Vadovas po Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją

I aukštas:	II aukštas:
Mėlynoji salė, Gelsvoji salė ir veranda, Rausvoji salė, Žydroji salė, Žalsvoji salė, Holas.	Holas, Žydroji salė, Rausvoji salė, Žalsvoji salė, Gelsvoji salė.

Apie dailininką ekspresionistą Praną Domšaitį (1880–1965), kilusį iš Mažosios Lietuvos, po Pirmojo pasaulinio karo pagarsėjusį Vokietijoje, po Antrojo – Pietų Afrikos Respublikoje, Lietuvoje sužinojome tik XX a. pab., kai Lietuvių fondo (JAV) pastangomis į Lietuvą grįžo didžioji garsaus tautiečio kūrybinio palikimo dalis.

Lietuvių fondas 1989–2001 m. Lietuvos dailės muziejui perdavė 530 dailininko kūrinių – didžiąją jo kūrybinio palikimo dalį. Tai unikali dailės kolekcija, padovanota Lietuvai.

2006 m. Lietuvių fondas perdavė LDM dar 135 P. Domšaičio kūrinius. Iš viso LDM saugomi 665 dailininko kūriniai.

Nuolatinė Prano Domšaičio kūrinių ekspozicija galerijoje atidaryta 2001 m. liepos 26 d. Ji įsikūrė viename iš keturių galerijos komplekso pastatų (Liepų g. 35). Tai XIX a. pab. – XX a. pr. vieno aukšto su mansarda statinys, pasižymintis būdingais Klaipėdos architektūrai bruožais: raudonos plytos derinamos su tinkuotomis dalimis, mediniais pastogės gegnių konstrukcijos elementais, dekorui panaudotos glazūruotos plytelės. Pastatas įtrauktas į vietinį nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jo interjeruose išlikusi senoji, iki Antrojo pasaulinio karo buvusio gyvenamojo namo patalpų struktūra –jaukios erdvės, autentiška laiptinė ir medinė veranda.

Nedidelės salių erdvės, lengvi, pasteliniai sienų atspalviai puikiai tinka kameriškiems P. Domšaičio paveikslams. Ekspoziciją papildo antikvariniai XIX a. pab. – XX a. pr. baldai, pagaminti pamario krašte. Baldai ir įvairūs taikomosios dailės kūriniai suteikia salėms jaukumo, kuria romantiško „dailininko namo“ įspūdį (ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys).

P. Domšaičio kūrybos ekspozicijoje pamatysite daugiau nei 280 kūrinių – aliejinių paveikslų, akvarelių, pastelių, piešinių, estampų. Pirmajame ekspozicijos aukšte pristatoma Europos laikotarpio P. Domšaičio kūryba, antrojo, mansardinio aukšto patalpos skirtos Pietų Afrikos Respublikoje sukurtiems darbams.

Mūsų laukia intriguojanti kelionė nuo Mažosios Lietuvos iki Pietų Afrikos...

 

I aukštas. Mėlynoji salė.

Tik įžengus į P. Domšaičio kūrybos ekspozicijos pirmąją salę, pasijuntame ypatingoje aplinkoje. Tamsiai mėlynos salės sienos (ši spalva dažnai vadinama „Nidos mėlyna“), laisvu, kunstkameros principu sukabinti įvairių laikotarpių aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės kuria nepakartojamą atmosferą. Tai pirmoji pažintis su P. Domšaičio pamėgtais kūrybos motyvais – peizažais, natiurmortais, figūrinėmis kompozicijomis bei jam būdinga spalvine gama.

Šioje salėje rasime išsamią informacinę medžiagą apie dailininką. Nuotraukos, archyviniai dokumentai, parodų katalogai vaizdžiai pristato visą P. Domšaičio gyvenimo kelią nuo Kropynų iki Keiptauno bei jo kūrinių kelią į Klaipėdą. Dokumentinė ekspozicijos dalis nuolat papildoma nauja medžiaga – tai Prano Domšaičio kultūros centro rengiamų ekspedicijų ir tyrimų rezultatas.

Lankytojų patogumui parengti tekstiniai vadovai po ekspoziciją lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų ir rusų kalbomis.

Salės akcentas – dailininko Autoportretas, sukurtas apie 1930 m.

