LDM Nacionalinės dailės galerijos Informacijos centras (NDGIC)

(Iki 2008 m. pradžios – LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras – ŠDIC)

Adresas: Bokšto g. 5, Vilnius, LT-01126. Tel. +370 5 2122997. Faksas +370 5 2122888. Centro vadėja – Dovilė Tumpytė
Adresas internete – http://ic.ndg.lt/

Naudingos nuorodos

• Informacija apie jaunuosius menininkus http://www.youngartists.lt
• Lietuvos institutas http://www.lithuanianinstitute.lt 

Veikla 2007 metais

 

Dovilė Tumpytė

 

2007 m. Šiuolaikinės dailės informacijos centras daugiausia dirbo informacijos sklaidos srityje, pildydamas šiuolaikinės dailės archyvą ir įgyvendindamas kultūrinius projektus.

 

INFORMACIJOS SKLAIDA IR ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS ARCHYVAS 

 

LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras (nuo 2008 m. – LDM Nacionalinės dailės galerijos informacijos centras) yra viena iš svarbiausių informaciją apie Lietuvos šiuolaikinę dailę kaupiančių ir skleidžiančių institucijų šalyje. 2007 m. centras aktualia informacija atnaujindavo savo centro interneto leidinį (interneto prieiga http://www.ic.ndg.lt). Šis interneto leidinys – sudėtinė Nacionalinės dailės galerijos (http://www.ndg.lt) svetainės dalis. Tai reikšmingas, ilgalaikis informacijos sklaidos apie dailę projektas, pradėtas įgyvendinti 2007 m. Jis suteikia galimybę dailės profesionalams ir daile besidominčiai publikai internete susipažinti su menotyrininkų parengta ir susisteminta informacija apie šiuolaikinę Lietuvos dailę. Čia pristatomas ŠDIC sukauptas Lietuvos dailininkų (nuo XX a. vid.) kūrybos dokumentacijų ir videodarbų (nuo 1990 m.) archyvas, bibliotekos ir videotekos rinkiniai. Kuriama ir nuolat pildoma duomenų bazė, apimanti: 1) informaciją apie ŠDIC veiklą; 2) informaciją apie šiuolaikinius lietuvių dailininkus ir jų naujus kūrinius; 3) skelbimus-kvietimus menininkams ir kuratoriams dalyvauti tarptautiniuose projektuose, parodose ir festivaliuose; informaciją apie menininkų rezidencijas ir kt.; 4) ŠDIC elektroninį naujienlaiškį. Visa informacija pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis. Daile besidominčiai publikai parengtas nuorodų puslapis, kuriame galima rasti reikalingų ir įdomių interneto leidinių ir duomenų bazių adresus, naudojantis jais operatyviai gauti informaciją apie pasaulio dailininkus, svarbiausius dailės įvykius bei dailės ir kultūrologinius žurnalus.

 

2007 m. ŠDIC darbuotojai daugiau kaip dvidešimčiai Lietuvos ir užsienio dailės specialistų – profesionaliems parodų kuratoriams, tyrinėtojams, pristatantiems Lietuvos dailininkus Lietuvos ir tarptautinėje meno scenoje, – suteikė išsamią informaciją apie Lietuvos šiuolaikinę dailę, konsultavo juos.

 

Toliau naujais leidiniais buvo papildoma ŠDIC biblioteka, kurioje jau sukaupta beveik 4 000 knygų ir periodinių leidinių, skelbiančių publikacijas dailės bei menotyros klausimais. Biblioteka pildyta tikslingai, t. y. atsižvelgiant į aktualiausius dailės procesus ir į tai, kiek atskiri periodiniai leidiniai nušviečia dailės raidą Lietuvoje ir pasaulyje. Bibliotekai  buvo užsakyti svarbiausi Europoje ir JAV leidžiami dailės žurnalai – „October“, „Frieze“, „Artforum“, „Kunstforum“, „Parkett“.

