Rafaelio Chvoleso tapybos paroda 
2004 m. rugpjūčio 12 – rugsėjo 12 dienomis 
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) 

Virtuali paroda „Rafaelio Chvoleso tapyba“>>>

RAFAELIS CHVOLESAS (1913–2002) 

Vilnietis. Mokėsi pas žinomus dailininkus Marijaną Kulešą, Mošę Leibovskį, Aleksandrą Šturmaną. Dailės parodose dalyvavo nuo 1933 m. – Vilniuje (jaunųjų dailininkų kūrybos paroda, 1933, prizas už geriausią portretą), Ženevoje (tarptautinė žydų tapybos paroda, 1935), Varšuvoje, Balstogėje, Druskininkuose, Rygoje. Pirmoji personalinė paroda (iš daugiau kaip dvidešimties, surengtų per visą gyvenimą) buvo atidaryta Vilniuje 1938 m.

Dėstė tapybą žydų mokyklose. Nuo 1940 m. vadovavo Naujosios Vilnios meno mokyklai, buvo jos direktorius. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją. Karui baigiantis grįžo į Vilnių. Piešė ir tapė geto griuvėsius, formuodamas didelius ciklus „Getas“ ir „Senojo Vilniaus architektūra“. 1945–1948 m. dalyvavo parodose Vilniuje, Kaune, Maskvoje.

1959 m. apsigyveno Varšuvoje. Sukūrė daug iliustracijų žydiškoms knygoms, plakatų, monotipijų ciklą „Bibliniai motyvai“. Pagal dailininko kūrinius Lenkijos paštas išleido atvirukų. 1964 m. Chvolesas išrenkamas Lenkijos žydų centrinės kultūros komisijos prezidentu. UNESCO pavedimu keliavo po Ispaniją ir Maroką, kūrė ciklą vaikystės tema (UNICEF išleido jo kūrybos atvirukų). Dalyvavo parodose „Varšuvos getas“ (Stokholmas, 1961), „Šiuolaikiniai Lenkijos dailininkai“ (Tel-Avivas, 1965), „Šiuolaikiniai dailininkai“ (Londonas, Ben Uri galerija, 1966).

1969 m. Chvolesas įsikūrė Paryžiuje. Įsitraukė į Paryžiaus žydų kultūrinį gyvenimą, dalyvavo bendrose parodose „Šiuolaikinės dailės balansas“ Paryžiuje (1979), Kvebeke (1980–1981), Niujorke (1982), Dalase (1983).

Rafaelis Chvolesas – miesto žmogus, jis visada buvo labai atidus miestų, kuriuose gyveno ir kuriuos matė keliaudamas, architektūrai, ypač senajai. Vilniui jautėsi ypač artimas. Mėgstamiausius architektūrinius motyvus tapė aliejumi, guašu, akvarele („Vilniaus griuvėsiai žiemą“, 1945; „Vilnius, Basokų gatvės kiemas“, 1956). Kūrybos stilius keitėsi kartu su bendromis pokario metų dailės tendencijomis – nuo detalizuotos, dokumentiškai aplinką fiksuojančios meninės kalbos („Vilnius, geto kiemas“, 1946) iki skambios, ryškių, dekoratyvių spalvų paletės. Ypatingu vitališkumu, spalvų ir manieros ekspresija pasižymi dešimto dešimtmečio tapyba („Peizažas“, 1991; „Gėlės“, 1992).

Išskirtinės koliažinės kompozicijos, sukonstruotos siurrealistiniais principais: erdvė ir daiktiškumas pabrėžtinai jungiamas su rafinuota ir prabangia spalvų traktuote. Jų paradoksalūs kompoziciniai sprendimai atveria neribotas galimybes minties raiškai: asociatyviai, ne abstrakčiai, bet ir ne literatūriškai („Kompozicija“, 1982; „Sodas“, 1983; „Raudonas koliažas“, 1986–1987; „Meditacija“, 1992).

Visą gyvenimą Chvolesas liko ištikimas geto ir savo gentainių likimo temai. Skirtinga maniera nutapytuose paveiksluose – kiemai, gatvelės, žmonės. Vaikų, merginų, senių portretai („Jauna mergina“, 1958; „Žydo portretas“, 1963), filosofinės alegorinės („Atmintis“, 1967) ir montažinės kompozicijos („Chaimas“, 1979).

Chvoleso kūrinių yra daugelyje pasaulio muziejų (Lietuvos dailės muziejuje (27), Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Tretjakovo galerijoje, Varšuvos nacionaliniame, Varšuvos žydų, Krokuvos miesto, Jeruzalės Yad Vashem muziejuose, Geto kovotojų muziejuje Izraelyje, Tel-Avivo Šolom Aleichemo muziejuje) ir privačiose kolekcijose Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Izraelyje.

Už kultūrinę ir meninę veiklą Rafaelis Chvolesas yra apdovanotas Europos menų akademijos medaliu (1981), Paryžiaus miesto medaliu (pažymint kūrybos 50-metį, 1983), Mangerio prizu (Izraelis, 1994), Šolom Aleichemo prizu (Izraelis, 1995).

2000 m. Tel-Avive išleista prancūzų, jidiš ir anglų kalbomis Rafaelio Chvoleso kūrybai skirta monografija. Šlomo Beilis ir Abraomas Suckeveris pristato dailininką kaip „Jung Vilne“ sambūrio narį, prisimena jaunystės metus Užupyje, Chvoleso dailės studijas, jo grįžimą į pokario Vilnių, tirštą geto paveikslų tamsą, kaip paminklą griuvėsiuose sustojusį laiką. Chvolesas dirbo daug, produktyviai, ilgai. Paskutinę personalinę dailės parodą surengė Izraelyje 1987 m. Monografijoje atspausta „Senosios Jeruzalės“, tapytos 1999 m., reprodukcija.

Ruošiantis parodai, dailininko sūnus Aleksandras iš Paryžiaus atvežė 39 tėvo tapybos, akvarelės ir koliažo technika sukurtus darbus, atspindinčius viso gyvenimo kūrybą: nuo penkto dešimtmečio realistinių peizažų ir portretų iki kubistinių bei abstrahuotų koliažinių kompozicijų, sukurtų dešimtame dešimtmetyje. Parodą papildo Lietuvos muziejuose saugomi dailininko kūriniai.

 

Nijolė Nevčesauskienė