 

I aukštas. Gelsvoji salė ir veranda.

Trumpai prisiminkime dailininko gyvenimo ir kūrybos pradžią.

Pranas Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Labguvos valsčiuje (Labiau, dab. Poleskas, Kaliningrado sr.) Kropynų kaime (Cropiens, Kropiens, dab. Gajevas), ūkininkų Karlo Liudvigo Domscheito (1852–1908) ir Teresės Pottien (1861–1917) šeimoje, buvo pakrikštytas Paustininkų (Postnicken, dab. Zalivnojė) bažnyčioje Franco Vilhelmo vardu. Šeimoje buvo dar trys broliai: Ernstas, Oto ir Fricas.

Nuo pat mažens P. Domšaitis buvo ramus, svajingas stebėtojas, atokiai laikęsis nuo smarkių bendraamžių. Amžininkų prisiminimai liudija, kad toks jis liko visą gyvenimą: „(...) tikras žemaitis – nedidelio ūgio, plačių pečių, tvirto stuomens, didele galva, vešliais plaukais, mįslingomis akimis ir santūria šypsena apskritame veide, visada užsidaręs ir tylus, bet judrus ir darbštus“.

Būdamas septynerių metų, P. Domšaitis vienoje knygelėje pamatė Gerosios Vilties kyšulio Pietų Afrikoje piešinį ir užsidegė noru kada nors ten apsilankyti...

Piešti ir lipdyti iš molio pradėjo labai anksti, savo malonumui. Jis sugebėjo giliai stebėti gamtą ir žmones, įspūdžius išliedamas paprastuose, kaip ir pati kaimo kasdienybė, piešiniuose. Pamažu augo piešinių, paveikslų krūvos, stiprėjo noras mokytis, tapti tikru dailininku. 1905 m. P. Domšaitis pabandė stoti į Karaliaučiaus meno akademiją. Tačiau jo mėgėjiškus kūrinius akademijos profesoriai pavadino „talento stoka“.

Laimingo sutapimo dėka, P. Domšaičio ankstyvuosius darbus pamatė žymus vokiečių impresionistas Maksas Lybermanas (Max Liebermann, 1847–1935). Nustebintas savamokslio jaunuolio meninių sugebėjimų, jis parašė rekomendaciją Karaliaučiaus meno akademijai ir laišką tėvui (laiško kopija eksponuojama vitrinoje Mėlynojoje salėje, originalas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje).

1907 m. P. Domšaitis buvo priimtas į Karaliaučiaus meno akademiją. Tėvas, planavęs, kad vyriausias sūnus perims ūkį ir nedidelius svečių namus, įtikintas autoritetingo dailininko, pagaliau išleido jį į meno mokslus. Motina, giliai tikinti, geraširdė moteris visada rėmė mylimo sūnaus meninius siekius.

Jaukūs, nostalgiški kaimo gyvenimo vaizdai – svarbiausios ankstyvosios P. Domšaičio kūrybos temos. Gimtieji pietinių Kuršių marių pakrančių laukai, romantiškas, beržais apaugęs kelias (tokių kelių dar rasime Šilutės apylinkėse), lietuviškos sodybos, paskendusios medžių lapijoje, laukuose besiganančios karvės, arkliai, moteris skutanti bulves... Kūriniai stebina romantiška dvasia ir beveik impresionistine maniera, sugebėjimu kurti atvirą platų peizažą, kuriame pulkais būriuojasi kaimo sodybos.

Šioje salėje eksponuojami du peizažai, vaizduojantys gimtojo Kropynų kaimo apylinkes, nutapyti dar savamokslio jaunuolio 1905 m.

Svarbiausi kūriniai:
Peizažas (1905), Peizažas. Kropynos (1905), Lietuviškas peizažas (1919), Lietuviškas peizažas su skalbėja (1920), Du arkliai (1927), Beržai (1928).
Baldai: salėje eksponuojamas neoklasicizmo stiliaus stalas (XIX a. II p.).

 

I aukštas. Rausvoji salė.

P. Domšaičio mokslai Karaliaučiaus meno akademijoje truko trejus metus. Studijoms vadovavo akademijos direktorius, profesorius Liudvigas Detmanas (Ludwig Dettmann, 1865–1944), kurio kūryba buvo artima impresionizmui ir natūralizmui.