 

Visus metus ŠDIC darbuotojai nuolat naujausia informacija pildydavo, atnaujindavo centre sukauptą informacijos apie Lietuvos dailininkus archyvą.

 

KŪRYBINIAI  PROJEKTAI

ŠDIC, padėdamas lietuvių dailininkams integruotis į tarptautinę dailės gyvenimą, organizuodamas lietuvių ir tarptautines dailės parodas, seminarus, kūrybines dirbtuves bei pristatydamas užsienio dailininkus Lietuvoje, prisideda prie Lietuvos šiuolaikinės dailės reprezentacijos Lietuvoje ir užsienyje. 2007 m. daugiausia bendradarbiauta su Rytų Europos regiono dailės institucijomis.

 

Šiuolaikinės dailės projektai užsienyje

 

005 m. Maskvoje vyko pirmoji tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, kurią surengė grupė žymių Europos dailės parodų kuratorių (J. Bakšteinas, J. Bubnova, D. Birnbaumas, H.-U. Obristas, R. Martines, N. Burjo). Paroda sulaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo ir pretenduoja tapti Rytų Europos regiono bienalių lydere. Pirmojoje Maskvos bienalėje, deja, nedalyvavo nė vienas lietuvių dailininkas.

 

2007 m. Maskvos bienalės tema buvo „Išnašos: geopolitika, rinkos, amnezija“. Kaip ir ankstesniais metais, greta pagrindinės parodos organizatoriai surengė satelitinių projektų programą, kurią kuruoti pakvietė žymius Rusijos ir kitų šalių kuratorius. Kuruoti parodą, pristatančią Šiaurės ir Rytų Europos regiono menininkų kūrinius, buvo pakviesta Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.

 

Naujame Maskvos šiuolaikinio meno centre „Vinzavod“ buvo pristatytas jos parengtas tarptautinis projektas „Vietų baigtis: mūsų nerimo paminklai“, kuriame dalyvavo menininkai iš Lietuvos (Nomeda ir Gediminas Urbonai bei Kristina Inčiūraitė), Latvijos (Kaspars Goba ir RIXSC grupė), Estijos (Liina Siib ir Eleonore de Montesquiou), Baltarusijos (Arturas Klinau, Vladimiras Cesleris ir Sergejus Voičenka), Armėnijos (Tigranas Chačiatrianas) bei Švedijos (Carlas Michaelis von Hausswolffas / Thomas Nordanstad), Suomijos (Anu Pennanen), Danijos (Joachimas Koesteris) ir Olandijos (Bik van der Pol).

 

Pagrindinė šio projekto tema – žmogaus sandūra su globalia postindustrine tikrove, kurioje be atvangos vyksta jo nekontroliuojami pokyčiai ir transformacijos. Pasak kuratorės, „Nūdieniame pasaulyje, kurį rusų teoretikas Pavelas Peperšteinas taikliai pavadino „post-kosmosu“, dekonstrukcija (griovimas) ir rekonstrukcija tapo įteisintomis ir plačiai taikomomis erdvės tvarkymo technikomis. Jų pagalba ne tik kuriama chaosui oponuojanti pastovi struktūra, bet ir palaikomas nuolatinis karštligiško, beprotiško persitvarkymo procesas, kurio dalyviais galima pavadinti globaliai kapitalo jėgą įtvirtinti siekiančią kapitalizmo sistemą, įvairius politinius „potvynius“, konspiracinius sąmokslus ir jų sukuriamas katastrofas, teroristinę, karinę agresiją ir kt. Šiame sūkuryje susiduria statybų, atsinaujinimo džiaugsmas ir brutaliausia destrukcija. „Naujumas“ – imperatyvus nūdienos prekinis ženklas. Post-kosmoso būklė reiškiasi lokaliai ir globaliai: joje atsispindi Modernybės projekto eižėjimas, ryškėja neigiamos globalizacijos pasekmės, ji būdinga ir post-komunistinei maišačiai.

