PARODA „AUSTRALIJOS IR OKEANIJOS TAUTŲ MENAS“ 2011 m. gegužės 31 d. – 2012 m. gegužės 7 d.   Virtuali paroda „Australijos ir Okeanijos tautų meno kūriniai“ 2012 m. balandžio 1 d. 14 val. – sekmadienio popietė muziejuje šeimoms „Atsisveikinimas su Australija“ Australijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėja dr. Genovaitė Kazokienė, kilusi iš Kauno, yra ištikimiausia Lietuvos dailės muziejaus mecenatė, padovanojusi muziejui Australijos lietuvių dailės kolekciją (apie 300 vnt.) ir didžiulį Australijos ir Okeanijos tautų meno rinkinį (828 vnt.), kokio neturi nė viena mūsų kaimyninė šalis. Abu rinkinius ji sukaupė gyvendama Australijoje, į kurią emigravo 1949 m., tik baigusi odontologijos studijas Tiūbingeno universitete. Bet diplomo, taip sunkiai įgyto Vokietijoje, kur ji atsidūrė 1944 m. pasitraukusi iš Lietuvos, ten nepripažino; studijas kartojo Sidnio universitete. Gydytojos profesija leido išlaikyti šeimą, bet širdis nuo mažens linko prie meno, ir 1969 m., nemesdama odontologės darbo, G. Kazokienė pradėjo dailės studijas Sidnio universitete. 1975 m. ten įgijo bakalauro, o 1982 m. magistro laipsnį, suteiktą už studiją apie M. K. Čiurlionio kūrybą. 1984 m., po vyro (poeto, publicisto, "Mūsų pastogės" redaktoriaus Vinco Kazoko) mirties, ji atsisakė odontologės darbo, kurį dirbo 25-erius metus, persikėlė į Hobartą ir įstojo į Tasmanijos universitetą, kur parengė ir 1994 m. apgynė disertaciją "Lietuviai dailininkai Australijoje 1950-1990 m.", įgydama filosofijos mokslų daktarės laipsnį. Tris dešimtmečius Kazokų namai, vadinami Kazokyne, buvo lietuvių kultūros Sidnyje centras, o visa ilgametė dr. Kazokienės veikla ir nesuskaičiuojami jos darbai skirti lietuvių kultūrai puoselėti. Egzotiškas primityviojo meno rinkinys, kurį dr. Kazokienė kaupė daugiau kaip 30 metų, yra jos didžioji dovana Lietuvai, o mums - atviras langas į neregėtą, tolimą, nuo akmens amžiaus nedaug tepakitusį Australijos ir Okeanijos senųjų gyventojų meno pasaulį. Aborigenus G. Kazokienė pamatė tik 1966 m., pirmąkart keliaudama aplink Australiją. Tuokart Darvine ji įsigijo ir pirmą jų paveikslą, nutapytą ant eukalipto žievės. Dekoratyvi, grynų spalvų, subtiliu kontūru neregėtus įvaizdžius perteikianti tapyba ją patraukė iškart. Paveikė ir sužinota tiesa apie tragišką vietinių gyventojų likimą: kolonizuojant kraštą, aborigenai buvo išvaryti iš gimtųjų vietų, masiškai žudomi. Be gailesčio naikinta jų tradicinė gyvensena ir kultūra. Pasiryžusi sukaupti šio nykstančio meno kolekciją, G. Kazokienė nusigavo į tolimiausius rezervatus, ėmė lankytis varžytinėse ir turguose. Tuo laiku aborigenų kūryba mažai kas domėjosi, o dabar jos pavyzdžių ieško turistai, kolekcininkai ir muziejininkai, bijantys, kad tuoj nebeliks kas jį kuria. Aborigenų, manoma, likę apie 30 tūkst., bet išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius - dar mažiau. O kai kapitonas Kukas 1770 m. aborigenus pirmąkart pamatė, jų buvo apie 300 tūkst. Visiškai izoliuoti nuo kito pasaulio, būriais klajojantys tik po savo genties teritoriją, jie buvo išlaikę akmens amžiaus kultūrą ir totemizmu paremtus pirmykščius tikėjimus. Neturėdami rašto, jie ištobulino lokalinę simbolių ir ženklų sistemą, kuria iš kartos į kartą perduodavo gyvybiškai svarbias žinias apie jų žemėje esančius šaltinius, gyvūnus ir augalus. Visos šios žinios natūraliai susietos su genties protėviais totemais, kurie pagal aborigenų mitologiją sukūrė visas genties materialines ir dvasines vertybes ir