Kartu su P. Domšaičiu akademijoje mokėsi Artūras Degneris (Arthur Degner, 1888–1972), Alfredas Partikelis (Alfred Partikel, 1888–1945), abu kilę iš Rytų Prūsijos. Su jais dailininkas bendravo ir po mokslų akademijoje. Su A. Degneriu P. Domšaitis diskutuodavo apie meną ir eksperimentavo. Vėliau A. Degneris tapo Karaliaučiaus meno akademijos profesoriumi. 1910 m. P. Domšaitis išvyko į Berlyną, tobulinosi Loviso Korinto (Lovis Corinth, 1858–1925) dirbtuvėje. Lovisas Korintas – tapytojas impresionistas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje impresionizmas buvo dar gana populiarus.

1910–1914 m. P. Domšaitis daug keliavo. Jis aplankė Londono, Paryžiaus, Amsterdamo, Florencijos muziejus, studijavo įvairių laikotarpių tapytojų kūrybą. 1912 m. gavęs užsakymą nutapyti generolo Bolderevo šeimos portretus, beveik pusmetį praleido Sankt Peterburge. Šis laikotarpis atvėrė jam tolimą šalį ir jos meną. Rusijoje dailininkas ypač domėjosi ikonomis.

Manoma, kad 1914–1918 m. P. Domšaitis atvažiuodavo į Nidą, kur dar XIX a. pab. susiformavo garsi dailininkų kolonija.

Mažuosiuose Kuršiuose (Klein-Kuhren, dab. Filinas), Sembos pusiasalyje, iki Pirmojo pasaulinio karo rinkdavosi dailininkų grupė, kurioje būrėsi Karaliaučiaus meno akademijos auklėtiniai: A. Degneris, A. Partikelis, Teo fon Brokhuzenas (Theo von Brockhusenas, 1862–1919), Valdemaras Riosleris (Waldemar Rösler, 1882–1916), P. Domšaitis ir kt. Po daugelio metų A. Degneris nutapė grupinį portretą „Penki Rytprūsių dailininkai 1914“ (1960), kuriame pavaizduotas ir P. Domšaitis (paveikslas saugomas Rytų vokiečių muziejuje meno forume Regensburge, Vokietijoje).

Paveikslai, kurie eksponuojami šioje salėje yra sukurti XX a. 2–3 deš. Tai svarbus P. Domšaičio tapybos stiliaus formavimosi laikotarpis. Mokytis dailės jis pradėjo tuo metu, kai šalia Vokietijoje dar populiaraus impresionizmo kilo nauja – ekspresionizmo – kryptis. L. Korinto ir M. Lybermano impresionistinis stilius įtakojo ankstyvąją P. Domšaičio kūrybą. Antrojo dešimtmečio viduryje, po susitikimo su Edvardu Munku (Edvard Munch, 1863–1944), Prano Domšaičio tapyboje pradėjo ryškėti ekspresionizmo bruožai.

Virš etažerės kabo kompozicija Fryzė (1929). Manoma, kad etiudui pozavo P. Domšaičio žmona, apsirengusi fryzų tautiniais rūbais.

Du paveikslai – Valtys (1928) ir Žvejų valtys (1935) – sukurti Kuršių marių motyvais. Taip pat eksponuojami keli vėlesni Austrijos ir Pietų Vokietijos peizažai.

Svarbiausi kūriniai:
Žvejų valtys (1935), Arkliai (1928), Dvi moterys (1928), Karvės prie tvarto (1929).
Baldai: eklektikos stiliaus (XIX a. pab.) etažerė ir kėdės. Senos atvirutės primena prieškarinės Klaipėdos vaizdus.

 

I aukštas. Žydroji salė.

Manoma, kad nuo 1911 m. P. Domšaitis pradėjo dalyvauti Karaliaučiaus meno sąjungos rengtose parodose. Nuo 1914 m. jis dalyvavo grupinėse parodose Berlyne, eksponavo savo paveikslus kartu su „Laisvojo secesijono“ („Freie Sezession“) dailininkais.