 

Šiuolaikinis urbanistinis peizažas – tai iš skirtybių nuaustas audinys. Jį sudaro tviskantys pramoninės kultūros paminklai ir jų antitezės: vizualiai nepatrauklios, atstumiančios vietos: modernumo griuvėsiai, pažymėti nykimo, rūdžių ženklais. Šiandien viskas pasmerkta susidėvėti ir virsti nenaudingu: mašinos, pastatai, infrastruktūros. Be to, tai vyksta vis sparčiau, formuojantis vis didesniam pasenusios, išmestos kultūros laukui. Monumentalūs statiniai, konstrukcijos, kuriuos sunku perkelti ar pavojinga nugriauti, paliekami riogsoti, tapdami išsekimo, žlugimo, impotencijos simboliais. Šie praeitį su dabartimi ir dabartį su nesatimi susiejantys monstrai paliekami vaizduotės karalijai.

 

Tarptautinė paroda „Vietų baigtis: mūsų nerimo paminklai“ buvo įgyvendinta, bendradarbiaujant su Mondriaano fondu (Olandija), Danijos menų agentūra, FRAME (Suomija), Lietuvos institutu, LR Ambasada Maskvoje, Latvijos ambasada Lietuvoje, Estijos šiuolaikinio meno centru. Ji pristatyta bendrajame bienalės kataloge: „2 Moscow Biennale of Contemporary Art. Special Projects. Moscow: Artchronika, 2007, t. 2“. Šios parodos proga taip pat buvo išleistas specialus laikraštis-katalogas: „Monuments of our Discontent: Expiration of Place. Vilnius: LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras, 2007“.

 

Kultūriniai mainai su Rusija – svarbi Lietuvos kultūros politikos kryptis. Paskutiniuosius 15 metų jie vyko gana fragmentiškai, nedažnai pasiekdami plačiausią Maskvos (ir tarptautinę) auditoriją. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva tapo naujo kultūrinio regiono – Šiaurės Europos dalimi, laipsniškai į jį integravosi ir sėkmingai jame funkcionuoja. Ši nauja geokultūrinė Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) situacija domina kolegas Rusijoje – jos pristatymas Maskvos bienalėje tapo ir svarbia naujos Lietuvos kultūros politikos reprezentacija. Lietuvos menininkų pasirodymą parodoje teigiamai įvertino bienalę aplankę žymūs pasaulio muziejų, meno centrų kuratoriai, galerijų darbuotojai, dailės kritikai.

 

Šiuolaikinio meno sklaidą Baltijos regione nuo 2003 m. pagyvino „Hansabank“ grupės teikiama meno premija. Jos pagrindinis tikslas – prisidėti prie meno iniciatyvų, padedančių keisti ir tobulinti pasaulį bei remti jaunus, daug žadančius menininkus. Nuo 2003 m. ŠDIC kartu su Latvijos ir Estijos dailės institucijomis organizuoja premijos laimėtojo, kurį išrenka tarptautinė dailės profesionalų komisija[i], parodas trijose Baltijos šalyse.

 

2006 m. „Hansabanko“ meno premija buvo skirta lietuvių menininkui Valdui Ozarinskui[ii]. Jo parodą, 2007 m. keliavusią per Baltijos šalis, kuravo Rūta Pileckaitė. Pasak apie šį projektą rašiusio menotyrininko Valentino Klimašausko, „V. Ozarinskas sukūrė kiekvienam miestui specialiai pritaikytą tarpdisciplininę instaliaciją, kurioje pagal „atviro kūrinio“ kūrimo taisykles susilieja audio, video, urbanizmas, dizainas, architektūra, tekstai ir kita. Projekto pavadinimas „Transverese“ – tai terminas, nusakantis įvairaus pobūdžio (tarp jų ir garso) bangas ir jų judėjimą. Todėl šiame projekte procesas ir meninio veiksmo neapibrėžtumas yra vienodai svarbūs galutiniam instaliacijos rezultatui, kuris nėra baigtinis, bet kinta skirtinguose keliaujančios parodos miestuose.

