ANOTACIJA
 |
|
Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios eskizai.
Autorius Gediminas Baravykas |
Lapkričio 5 d.,
penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės
galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje)
atidaroma architektūros paroda Našlaičiai,
pristatanti žymių Lietuvos architektų Gedimino
Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos,
Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus
Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio
kūrybinį palikimą. Kviečiame į parodos
atidarymui skirtą spaudos konferenciją,
prasidėsiančią lapkričio 5 d., 11 val.
Nacionalinės dailės galerijos Auditorijos
salėje. Konferencijoje dalyvaus NDG vadovė
Lolita Jablonskienė, ir parodos kuratoriai:
Architekto Gedimino Baravyko fondo pirmininkas
Leonardas Vaitys bei Vilniaus dailės akademijos
architektūros katedros docentas Romualdas
Kučinskas.
NAŠLAIČIAI
Našlaičiai tai ne kažkokio sambūrio,
išpažįstančio artimus kūrybos principus,
pavadinimas. Tačiau jis tinka kartai, kuriai
teko, laimei ar nelaimei, gimti tuo laiku.
Likimas lėmė jai per daug greitai išretėti
netekti gabiausių, veikliausių, spalvingiausių
profesijos atstovų.
Našlaitis Guga, prisistatydavo telefonu
Gediminas Baravykas. Charizmatinis,
intelektualus, kūrybiškas, aistringas realus
mūsų kartos, suvokiamos kiek plačiau, nei
vienais metais gimusiųjų, lyderis. Mes noriai
bendravome, daugelio mūsų architektūros samprata
buvo panaši. Bet ne vienoda.
Ar būdami trisdešimties, keturiasdešimties mes
jautėmės našlaičiais? Retai kada. Kaip
jaunystėje galėjome būti nelaimingi? Tarpais,
žinoma, taip. Kai suvokdavom aplinkos nubrėžtas
galimybių ribas. Ribas visur, ypač limituotoje
kūryboje. Arba ribų nebuvimą kaip dusinant
Prahos pavasarį. Atėjęs po pavasario ruduo
nubloškė svajones apie kitokią Lietuvą į beveik
neužmatomus tolius.
Palaipsniui suvokdami pasaulį, supratome, ką
reiškia draudimai, neleidimai, įtarimai, ribos.
Su pavydu akies krašteliu žvelgėme į Vakarus.
Nepaisant tikro, nesumeluoto tarnavimo
profesijai, techninės, finansinės galimybės
pasmerkė mus tarsi autsaiderių likimui.
Vertinom konkursus, ypač tarptautinius. Jie buvo
svarbūs ne tik mums, bet ir visai Lietuvos
architektūros raidai. Neturėdami galimybės
brėžti mūsų sąlygomis techniškai sudėtingų,
sakytume, futuristinių objektų perspektyvos,
galėjome drąsiau imtis sudėtingų užduočių. Toks
prisimatavimas iki brėžinių ir maketų stadijos
tiek patiems autoriams, tiek jų kolegoms tapo
varomąja jėga net ir apkarpytų galimybių
sąlygomis vaduotis iš primityvios kasdienybės,
skatino siekti geresnės architektūros kokybės.
Tarptautinis antrojo lygmens prisimatavimas
atverdavo galimybę pažvelgti į save kitų,
užsienio kolegų, akimis, pasitikrinti, ar iš
tiesų nesivelkame pasaulio kūrėjų uodegoje.
(Eugenijus Gūzas, 2007)
Ekspozicija sumanyta ne kaip našlaičių kūrybos
ataskaita, o greičiau kaip paslaptingas idėjinių
paieškų proceso atskleidimas eskizuose,
piešiniuose, brėžiniuose. Suprantama, parodoje
pristatomi architektai buvo ne vieno kirpimo. Ne
visi buvo individualistai, kai kurie dirbo
komandose, kur egzistavo tam tikras darbų
pasidalijimas. Dar kitus jau buvo pagavęs
baisusis kompiuterizacijos virusas. Tačiau visi
jie buvo maksimalistai, dėl to Našlaičiai, dėl
to Meistrai.
Parodos kuratorius Leonardas Vaitys
Eksponatus paskolino: Lietuvos
nacionalinis muziejus, Vilniaus apskrities
archyvas, Palaimintojo Jurgio Matulaičio
bažnyčia, UAB Vilniaus architektūros studija,
UAB Architektūros paletė, Vilniaus dailės
akademija, architektų šeimos.
Projekto rėmėjas Lietuvos Respublikos
kultūros rėmimo fondas.
Nacionalinės dailės galerijos informacija
