PARODA „PETRONĖLEI GERLIKENEI – 100 METŲ“

 

Parodos informacinio lankstinio tekstas

 

Petronėlė Gerlikienė – viena žymiausių XX a. antros pusės lietuvių liaudies menininkių. Jos talentas atsiskleidė netikėtai, sulaukus jau garbaus amžiaus. Gamtos dovana, kurią Gerlikienė nešiojosi savyje visą gyvenimą, kartą išsiveržusi neleido jai nurimti, paskęsti buities rūpesčiuose ir kasdienybėje. Meninė prigimtis, aistra ir polėkis išsiliejo siuvinėtuose kilimuose ir paveiksluose. Per trumpą savo kūrybos laikotarpį, kuris tęsėsi vos šešerius metus (1972–1978), ji išsiuvinėjo vienuolika didelių kilimų, nutapė per šešiasdešimt paveikslų. Monumentaliuose ir nepaprastai raiškios plastinės formos, apibendrinto, dekoratyvaus vaizdo spalvinguose kūriniuose atsispindi stiprios, dvasiškai gyvybingos asmenybės pasaulis. Jos paveikslai simboliški, prasmingi, tapydama ji vengia smulkmeniško pasakojimo, literatūriškumo, atsitiktinių detalių. Gerlikienei svetimas buitiškas, tikroviškas tradicinio kaimo su folkloro motyvais vaizdavimas. Jos laisva kaip vaiko tapybos maniera išsyk patraukia dėmesį, užburia gaivališka menine visuma. 1984 m. vienas reikšmingiausių menininkės paveikslų „Laivas“ buvo reprodukuotas Belgrade išleistoje „World Encyclopedia of Naive Art“ (Pasaulinio naiviojo meno enciklopedija).

Gerlikienė gimė 1905 m. birželio 19 d. Čikagoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Apie 1908 m. šeima su vaikais grįžo į Lietuvą, įsikūrė tėvo gimtajame Derkintų kaime netoli Šilalės. Petronėlė anksti neteko motinos, liko beraštė. Penkiolikos metų paauglė išėjo tarnauti pas ūkininkus. 1929 m. ištekėjo už ką tik iš Ilinojaus anglies kasyklų grįžusio ir gerokai vyresnio nei ji pati Pranciškaus Gerliko. Kaimyniniame Mažrimų kaime nusipirkę žemės, Gerlikai gyveno ūkiškai, pasiturinčiai. 1940 m. pora susilaukė sūnaus, būsimojo dailininko. Tačiau greit šį gan ramų gyvenimą aptemdė prasidėjęs karas, vaiko liga, vyro mirtis. Stiprus ir valingas žemaitiškas charakteris padėjo jai ištverti varganą buitį, sunkų darbą kolūkyje.

1972 m., sulaukusi pensijos ir įveikusi sunkią ligą, Gerlikienė atsikėlė į Vilnių pas sūnų. Gyvenimas mieste nesuteikė jai džiaugsmo, moterį kamavo savos sodybos ir įprastos kaimo aplinkos ilgesys. Šis natūralus žmogiškas neramumas pabudino norą siuvinėti. Marčios paakinta, ėmėsi kilimų. Nepiešė, neeskizavo, bet kai tik vaizdinys mintyse išryškėdavo, kuo greičiau jį dideliais, paprastais, nelygiais dygsniais atkurdavo audinyje. Toks yra jos siuvinys „Ąžuolas” – stambiai gruoblėto kamieno medis su viršuje plačiai išsišakojusiomis plonomis šakelėmis, gelstančiais lapais ir viena paskui kitą liuoksinčiomis kiaunėmis. Savo iškilmingu, kaip pati sakė, kilimu „Iššluok kiemelį subatoj…” Gerlikienė vaizduoja jaudinantį Kęstučio ir Birutės susitikimą. Muzikantai, šokėjai, dainininkai netelpa „Dainų šventės” kilime, jų linksmumas ir gyvumas – tiesiog užkrečiantis. Kompozicijoje nėra ramios vietelės, viskas juda, banguoja, sukasi šokio sūkuryje ir ritmiškai, dinamiškai pulsuoja.