 

V. Ozarinsko projektus lengviausiai apibrėžti daugiaprasmiais funkciniais raktiniais žodžiais, daugiskaita ir multi-formatais. Jei kalba būtų dar viena šio menininko instaliacijos dalis, tada ir šis tekstas būtų pilnas tokių raktinių žodžių kaip audio urbanistika, kryžminis programavimas, psicho-spekuliacijos ir dzen-geografija, anarchistinis dizainas, remikso architektūra, kosminis laivas – CD grotuvas ir t. t.

V. Ozarinsko instaliacijų objektai – tai pergaminti jau egzistuojančių pramoniniu būdu pagamintų objektų rinkiniai, kurie staiga praranda buvusią norminę mono-funkciją ir, lyg šveicariški peiliukai ar „Kinder“ siurprizai viename, nustebina savo panaudojimo galimybių gausa.“

 

„Hansabanko“ meno premijos laureato projektas buvo eksponuotas KUMU dailės muziejuje Taline (2007 m. spalio 4–28 d.); „Korpusu cehs“ Andrejsala Rygoje (2007 m. lapkričio 6–25 d.) ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2007 m. gruodžio 7 d. – 2008 m. sausio 13 d.).

Parodas, dirbdami kartu, surengė „Hansabankas“, KUMU dailės muziejus, Latvijos Šiuolaikinio meno centras ir Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras. Buvo išleistas parodos bukletas estų-anglų, latvių-anglų, lietuvių-anglų kalbomis.

 

Jaunųjų Lietuvos dailininkų projektai

 

ŠDIC aktyviai bendradarbiauja su jaunaisiais Lietuvos dailininkais. 2007 m., plėtojant šią veiklą, buvo įgyvendinti keturi projektai: surengtas tarptautinis seminaras-kūrybinės dirbtuvės jauniesiems Baltijos šalių dailininkams „iMagine“ (organizatorės: Rael Artel ir Airi Triisberg (Estija), Virginija Januškevičiūtė ir Dovilė Tumpytė (Lietuva)), tarptautinis įvietinto meno projektas XI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“ Nidoje (kuratorė Austėja Čepauskaitė), Šiaulių medijų meno festivalio „Enter“ eksperimentinės muzikos ir audiovizualinio meno programa „Garso zona“ (kuratorius Tautvydas Bajarkevičius) ir tarptautinis vizualiojo meno projektas Vilniaus viešosioms erdvėms „Poslinkis“ (kuratorius Giedrius Gulbinas).

 

Rengiantis pirmajai tarptautinei Jaunųjų menininkų bienalei Taline, 2007 m. rudenį, viena jos kuratorių Rael Artel inicijavo pasiruošimo bienalei programą „PP: Public Preparation“, skirtą menininkams, kuratoriams, teoretikams ir plačiajai daile besidominčiai publikai. Ją sudarė konferencija, seminaras-kūrybinės dirbtuvės ir vasaros stovykla. Antroji „PP: Public Preparation“ dalis – tarptautinis seminaras-kūrybinės dirbtuvės „iMagine“ buvo surengtas gegužės 17–19 d. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. Jį organizuojant bendradarbiavo nevyriausybinė organizacija „Jaunų menininkų bienalė“ (Talinas), Šiuolaikinio meno centras ir Šiuolaikinės dailės informacijos centras. Buvo išleistas specialus leidinys – skaitiniai anglų kalba „Public Preparation: iMagine“, kuriame publikuoti aktualūs šiandienos dailės procesus ir jų pristatymą analizuojantys tekstai.