Pirmoji individuali P. Domšaičio kūrybos paroda įvyko 1919 m. Berlyne, Ferdinando Miolerio (Ferdinand Möller) galerijoje, vėliau perkelta į Breslau (dab. Vroclavas). Ši paroda simboliškai užbaigė ankstyvąjį kūrybos etapą ir atvėrė sėkmės ir pripažinimo laikotarpį, kuris truko iki 1933 m.

Palankus garsaus kritiko Karlo Šeflerio (Karl Scheffler) straipsnis žurnale „Kunst und Künstler“ 1919 m. išgarsino P. Domšaičio kūrybą. Daugelis to meto meno kritikų vadino P. Domšaitį modernaus religinio meno viltimi.

P. Domšaičio kūryba susidomėjo ir muziejai, ir privatūs kolekcininkai. Jo darbų įsigijo Berlyno nacionalinė galerija, Liubeko, Štetino, Karaliaučiaus muziejai, galerijos, privatūs asmenys. Dar viena svarbi individuali paroda 1921 m. buvo surengta Folkvango muziejuje (Folkwang museum) Esene.

Salėje eksponuojami svarbiausi P. Domšaičio antrojo trečiojo dešimtmečio kūriniai. Deja, jų išliko palyginti nedaug.

Šlovės ir pripažinimo metais P. Domšaitis buvo vertinamas kaip puikus peizažo ir religinių kompozicijų meistras. Pradėjęs nuo idiliškų kaimo gyvenimo vaizdų, po karo jis pradėjo tapyti dramatizmo kupinas kompozicijas, kuriose ryškėjo karo pabėgėlių, klajoklių tema. P. Domšaičio tapyboje visada buvo svarbus religinis aspektas. „Bėgimo į Egiptą“ tema, pasirodžiusi jo tapyboje XX a. 2 deš. pab. sujungė realius įvykius, kurių liudininku buvo pats dailininkas, klajodamas po karo nusiaubtus kaimus ir amžinąją biblinę temą. Tai suteikė P. Domšaičio kompozicijoms universalią prasmę.

Jis paprastino formas, atsisakė detalių. Kontūrai tapo aptakūs, spalvos tamsėjo, atsirado netikėti šviesių spalvų potėpiai. Kompozicijose įsivyravo dekoratyvios plokštumos, skrodžiamos ekspresyvių šviesos pluoštų. Moderniosios dailės įtakos P. Domšaičio kūryboje savitai dera su lietuvių liaudies meno atgarsiais, kuris suvoktas intuityviai, atsirenkant liaudiškos skulptūros grubią deformaciją ir ypatingą emocinę raišką bei žemaitiškų audinių gilias, „žemės“ spalvas. Tai dvasinga, stipraus kolorito tapyba.

P. Domšaičio stilius darė didelį įspūdį. K. Šefleris jį įvardijo „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Svarbiausi kūriniai:
Bėgimas į Egiptą (1918), Poilsis bėgant į Egiptą (1918), Bėgimas į Egiptą, Lietuvos kaimo peizažas (1918), Piemenėlių pagarbinimas (1926), Čigonai (apie 1928).
Baldai: eklektikos stiliaus svetainės komplektas (XIX a. pab. – XX a. pr.) ir kortų stalelis (klasicizmas, XIX a. pr.).

 

I aukštas. Žalsvoji salė.

Grupinėse parodose Vokietijoje dailininkas dažniausiai dalyvaudavo kartu su garsiais to meto ekspresionistais: Maksu Pechšteinu (Max Pechtstein, 1881–1955), Oto Diksu (Otto Dix, 1891–1969), Ernstu Kirchneriu (Ernst Kirchner, 1880–1938), Pauliumi Klė (Paul Klee, 1879–1940), Karlu Šmitu-Rotlufu (Karl Schmidt-Rottluff, 1884–1976) ir daugeliu kitų. Jo kūrybos parodos buvo rengiamos ir kitose šalyse – Turkijoje, Rumunijoje ir kt. Įspūdžiai, patirti kelionių metu, teikė naujų impulsų kūrybai. Dažniausiai tai etiudai pastele, kuriuose užfiksuotos mažų kaimelių, įvairių šalių miestų gyvenimo scenos, gamtos vaizdai (Ronos upės žiotys, 1926).

