Adresas: Konstitucijos pr. 22, LT-08105, Vilnius. Tel.  (8-5) 219 59 60, (8-5)  212 28 88, faksas +370 5 212 28 88, el. paštas info[at]ndg.lt Svetainė internete – http://www.ndg.lt Paroda „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ Nepakeliama idealo siekiamybė („Dekonstruota”) 2010 m. liepos 1 d. 17.30 val.   Laima Pangonytė, Robertas Verba. Meilė pražydo sekmadienį. 1979. 20 min., spalvotas. LKS „Daiktai ir žmonės“, 1971, 20 min., spalvotas. LKS Režisierius Algirdas Tumas (1932–2001) Tai mokslo populiarinimo filmas, kuriame du oponentai - pagyvenęs mokslininkas ir jaunas puošeiva baltu kostiumu diskutuoja apie daiktų poveikį žmogui. Abu smerkia „sudaiktėjimą“, vergovę daiktams ir vartotojišką visuomenę. Pastarąją, žinoma, įkūnija moteris. Janinos Matekonytės suvaidinta gobšuolė, matyt , turėjo sukelti prisiminimus apie Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ heroję Eločką. Gražia mašinyte viename filmo kadrų besivažinėjanti lėlė taip pat pateikia tuomet populiarų požiūrį į daiktus. „Džokonda IV-ame aukšte“, 1977. 20 min., nespalvotas. LKS Režisierius Gediminas Skvarnavičius (g. 1933) Viena mėgstamiausių sovietmečio satyrinių žurnalų, filmų ir dienraščių feljetonų temų buvo aptarnavimo kultūra. Gediminas Skvarnavičius visada garsėjo savo šmaikščiais ir kritiškais dokumentiniais filmais, į kuriuos įterpdavo vaidybinių ar tikrovės provokacijų epizodų. Šiame filme pagrindinis provokuotojas yra Gedimino Girdvainio suvaidintas pirkėjas. Jis vaikšto po tuomet didžiausią Lietuvoje - Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę ir prašo pardavėjų nusišypsoti. Paslėpta kamera nufilmuoti epizodai tiksliai atspindi pirkėjų ir pardavėjų santykių esmę. „Meilė pražydo sekmadienį“, 1976. 20 min., spalvotas. LKS Režisieriai Laima Pangonytė (g. 1942) , Robertas Verba (1932–1994) Šis filmas kurtas kaip užsakomasis, jo tikslas buvo propaguoti naujas vardo suteikimo naujagimiams, sutuoktuvių ir laidojimo apeigas. Todėl išoriškai jis labai puošnus ir iškilmingas - prieš žiūrovo akis praslenka pasidabinusios jaunavedžių poros, mezginiuose panardinti naujagimiai ir naujuose Vilniaus laidojimo rūmuose pašarvoti velioniai. Juos lydi kartais net pompastiški lietuvių popso garsai. Bet filmo leitmotyvas - prabangia „Čaika“ po Rumšiškių muziejų vežiojami vestuviniais rūbais aprengti manekenai leidžia įtarti, kad kūrėjai smagiai pasityčiojo iš valdžios aprobuotų naujovių. Vadinamąją „Ezopo kalbą“ filmo sukūrimo metais supranto dauguma, bet dabartiniams žiūrovams kartais ją jau sunku suvokti. Nacionaliės dailės galerijos informacija