 

„iMagine“ tapo jaunesnės kartos kūrėjų susitikimo platforma ir subūrė apie 30 jaunų menininkų ir teoretikų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Šiame projekte pagrindinis dėmesys buvo skiriamas aktyviam menininkų, kuratorių ir teoretikų bendradarbiavimui, diskusijoms, pasikeitimui idėjomis.

 

Tris dienas trukusio įvykio programas – temas ir bendradarbiavimu grindžiamo darbo idėjas – kartu su kūrybinių dirbtuvių dalyviais generavo specialiai pakviesti moderatoriai: kuratorė ir meno teoretikė Mara Traumane (Ryga / Berlynas, jos kūrybinių dirbtuvių tema „Nusikaltimai ir koncepcijos: kaip tai veikia praktikoje...“), filosofas ir meno kritikas, Aaron Schuster (Briuselis, jo seminaro tema: „Apie psichoanalizę ir filosofiją“), meno kritikas ir teoretikas Simon Sheikh (Berlynas / Kopenhaga, jo seminaro tema: „Paroda kaip medija“). Diskusijos ir bendradarbiavimas kūrybinėse dirbtuvėse sukosi apie meno praktikos legalumo–nelegalumo ribos, šiandieninių meno taktikų ir strategijų pokyčių, minties žymėjimo praktikų, malonumo percepcijos, ideologijos ir psichoanalizės, parodos formato reikšmės, ribotumo ir santykio su publika klausimus. Šis seminaras-kūrybinės dirbtuvės paskatino kritiškai apmąstyti nūdienos meno lauke vykstančius procesus, kaimyninių šalių dailininkams, teoretikams, kuratoriams suteikė galimybę susipažinti, aptarti kūrybinius planus bei paieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių.

 

Projekte dalyvavo menininkai ir teoretikai Agnė Bagdžiūnaitė, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Ieva Dilytė, Valentinas Klimašauskas, Gabrielė Labanauskaitė, Aura Maknytė, Vytautas Michelkevičius, Domas Noreika, Viktorija Šiaulytė (Lietuva); Maria Arusoo, Flo Kasearu, Laura Kuusk, Anneli Porri, Ville-Karel Viirelaid, Ivar Veermäe (Estija); Igor Duszynski, Kamil Malinowski, Karol Radziszewski, Janek Simon (Lenkija); Iryna Maschchenskaya, Alesia Medushevskaya (Baltarusija).

 

Nuo 2006 m. ŠDIC bendradarbiauja su Thomo Manno festivalio Nidoje organizatoriais –  rengia festivalio šiuolaikinio meno programą. XI tarptautinio Thomo Manno festivalio „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“ (vyko 2007 m. liepos 14–21 d.) metu įgyvendintą projektą kuravo Austėja Čepauskaitė. Ji dalyvauti projekte pakvietė jaunas menininkes iš trijų Baltijos šalių: Eleną Narbutaitę (Lietuva), Laurą Feldbergą (Latvija), Siiri Vallner (Estija). Festivalyje eksponuotos trys specialiai Nidos aplinkai sukurtos įvietintos instaliacijos. Jas kuratorė komentavo taip: „Įvietintos (angl. site-specific) instaliacijos Vakarų mene populiarios jau keletą dešimtmečių. Jomis siekiama įprasminti bei naujai atskleisti vietos kontekstą, menines formas jungiant su būdingais aplinkos elementais bei atsižvelgiant ir į kitus vietą charakterizuojančius veiksnius – istorinį, politinį, kultūrinį kontekstus. Lauros Feldbergos[iii] sukurtas darbas skirtas mąstymo ir meditatyvumo būsenoms. Šalia Thomo Manno namelio augančiuose medžiuose menininkė pakabino keletą sūpynių, kurių stichiškas siūbavimas atspindi minties judėjimą.