nustatė ritualus genties gyvybinei energijai atnaujinti. Simboliniais ženklais išreikšta mitologija ir yra tai, ką mes laikome aborigenų menu. Visas jų menas turi bendravimo su genties totemais ir mitinėmis dvasiomis bei jų pagerbimo paskirtį, bet yra skirtingas ir įvaizdžiais, ir jiems perteikti naudojamomis medžiagomis. Šią įvairovę G. Kazokienei, dar spėjusiai surinkti gausią aborigenų meno kolekciją (172 vnt.), pavyko atskleisti. Kolekcijoje yra akmeninių plokštelių, kurias raižė vakarų Australijos kalnynų gyventojai, išlaikę vieną seniausių tapybos ir raižybos ant uolų tradiciją, šiaurės genčių tapybos ant eukalipto žievės pavyzdžių su poetiškais dvasinės būtybės Mimi įvaizdžiais, dinamiškomis medžioklės scenomis, dekoratyviomis sukryžiuotų linijų kompozicijomis bei rentgeno stiliumi pavaizduotais toteminiais gyvūnais. Visiškai kitokie yra taškų tapybos paveikslai, kuriuos centrinės Australijos gyventojai per apeigas kurdavo ant dykumos smėlio iš sutrintų spalvotų akmenėlių, o perkelti vaizdus ant drobės išmoko tik 1971 m. Žemyno šiaurėje buvo naudojami ištapyti subtiliais simboliais "pukamani" - iš termitų išgraužtų medžių kamienų padaryti aborigenų karstai. Skulptūrų aborigenai nekūrė, iš medžio darė tik nedideles totemų - gyvačių ir driežų - figūrėles, muzikos instrumentus, bumerangus, žeberklus, lazdeles šaknims rinkti. Visa tai jie puošė išdegintais ornamentais, kurių kiekvienas brūkšnelis turi slaptą, tik tai genčiai žinomą prasmę. 1965 m. su australų gydytojų grupe keliaudama aplink pasaulį, Havajuose G. Kazokienė pametė galvą, pamačiusi grėsmingą polinezų karo dievą Kū. Tik kolegų atkalbėta jo nenusipirko. Tačiau aplankiusi daug muziejų ir pati pradėjusi dailės studijas, ji susidomėjo kitu Okeanijos regionu - Melanezija, ypač viena iš salų - Naująja Gvinėja, kurios primityvusis menas kartu su anksčiau nevertinta senąja Afrikos skulptūra XX a. pradžioje buvo reabilituotas modernistų, tapo naujų plastinių ieškojimų šaltiniu ir iš esmės paveikė europinės dailės raidą. Vykdama į Naująją Gvinėją, G. Kazokienė jau žinojo, kokius šios didžiulės salos regionus buvo naršę kolekcininkai ir kokiais papuasų kūriniais didžiuojasi garsūs pasaulio muziejai. Surinkta saloje didelės meninės vertės kolekcija - pati gausiausia rinkinyje (217 vnt.). Tai ne romus ir ne poetiškas, kaip aborigenų, o visiškai kitoks menas. Skulptūros ir kaukės atspindi karingų, impulsyvių, kadaise kanibalizmu garsėjusių, pragariškame tropikų karštyje gyvenančių genčių mitinės pasaulėvaizdos elementus - toteminius protėvius, jų dvasias, mitinius personažus. Iki šių dienų papuasų ceremonijose būtinos mitinių pirmtakų skulptūros bei kaukės įvairiose vietovėse turi specifinių bruožų, tačiau visose akivaizdi siurrealistinės tendencija: driežai, krokodilai, paukščiai komponuojami kaip žmogaus figūros dalys, o pati figūra konstruojama iš atskirų masių, nesaistomų jokių fiziologinių jungčių: didžiulę galvą laiko trumpas kaklas; akys išsprogusios, su įmontuotomis kriauklėmis; nosis siekia kelius ir yra lenkta kaip paukščio snapas; burna iššiepta, su iškištu liežuviu - susikaupimo simboliu. Viena už kitą įdomesnės kriauklėmis ir plunksnomis dekoruotos papuasų kaukės, apeigoms skirtuose vyrų namuose saugotos dvasių lentos ir ritualiniai kabliai, ant kurių kadaise kabėdavo priešų kaukolės, ritualiniai būgnai iš krokodilo odos, apeiginės lazdos, kovos kirviai ir atstoję pinigus bei kraitį kriauklių vėriniai. Danutės Mukienės nuotraukose – parodos eksponatai