Salėje dėmesį patraukia jaunos, susimąsčiusios moters atvaizdas. Tai P. Domšaičio žmonos, dainininkės (mecosopranas) Adelheidės Armhold (1901–1992) portretas (1933), nutapytas naujajam daiktiškumui artima maniera.

Dviejų menininkų sąjunga buvo ilga ir tvirta. P. Domšaitis lydėdavo žmoną gastrolių po Europą metu. Energinga ir garsi dainininkė palaikė vyrą sunkiomis gyvenimo minutėmis. Labai jautriai savo žmoną P. Domšaitis pavaizdavo nedideliame, pastele atliktame portrete (Adelheidės portretas, 1928).

Ilgai lauktas pripažinimas atėjo. Tačiau laikai keitėsi. 1933 m. Vokietijoje prasidėjo nacionalsocialistų organizuota kampanija prieš modernųjį meną. P. Domšaičio darbai, kaip ir kitų žymių to meto modernistų, buvo metami iš muziejų, naikinami, parodos ir profesinė veikla buvo uždrausta.

Lietuvių išeivijos poetas Kazys Bradūnas yra pasakęs: „Hitlerinės Vokietijos laikais Domšaičiui teko garbė būti išmestam kaip modernistui iš visų galerijų ir muziejų, kartu su vokiečių ekspresionizmo didžiūnais – Nolde, Barlachu. Kolvitc, Kirchneriu, Miuleriu, Diksu, su norvegu Munku, olandu van Gogu ir kitais“.

1937 m. P. Domšaičio paveikslai buvo rodomi kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje. Iš Berlyno nacionalinės galerijos išmestas „Pagarbinimas“ dingo be žinios. Manoma, kad kai kurie jo paveikslai, kaip ir kitų dailininkų kūriniai, galėjo būti sunaikinti.

Šioje salėje eksponuojami ir Austrijoje sukurti peizažai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1943) pasitraukęs iš Berlyno į Austriją, P. Domšaitis kurį laiką gyveno Karintijos (Kärnten) žemėje, Eg am See kaimelyje ir bent kelis kartus tapė prie jo esantį Fakerio ežerą (Fakerio ežeras, 1933, 1936).

Vėliau jis persikėlė į Forarlbergo žemę (Vorarlberg) ir gyveno dviejuose kaimeliuose Alpių papėdėje – Zulce ir Riotise (Sulz ir Röthis) Čia P. Domšaitis praleido paskutiniuosius metus Europoje iki išvykimo į Pietų Afriką 1949 m.

Kiek neįprasta P. Domšaičiui sritis – nuoga natūra – šioje salėje pristatoma keliomis nedidelėmis akvarelėmis (Nuogos moterys, 1918, Besimaudančios, 1918). Somalė mergaitė (1925) – Berlyno laikų kompozicija. Dailininką patraukė egzotiškas modelio grožis, tapydamas paveikslą, jis panaudojo ryškesnes spalvas.

Svarbiausi kūriniai:
A. A. portretas (1933), Zulcas ir Riotis (1937), Fakerio ežeras (1933), Somalė mergaitė (1925).
Baldai: salėje eksponuojamos dvi Lui Filipo stiliaus kėdės (XIX a. I pusė) ir eklektikos stiliaus staliukas (XX a. pr.).

 

I aukštas. Holas.

Nors ir radęs sąlygišką ramybę Austrijoje, P. Domšaitis nebegalėjo tapyti, jautėsi dvasiškai palaužtas. Atgauti dvasinę pusiausvyrą, kūrybines jėgas jam padėjo netikėtas susitikimas su lietuvių dailininkais emigrantais, 1944 m. atsidūrusiais Austrijoje.

Kazys Žvironas prisiminė: „Ten buvo ir daugiau mūsų tautiečių, pabėgėlių (...). Kartą vienas iš jų paklausė: Ar žinai, kad čia netoliese gyvena lietuvis dailininkas Domšaitis? Šitai trenkė į mane kaip griaustinis. Net susigėdau, nes to vardo iki tol nesu girdėjęs, o tariausi žinąs visus mūsų dailininkus. Giliai suintriguotas, suradau jį netoliese, mažame Zulco-Riotiso miestely. Suradau, prilipau, sulipau“.