 

Elena Narbutaitė[iv] siekė atskleisti Nidos gamtos ir Thomo Manno kūrybos santykį. Įtampą tarp ypatingo gamtos grožio ir asketiškos rašytojo prozos ji vizualizavo preciziškai sutvarkydama pasirinktą tipišką Neringos peizažui gamtos kampelį. Projektą lydėjo Nidoje platinami plakatai. Siiri Vallner[v] sukūrė spalvų ir medžiagų kontrastais žaidžiančią bei specifinę sociogeografinę Nidos situaciją išryškinančią instaliaciją – didelį keletą medžių aprėminantį „bendruomeninį“ stalą su aplinkui jį išdėstytomis kėdėmis, orientuotomis į priešingus Nerijos krantus“.

 

Parodą rengė Thomo Manno kultūros centras ir Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras.

 

Balandžio 28 d. medijų meno festivalyje „Enter“ Šiaulių dailės galerijoje Tautvydas Bajarkevičius pristatė eksperimentinės muzikos ir audiovizualinio meno programą „Garso zona“.

 

Šis festivalis yra rengiamas kasmet ir sutraukia didelę (kasmet vis gausesnę) auditoriją iš visos Lietuvos. 2007 m. jis vyko jau penktą kartą. Tai tarptautinis renginys, plėtojantis ir analizuojantis tarpdisciplininių menų kontekstą, įgyvendinantis įvairius menų sintezės projektus. Jame tarpsta įvairūs raiškos žanrai ir meninės strategijos, todėl jo metu vykstančių renginių pobūdis labai įvairus: tai filmų ir kitos audiovizualinės produkcijos peržiūros, įvairių stilių šiuolaikinės muzikos koncertai, audiovizualiniai performansai, šiuolaikinės fotografijos ir dailės parodos, interaktyviomis technologijomis paremtų kūrinių pristatymai, kūrybinės laboratorijos.

 

2007 m. „Enter“ bendradarbiavo su eksperimentinės muzikos ir audiovizualinio meno tęstiniu projektu „Garso zona“ (kuratoriai – Tautvydas Bajarkevičius ir Giedrius Gulbinas), nuosekliai reprezentuojančiu Lietuvos garso meno sceną ir su šia kūrybos sritimi sietiną vizualiąją estetiką, kviečiančiu svečius iš užsienio.

 

2007 m. balandžio 27 d. „Garso zonos“ programa buvo įgyvendinta Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centrui bendradarbiaujant su festivalio „Enter“ organizatoriais. Projekte dalyvavo eksperimentinę audiovizualinę stilistiką plėtojantys menininkai Andrius Rudzevičius–PB8 (Lietuva), Antanas Dombrovskij (Lietuva), Darius Čiuta (Lietuva), Paulo Raposo (Portugalija) ir Rael Artel (Estija).   

 

2007 m. ŠDIC programos pabaigos akcentu tapo lapkričio 11–17 d. visuomenei pristatytas tarptautinis vizualiojo meno projektas „Poslinkis“ (kuratorius Giedrius Gulbinas), skirtas viešosioms Vilniaus erdvėms. Meninio tyrinėjimo objektu jame buvo pasirinkti sparčios technologijų raidos sąlygoti pokyčiai miesto urbanistiniame ir sociokultūriniame landšafte. Buvo akcentuojama, kad vos prieš kelerius metus Vilniaus viešosiose erdvėse pasirodę didelio formato vaizdo ekranai, instaliuoti matomiausiose vietose ir galintys rodyti judančius vaizdus, uzurpuoja praeivio dėmesį ir tampa vietos vizualinėmis dominantėmis, o jų pateikiama plataus turinio informacija ištrina autentiško urbanistinio landšafto ribas iki virtualios begalybės. Bendradarbiaujant su viešąja įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, Goethe’s institutu Vilniuje ir bendrove „Actual City Media“, buvo parengta ir pristatyta kompleksinė menininkų programa, reflektuojanti besikeičiančią Vilniaus miesto sociokultūrinę ir urbanistinę aplinką. Projektas „Poslinkis“ tapo daugiasluoksniu eksperimentu, sujungusiu vietos ir erdvės bei virtualaus-fizinio santykio tyrinėjimus, socialinę kritiką ir kultūrinio kodo metamorfozes.