                      1976 m. Gerlikienė pradėjo tapyti. Stambias, dekoratyvias, išraiškingas figūras komponavo vien vedama nuojautos. Tapyboje atsiskleidė jos stulbinantis gebėjimas valdyti plokštumą, intuityviai derinti spalvas. Dar nepradėjusi dirbti, jau matė būsimą visumą, kurioje minkštų, banguojančių formų kūnai tarsi plaukia paviršiumi, o įterptos smulkesnės detalės neretai paįvairinamos ryškių spalvų linijomis, brūkšneliais, taškeliais. Pagrindinį dėmesį ji visada skyrė veidui – baltam, dideliam, deformuotam, charakteringam.

Meninė stambių ir smulkių spalvinių dėmių darna ypač ryški darbuose „Adomas ir Ieva”, „Vyšnių skynimas“. Gyvas formų ir linijų ritmas ryškus daugiafigūrėse darbo scenose „Kūlimas“, „Linų braukimas“. Kompozicinis paveikslo „Užgavėnių kaukės. Balsių Magdė“ veržlumas kuria dramatišką persirengėlių eisenos vaizdą.

Vaikišku naivumu, savaip perkurdama biblinio Nojaus istoriją, autorė nuspalvino savo garsųjį ir daug parodų apkeliavusį „Laivą“, nustebino netikėta ir įtaigia interpretacija. Gerlikienė gyveno savo vaizduotės pasaulyje, todėl „Maudynėse“ matome Cedrono upelyje skęstantį Jėzų ir kenčiančią jo motiną. Šviesos apgaubtos šventųjų figūros kompozicijose „Mergelė“ ir „Skulptūrėlė“.

Gerlikienės kūrybai atsiliepė sunkūs išgyvenimai – vargana vaikystė, karo baisumai, ligos, vyro netektis. Paveiksle „Karas I“ prie trijų raudonų skritulių, simbolizuojančių sopulius, suklupusi moteris kalba mums apie didžiulį sielvartą. „Sopulingojoje“ išblyškusio, kenčiančio veido motina, susisupusi į platų apsiaustą ir priglaudusi prie savęs sūnų, – tai ji pati, Petronėlė Gerlikienė. Gilaus rusvumo ir gelsvais ochros atspalviais nutapytas vienas dramatiškiausių jos paveikslų – „Motina“. Monumentaliais deformuotais vaizdais savamokslė menininkė atskleidžia savo vidinį pasaulį, įsileidžia į savo mintis ir giliausius kentėjimus. Kūriniai pasižymi stipria psichologine ir emocine įtaiga.

Atėjusi į meną ne pirmos jaunystės, nebe stiprios sveikatos, Petronėlė Gerlikienė kūrė iki pat mirties. Užgeso 1979 m. kovo 14 d., kylant pavasario saulei. Saulės šviesa kaip gražiausioje vizijoje spindi ir viename jos paskutinių paveikslų „Žiūrėjimas į saulę“, o mums savo šviesą skleidžia paprastos kaimo moters nepaprastas talentas. Jos kūryba kalba apie švarų, taurų, vargo dvasiškai nepalaužtą ir jam nenusilenkusį žmogų.

Parodoje kūrinius papildo pačios autorės pamąstymai, išsakyti siuvinėjant bei tapant paveikslus. Petronėlė mėgo dirbdama kalbėti, ir jos klausęsi artimieji tuos pasakojimus užrašė. Tekstai padeda geriau pažinti menininkės vidinį pasaulį, jautrumą gamtai, domėjimąsi tautos papročiais, istorija, Biblijos pasakojimais.

Eksponuojami kilimai ir paveikslai saugomi Lietuvos dailės, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto muziejuose, privačiuose ir šeimos rinkiniuose.

 

Marija Kuodienė