Austrijoje P. Domšaitis susipažino ir su kitais lietuvių dailininkais emigrantais: Telesforu Valiumi (1914–1977), Pauliu Augiu-Augustinavičiumi (1909–1960). Bendravimas su jais grąžino pasitikėjimą savimi ir kūryba. Dailininkas vėl pradėjo tapyti. 1946 m. jis kartu su kitais emigrantais dalyvavo tarptautinėse emigrantų dailės parodose, surengtose Bregence (Bregenz), Insbruke (Innsbruck), Feldkirchene (Feldkirchen); tais metais P. Domšaitis pirmą kartą dalyvavo parodose, kaip dailininkas lietuvis. Vėliau T. Valius rašė, kad emigrantų parodose P. Domšaitis eksponavo aliejumi tapytus paveikslus ir kelias pasteles. Darbų tematika buvusi lietuviška: žvejų laivas Kuršių marių uoste, lietuvio ūkininko sodyba, apsnigtas žemaitiškas kaimas.

Holo ekspozicijoje vyrauja Austrijos ir Šveicarijos peizažai.

Hole kabo atminimo lenta, kurioje skelbiamas Lietuvių fondo (JAV) Prano Domšaicio kolekcijos dovanojimo Lietuvai aktas ir asmenų, kurių pastangų dėka ši kolekcija pasiekė mūsų šalį, pavardės. Tai – Algirdas Ostis, pirm., Kazys Ambrozaitis, Gediminas Balukas, Stasys Baras, Saulius Cyvas, Kęstutis Ječius, Ferdinandas Kaunas, Vytautas Kamantas, Povilas Kilius, Vytenis Kirvelaitis, Daina Kojelytė, Vaclovas Momkus, Vytas Narutis, Antanas Razma, Rūta Staniulienė, Ramona Steponavičiūtė, Arvydas Tamulis, Jonas Valaitis.

Greta – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimas P. Domšaičio ekspozicijos atidarymo Klaipėdoje proga.

Apžiūrėję pirmojo aukšto ekspoziciją, sužinoję, kokios idėjos ir formos vyravo dailininko Europos laikotarpio tapyboje, pakylame į antrąjį aukštą. Čia mūsų laukia pažintis su P. Domšaičio Pietų Afrikos laikotarpio kūryba.

II aukštas. Holas.

1949 m. P. Domšaitis išvyko į Pietų Afrikos Sąjungą (nuo 1956 m. Pietų Afrikos Respublika). Keiptaune prasidėjo naujas dailininko gyvenimo tarpsnis. Pagaliau baigėsi blaškymasis, netikrumas, klajonės. Čia P. Domšaitis rado ramybę, palankią kūrybai atmosferą. Žmona dėstė dainavimą Keiptauno universiteto Muzikos koledže.

Niekas nesitikėjo iš pagyvenusio žmogaus tokio kūrybinių jėgų antplūdžio. Keiptaune P. Domšaitis kūrė daug ir intensyviai. Įvairiuose miestuose – Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Stelenbose – buvo surengta per 20 P. Domšaičio kūrybos parodų. 1950–1958 m. jo parodos vyko Rodezijoje, JAV, Kanadoje, 1963 m. dailininkas dalyvavo San Paulo bienalėje Brazilijoje. 1964 m. P. Domšaičiui buvo suteikta prestižinė Pietų Afrikos Respublikos premija „Artists of Fame and Promise“. Šalies muziejai, galerijos ir privatūs asmenys mielai pirko jo paveikslus.

Tačiau vis mažiau liko laiko... 1965 m. lapkričio 14 d., būdamas 85-erių, P. Domšaitis mirė savo namuose, palaidotas Keiptauno Plamstydo (Plumstead) kapinėse.

Pietų Afrikos Nacionalinėje galerijoje Keiptaune 1966 m. buvo surengta memorialinė P. Domšaičio kūrinių paroda, vėliau ji perkelta į kitus PAR miestus (Johanesburgą, Pretorijoją, Vredendalį). Valstybės lėšomis 1976 m. Keiptaune buvo išleista išsami, gausiai iliustruota monografija apie dailininką.

Mansardinio aukšto hole lankytojus pasitinka spalvingi egzotiško krašto vaizdai.