 

Projekto dalis, kurią sudarė vaizdo klipų transliacijos viešosiose erdvėse, buvo realizuota pasitelkus UAB Actual City Media penkių vaizdo ekranų tinklą (Vilniaus mieste). Menininkai iš Lietuvos, Slovėnijos ir Norvegijos – Juozas Laivys, Artūras Bumšteinas, Tomas Martišauskis, Antanas Gerlikas, Darius Mikšys, Mantas Kazakevičius, Ignas Krunglevičius & Siri Harr Steinvik, Tina Smrekar – specialiai sukūrė 12 vaizdo klipų. Atsižvelgiant į kiekvieno menininko kūrybinę strategiją, klipai buvo rodomi kartu su reklaminio turinio pranešimais (taip siekta protraukti kuo platesnę auditoriją ir gauti maksimalų sociokultūrinį efektą), arba atskirai nuo reklaminio turinio pranešimų, norint suteikti menininkui galimybę kuo palankesnėmis sąlygomis tyrinėti erdvę ar ją perkurti.    

 

Kita projekto dalis – jaunų menininkų grupės „A Wall Is a Screen“  (liet. „Siena yra ekranas“) iš Vokietijos kinematografinė ekskursija po Vilnių. Šias ekskursijas ar kinematografines intervencijas grupė organizuoja kolektyvinių kelionių po naktinį miestą principu. Pasitelkę mobilią vaizdo ir garso aparatūrą, mobilizavę bendraminčius nakties pakeleivius, įsijautę į naktinio miesto ritmą ir ekrano pasiūlytą iliuziją, „A Wall Is a Screen“  kuria romantišką kino ir kelionės poezijos sintezę. Sutartoje vietoje, sutartu metu susirinkę ekskursantai įtraukiami į improvizuotą, „kelio filmą“ primenantį scenarijų. Kelionė vyksta tiek fiziškai (judant po naktinį miestą), tiek virtualiai (padedant kino iliuzijai). 2007 m. lapkričio 11 d. įvykusios kinematografinės ekskursijos maršrutas nusidriekė nuo Kongresų rūmų per pusiau uždarus Vilniaus senamiesčio kiemus iki Lietuvos dailės muziejaus. Filmų programa buvo sudaryta atsižvelgiant į maršrutą, aplinką, kurioje buvo rodomas filmas, ir sieną, ant kurios buvo projektuojamas vaizdas.    

 

Įgyvendinant projektą, specialiai buvo spaudai parengtas ir išspausdintas laikraščio formato leidinys, kuriame paskelbtas interviu su projekte dalyvavusiais menininkais, pristatyti atskiri projektai ir esė apie meninius projektus viešosioms erdvėms. 

 

KITA VEIKLA

 

ŠDIC, bendradarbiaudamas su IV tarptautinės „Ars Baltica“ fotomeno trienalės rengėjais, 2007 m. parengė dviejų menininkių – Janne Schäfer (Vokietija) ir Kristine Agergaard (Danija / Vokietija) – rezidencijos Lietuvoje balandžio 14 d. – gegužės 25 d. programą (koordinatorė Dovilė Tumpytė).

 

ŠDIC darbuotojai 2007 m. dalyvavo įvairiose tarybose ir ekspertų komisijose: Rūta Pileckaitė – Šiuolaikinio meno centro tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Leidybos ekspertų komisijų, Dovilė Tumpytė – Lietuvos Respublikos kultūros Jaunojo menininko premijos ekspertų komisijos darbe. Rūta Pileckaitė dėstė Vilniaus dailės akademijoje.

 

Nuo 2007 m. gruodžio mėnesio ŠDIC vadove tapo Dovilė Tumpytė, vyr. metodininke – Eglė Mikalajūnaitė.

