PARODA „Barokas – stebuklinga Š. Bulio technika“

Paroda ilgalaikė. Veikia nuo 2004 m. rugsėjo 21 d.

Klaipėdos laikrodžių muziejuje nuo 2004 m. rugsėjo 21 d. surengtas parodų ciklas „Praeitis, dabartis, ateitis“, skirtas muziejaus veiklos dvidešimtmečiui. Eksponuojamos trys parodos: „Laikrodžių muziejaus pastato istorija XIX–XX a“, „Barokas – stebuklinga Šarlio Bulio technika“, „Laikrodžių muziejus 1979 – 1984–2004 metais“.
Parodoje Barokas – stebuklinga Š. Bulio technika“ eksponuojami XVIII a. pabaigos baroko stilius apdailos baldai ir laikrodžiai, XIX a. neobaroko stiliaus laikrodžiai. Tai patys prabangiausi ir gražiausi baldai, laikrodžiai, šiuo metu žinomi Lietuvoje. Paroda suformuota iš vertybių, kurias yra sukaupęs Lietuvos dailės muziejus. Baldų ir laikrodžių apdaila atlikta pagal Šarlio Bulio techniką.

ANDRE ŠARLIS BULIS (André Charles Boulle) 1642–1732

Andre Šarlis Bulis Prancūzijoje buvo įtakingas baldų ir laikrodžių korpusų konstruktorius. Jis gimė 1642 m. Paryžiuje, staliaus šeimoje. Savo karjerą pradėjo kaip tapytojas, vėliau tapo architektu, mozaikos, graviūros ir bronzakalystės meistru. Būdamas dvidešimt dviejų metų jis jau buvo plačiai pripažintas. Savo amžininkų vėliau jis vadintas „nagingiausiu Paryžiaus meistru“. Kai A. Š. Buliui buvo dvidešimt keturi metai, jam suteiktas baldžiaus meistro titulas, o sulaukus trisdešimties – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV-ojo baldžiaus ir skulptoriaus titulas. A. Š. Bulis baldus, laikrodžius, sietynus ir kt. darbus gamino Luvro rūmams, vėliau Versalio pilies interjerui. Jis buvo aistringas kolekcininkas – senųjų meistrų darbai jį įkvėpdavo naujoms idėjoms.
Savo amato A. Š. Bulis atsisakė būdamas 76-erių metų amžiaus. 1720 m. jo nekilnojamąjį turtą Paryžiuje sunaikino gaisras. Baldžiaus nuostoliai buvo didžiuliai. Po to jis dar grįžo prie savo darbo ir prisiekė savo ateljė vadovauti iki pat mirties. Gaisro sunaikintus ir kitus savo darbus jis atkūrė piešiniais ir išleido tuo metu labai retą iliustruotą graviūrų knygą.
Po Andre Šarlio Bulio mirties (1732 m.) visą palikimą ir gamybą perėmė jo sūnūs Andre Šarlis (André Charles, 1685–1745), žinomas kaip „Boulle-de Seve“, ir Šarlis Žozefas (Charles Joseph, mirė 1754 m.). Vėliau aukščiausio lygio A. Š. Bulio meistrystės tradicijos buvo perduodamos žinomiems meistrams iki pat XIX a.
 

A. Š.  BULIO INKRUSTACIJOS TECHNIKA

A. Š. Bulio vardu pavadinta baldų ir laikrodžių korpusų apdailos inkrustacijos technika. Ji buvo atliekama iš kelių skirtingų spalvų faneros lakštų (vadinamoji marketri inkrustacija) arba iš vėžlio kiauto ir žalvario. Faneros lapai arba žalvario ir vėžlio kiauto plokštelės būdavo lengvai suklijuojamos ir siaurapjūkliu per visus sluoksnius pjaustomos pagal pasirinktą apdailos rašto projektą. Išpjovus sluoksniai būdavo atskiriami ir apdailos detalės įvairiai kombinuojamos: pvz., vėžlio kiauto pagrindas inkrustuojamas žalvariu (vadinamoji pirmoji apdailos dalis) arba likęs žalvario pagrindas inkrustuojamas vėžlio kiauto detalėmis (vadinamoji atvirkštinė apdailos dalis). Taip šiomis dvejomis apdailos dalimis galima dekoruoti dvi komodas ar laikrodžių korpusų – vieną su „pirmąja dalimi“, kitą su „atvirkštine“, arba skirtingomis dalimis galima papuošti durų išorinę ir vidinę puses. Siekiant dar didesnio dekoratyvinio efekto, žalvaris būdavo graviruojamas, o vėžlio kiautas dažomas įvairiomis spalvomis. A. Š. Bulio inkrustacija nedekoruotos baldų dalys visada būdavo faneruojamos juodmedžiu.
Vėžlio kiauto ir žalvario inkrustacija į Prancūziją atkeliavo dar X a. italų meistro Mary de Mediči (Marie de Medici) dėka, o XVII a. A. Š. Bulis ją ištobulino. Jis buvo geriausias šios technikos žinovas. A. Š. Bulio apdailos technika idealiai išreiškė minėtu laikotarpiu madoje buvusį sodrių spalvų puošnumą ir prabangą. Apdailai A. Š. Bulis dažnai naudodavo sudėtingus konstruktoriaus Džino Bereino (Jean Berain) iškarpų modelius. Dalinai transformuota A. Š. Bulio inkrustacijos technika buvo madinga iki pat XIX a.