Petronėlės Gerlikienės parodos anotacija

PARODA „PETRONĖLEI GERLIKENEI – 100 METŲ“

Parodos anotacija

Petronėlė Gerlikienė – viena žymiausių XX a. antros pusės lietuvių liaudies menininkių. Jos talentas atsiskleidė netikėtai, sulaukus jau garbaus amžiaus. Per trumpą kūrybos laikotarpį, kuris tęsėsi vos šešerius metus, ji išsiuvinėjo vienuolika didelių kilimų, nutapė per šešiasdešimt paveikslų. Raiškios plastinės formos, dekoratyvaus vaizdo spalvinguose kūriniuose atsispindi stiprios ir dvasiškai nepaprastai gyvybingos asmenybės pasaulis. Jos paveikslai simboliški, prasmingi. Vienas reikšmingiausių menininkės paveikslų „Laivas“ buvo reprodukuotas 1984 m. Belgrade išleistoje „World Encyclopedia of Naive Art“.
Petronėlė Gerlikienė gimė 1905 m. birželio 19 d. Čikagoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Apie 1908 m. šeima grįžo į Lietuvą, įsikūrė netoli Šilalės. Petronėlė anksti neteko motinos, liko beraštė. 1929 m. ištekėjo, tapo ūkininke. Gyvenimą aptemdė prasidėjęs karas, ligos, vyro mirtis. Tik stiprus ir valingas žemaitiškas charakteris padėjo P. Gerlikienei ištverti varganą pokario buitį, darbą kolūkyje.
1972 m. P. Gerlikienė atsikėlė į Vilnių pas sūnų. Ieškodama kuo užsiimti, pradėjo siuvinėti kilimus, kuriuose nelygiais skubiais dygsniais vaizdavo medžius, žmones, šventes. Kilime „Ąžuolas“ matome galingą gruoblėtą kamieną ir dideles dekoratyvias žmonių figūras. „Dainų šventė“ užkrečia smagia nuotaika – šokėjai ir muzikantai sukasi šokio sūkuryje, visa aplinka dinamiškai pulsuoja.
1976 m. P. Gerlikienė ėmėsi tapyti. Tapyboje atsiskleidė jos retas sugebėjimas valdyti plokštumą, komponuoti formas, derinti spalvas. Pagrindinį dėmesį menininkė visada skyrė veidui – baltam, dideliam, deformuotam, charakteringam.
Meninė stambių ir smulkių spalvinių dėmių darna ypač ryški darbuose „Adomas ir Ieva“, „Vyšnių skynimas“. Gyvas formų ir linijų ritmas ryškus paveiksluose „Kūlimas“, „Linų braukimas“. Kompozicijoje „Užgavėnių kaukės. Balsių Magdė“ kuriamas dramatiškas persirengėlių eisenos vaizdas. Vaikišku naivumu, savaip perpasakodama biblinio Nojaus istoriją, autorė nuspalvino savo „Laivą“.
P. Gerlikienės kūrybai atsiliepė sunkūs išgyvenimai. Paveiksle „Karas I“ prie trijų raudonų skritulių, simbolizuojančių sopulius, suklupusi moteris kalba mums apie išgyventą sielvartą. „Sopulingojoje“ išblyškusio, kenčiančio veido motina, susisupusi į platų apsiaustą ir priglaudusi prie savęs sūnų, – tai ji pati. Gilaus rudumo ir gelsvais ochros atspalviais nutapytas vienas skaudžiausių jos paveikslų – „Motina“. Monumentaliais deformuotais vaizdais savamokslė menininkė kurdama atskleidė mums savo vidinį pasaulį, įsileido į savo mintis. Jos kūriniai pasižymi stipria psichologine ir emocine įtaiga.
Petronėlė Gerlikienė kūrė iki pat mirties. Užgeso 1979 m. kovo 14 d., kylant pavasario saulei. Šviesa kaip gražiausioje vizijoje skleidžiasi ir viename jos paskutinių paveikslų „Žiūrėjimas į saulę“.
Kūrinius papildo pačios autorės pamąstymai, išsakyti siuvinėjant bei tapant paveikslus. Tai darbų komentarai, liudijantys autorės domėjimąsi tautos papročiais, istorija, Biblijos pasakojimais.
Eksponuojami parodoje kilimai ir paveikslai saugomi Lietuvos dailės, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto muziejuose, privačiuose ir šeimos rinkiniuose.

Marija Kuodienė, parodos kuratorė Danutės Mukienės nuotraukos