 

ŠDIC, 2008 m. sausį prisijungęs prie Nacionalinės dailės galerijos, veikia kaip šios galerijos  informacijos centras. 

---

[i] Kam skirti 2006 m. „Hansabanko“ meno premiją sprendė Sirje Helme (Kumu dailės muziejaus direktorė), Kęstutis Kuizinas (Vilniaus  Šiuolaikinio meno centro direktorius), Solvita Krese (Rygos Šiuolaikinio meno centro direktorė), Iris Müller-Westermann (Stokholmo Moderna Museet užsienio meno skyriaus direktorė) ir Maarja Võrk („Hansabanko“ atstovė).

 

[ii] Valdas Ozarinskas gimė 1961 m. Ignalinoje. 1986 m. jis baigė Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą. V. Ozarinskas yra lietuvių architektų grupės „Privati ideologija“, garsėjančios savo inovacinėmis idėjomis, narys. Už Lietuvos paviljono apipavidalinimą 2005 m. EXPO parodoje Japonijoje projektų grupė „Privati ideologija“ gavo „Lietuvos instituto“ įsteigtą apdovanojimą „LT Tapatybė“, teikiamą už geriausius Lietuvos įvaizdžio formavimo projektus. Pastaraisiais metais V. Ozarinskas aktyviai dalyvavo rengiant ir įgyvendinant naujus meninius sprendimus, skirtus viešoms vietoms ir pastatams, taip pat kūrė architektūrinius sprendimus meno parodoms. V. Ozarinskas buvo antrosios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės tarptautinės parodos ekspozicijos dizaineris. 2006 m. jis sukūrė naują Šiuolaikinio meno centro Vilniuje vestibiulio dizainą, pritaikydamas XX a. 7 dešimtmetyje pastatytų Parodų rūmų pirmąjį aukštą erdvę šiuolaikinių ryšių kultūrai. Tam tikslui V. Ozarinskas panaudojo daiktus ir medžiagas iš kasdienio gyvenimo (pvz., iš pramonėje naudojamų pieno pakelių buvo padarytos lentynėlės ir kt.).

 

[iii] Laura Feldberga gimė 1975 metais. Ji – viena iš aktyviausiai su žemės, aplinkos ir įvietintu menu dirbančių jaunųjų Latvijos menininkių. Studijavo grafiką Latvijos dailės akademijoje. Dalyvavo daugelyje aplinkos meno parodų ir simpoziumų Latvijoje (tarp jų – simpoziumuose, surengtuose svarbiausiame Latvijos muziejuje po atviru dangumi Pedvalėje) ir užsienyje („Skutsi“ aplinkos meno paroda Helsinkio centriniame parke (Suomija, 2005); „Hiki International Expressions 2006“ Tokijuje (Japonija, 2006). Surengė personalinių parodų Rygoje, Kopenhagoje, Kaune ir kitur.

 

[iv] Elena Narbutaitė gimė 1984 metais. Jauna Lietuvos menininkė, dirbanti skulptūros, instaliacijų srityse. Studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – „Entuziastai“ (ŠMC, 2005), „Saviobjektai“ (Radvilų rūmai, 2006), „Die Ideale Akademie_Idealna Akademia_Ideali Akademija“ (Westfälischer Kunstverein, Miunsteris, Vokietija, 2007).

 

[v] Siiri Vallner gimė 1972 metais. Architektė ir menininkė, dirbanti ir gyvenanti Estijoje. Studijavo architektūrą Estijos dailės akademijoje (1993–1998) bei Virdžinijos politechnikos institute ir valstijos universitete (JAV, 1998–1999). Dirba architekte kartu su kolegomis įsteigtame architektų biure „Kavakava architects“, paraleliai dalyvauja parodose ir kūrybinėse dirbtuvėse Estijoje ir užsienyje, publikuoja straipsnius apie architektūrą, Estijos meno akademijoje dėsto Landšafto architektūros programą.