Pietų Afrika P. Domšaičiui padarė didelį įspūdį. Viskas čia buvo neįprasta – žmonės, gamta, spalvos, apšvietimas. Iš pradžių P. Domšaitis stebėjo, analizavo ir labai tiksliai vaizdavo naują aplinką. Po kelių metų prasidėjo kokybiškai naujas jo kūrybos laikotarpis, kurio metu sukurti apibendrinti, išraiškingi peizažai, portretai, natiurmortai, figūrinės kompozicijos, paveikslai bibliniais motyvais, patraukiantys vidine jėga ir įtaiga.

Didelį įspūdį jam darė gamta: Mažojo ir Didžiojo Karu (Karoo), Kapo plynaukščių platumos su išsibarsčiusiais čiabuvių būstais, prasidedančios tuoj už Keiptauno, nusidriekusios iki Johanesburgo.

Svarbiausi kūriniai:
Čiabuvių susiėjimas (1952), Kukurūzus grūda (1957), Trys figūros (1957), Karu peizažas (1960).

 

II aukštas. Žydroji salė.

Žydrojoje ir rausvojoje salėse eksponuojami patys geriausi P. Domšaičio paveikslai bibliniais motyvais, tarp jų, ir puikusis Nukryžiavimas (1963).

Prie kompozicijų bibliniais motyvais dailininkas grįžo po kelių dešimtmečių pertraukos. Su didele jėga, pasitikėjimu jis kūrė vis naujas „Bėgimo į Egiptą“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ ir „Apreiškimo“ variacijas.

Vėlyvojoje P. Domšaičio tapyboje nebeliko nereikalingų detalių, spalvos tapo gilios ir paslaptingos. Atrodo, kad paveikslai, alsuojantys ramybe ir susikaupimu, kviečia medituoti.

Ypatinga šviesa nušvinta Apreiškimo (1952 ir 1963) stebuklas. P. Domšaitis dažnai kartojo tuos pačius motyvus, atrasdamas vis naujų kompozicijos ir spalvinio sprendimo niuansų, sukurdamas skirtingas nuotaikas.

PAR meno kritika entuziastingai įvertino dailininko sugebėjimą kūrybiškai jungti Europos moderniojo meno ir tradicinio Afrikos meno formas.

Svarbiausi kūriniai:
Nukryžiavimas (1963), Apreiškimas (1963), Klounas (1962).
Baldai: moderno stiliaus kėdės (XIX–XX a. sandūra).

 

II aukštas. Rausvoji salė.

Čia eksponuojamas dar vienas Nukryžiavimas (1959). Panašios kompozicijos triptikas yra Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje Keiptaune. Pietų Afrikos Respublikos valstybiniai muziejai, privačios galerijos ir kolekcininkai turi daug P. Domšaičio paveikslų.

Keiptaune gyvena ir dailininko kūrybos žinovė – Elsa Verloren van Themaat-Klump, pirmosios monografijos apie P. Domšaitį autorė (išleista Keiptaune 1976). Ji yra aprašiusi per 900 tapytojo paveikslų.

Salėje eksponuojama peizažų, vaizduojančių konkrečias vietoves. Muizenburgas – vietovė prie Keiptauno, kurią P. Domšaitis lengvai pasiekdavo traukiniu, dažnai važiuodavo ten tapyti plenere.

Mamrėje ir Genadendalyje buvo įsikūrusios evangelikų misijos. P. Domšaitis, giliai tikintis žmogus, dažnai ten lankydavosi. Šioje salėje eksponuojamas dar vienas dailininko autoportretas.

Svarbiausi kūriniai:
Mėlynasis kalnas prie Muizenburgo (1955), Riteris (1960), Apreiškimas (1962), Nukryžiavimas (1959), Trys šventieji (1962).
Baldai: XX a. pr. moderno stiliaus kėdės ir XIX a. II pusės kortų stalelis.

 

II aukštas. Žalsvoji salė.

Nedidelės salės ekspozicijoje galime palyginti dvi pagrindines dailininko vėlyvosios kūrybos kryptis; pirmajai atstovauja formų ir spalvų požiūriu tikroviška kompozicija Šokėjai (1952), antrajai – dekoratyvios, apibendrintos paveikslo Trys figūros (1961) formos.

Dėmėsį patraukia puikūs, dramatiškos nuotaikos kupini peizažai. Nuolat kartojasi Karu plynaukščių vaizdai, kurie P. Domšaičiui priminė pamario lygumas. Gamtos motyvuose dailininkas perteikė ypatingą pagarbą kūrinijai.

Svarbiausi kūriniai:
Karu apniukusiu dangumi (1951), Kaimas Karu (1958), Gėlės juodame fone (1962).

 

II aukštas. Gelsvoji salė.

Tai paskutinė P. Domšaičio kūrybos ekspozicijos salė. Joje daug paveikslų, prie kurių lankytojai praleidžia malonias akimirkas.

Ramybė, melancholija ir jausmingumas dominuoja vėlyvojoje P. Domšaičo kūryboje. Paveikslai dvelkia paslaptimi ir mistika. Dailininkas visai atmetė kasdienybės smulkmenas ir susikaupė ties amžinaisiais dalykais. Pasakojama, kad kartais, įkvėpimo pagautas, P. Domšaitis tapydavo dieną ir naktį, be poilsio. Siekdamas tobulybės, kartą pasirinktą temą galėjo varijuoti šimtus kartų. Nors jo darbai atrodo spontaniški, kiekvienas iš jų yra ilgo apmąstymo rezultatas.

Jo kūrybos raiška tapo labai paprasta ir taupi. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos – tai jau kito, būsimo, o gal buvusio gyvenimo vizija. Nesvarbu, kas aplink – Karu erdvės, Kropynų kaimo apylinkės ar tai, kas dar neduota pažinti. Su kiekvienais metais dailininkas tapė vis geriau, tobulėdamas ir vis lengviau įveikdamas medžiagos pasipriešinimą. Dažnai P. Domšaičio vėlyvieji kūriniai lyginami su viduramžių menu – dvasingumo, nematerialaus spalvų švytėjimo ir gilaus simbolizmo prasme.

Paveiksluose kartojasi kelio, kelionės, keliautojų motyvas. „Aš visada esu kelyje“ – tokie buvo paskutinieji dailininko žodžiai.

P. Domšaitis yra pasakęs: „Mano kūryba nereiškia ryšio su gamta atsisakymo, tai labai konkreti kūryba, inspiruota svajos apie dailininko tarpininkavimą. Mano tapybos esmė yra magiškas realybės atsivėrimas – savybė, paveldėta iš mano Baltiškos gimtinės rytuose. Menas, kuris neturi savyje šių vidinių procesų, negali kalbėti žmogaus širdžiai. Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Kompozicija bei spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien kopijuoti gamtą tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Verčiau paveikslo kompoziciją turėtų apspręsti matematinio pobūdžio įstatymai, savo ruožtu atspindintieji slėpininguosius erdvės dėsnius ir begalybės neišaiškinamybę. Ir kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą.“

Svarbiausi kūriniai:
Mažas natiurmortas (1951), Keturios figūros (1951), Saulutė ir obuolys (1958), Saulėlydis Karu (1959), Didysis Karu peizažas (1963), Trys paslaptingos moterys (1964), Mažas portretas mėlyname fone.

P. Domšaičio darbų šiuo metu saugoma:
Lietuvos dailės muziejuje,
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (Kaunas),
Berlyno nacionalinėje galerijoje (Vokietija),
Rytųprūsių krašto muziejuje Liuneburge (Vokietija),
Rytų vokiečių muziejuje meno forume Regensburge (Vokietija),
Pietų Afrikos Respublikoje – Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje Keiptaune ir kituose šalies muziejuose,
Zimbabvės Respublikoje – Zimbabvės nacionalinėje galerijoje.

P. Domšaičio kūrinių yra daugelyje privačių kolekcijų Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, Izraelyje, Pietų Afrikos šalyse, Lietuvoje.
Kūrinių, kuriuos iki Antrojo pasaulinio karo buvo įsigiję Hamburgo, Liubeko, Miuncheno, Hanoverio, Štetino, Karaliaučiaus muziejai ir galerijos, likimas nežinomas.
P. Domšaičio kūrinių paieškos, tyrinėjimai tęsiasi.

K. Jokubavičienė