Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Adresas: Vytauto g. 17, LT-00101, Palanga. Tel.: (8-460) 53 501, (8-460) 51 319. El. paštas gintaro.muziejus[at]takas.lt.
Svetainė internete:
http://www.pgm.lt 

 

baltijos inkliuzų paroda „įkalinti gintare“

Parodos „Įkalinti gintare“ eksponatas. Andriaus Valužio nuotr.

2010 m. gegužės 14 – 2011 m. gegužės 15 d.

Paroda „Įkalinti gintare“ 2009–2010 metais buvo eksponuota abiejose Europos kultūros sostinėse: 2009 m. balandžio 2 d. – spalio 18 d. – Lince (Linco Aukštutinės Austrijos Žemės muziejaus Biologijos centre) bei 2009 m. gruodžio 29 d. – 2010 m. gegužės 2 d. – Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje). Lankytojų dėmesiui LDM Palangos gintaro muziejuje pateikiama vertinga kolekcija, kurioje per 200 inkliuzų, įsigytų pastaraisiais metais.

Gintaras, mums geriau pažįstamas iš papuošalų, mokslui be galo svarbus dėl jame išlikusių floros ir faunos liekanų. Gintaro inkliuzai – tai lyg momentinės nuotraukos, padarytos prieš 50 milijonų metų, leidžiančios stebėti vabzdžių (jie dažniausiai pasitaiko gintare) elgesį, sąveiką su kitomis rūšimis: poravimąsi, kiaušinėlių dėjimą ir t.t.

Limpantys, tąsūs sakai buvo tikri spąstai vabzdžiams, voragyviams ir netgi driežams. Į sakus pateko ir augalijos pavyzdžių: žiedų, žiedadulkių, lapų. Skirtingai nuo kitų fosilijų, kurios dažniausiai yra suspaustos virš jų glūdėjusių sedimentų, gintaro inkliuzai matomi iš visų pusių. Nors gintare išlikusių organizmų vidaus organai dažniausiai suirę, paviršinės jų struktūros išlikusios iki smulkiausių detalių. Kartais galima pamanyti, kad matomi gyvi vabzdžiai, o ne 50 milijonų amžiaus inkliuzai. Tai leidžia mokslininkams preciziškai aprašyti bei identifikuoti tada egzistavusius gyvuosius organizmus. Morfologiškai lyginant dabar egzistuojančias rūšis su užsikonservavusiomis gintare, galima pasekti gyvųjų organizmų evoliucijos eigą.

Gintaro inkliuzai stebina ir kitu aspektu: tai puiki medžiaga stebėti atskirų rūšių elgseną, ryšius tarp jų. Sakai vabzdžius užliedavo pačiais netikėčiausiais momentais – dedant kiaušinėlius, poruojantis, išsineriant iš kokono. Galime stebėti vorus, mezgančius savo tinklus, gaudančius grobį. Ištisi musių, uodų, termitų spiečiai į sakus pateko tuoktuvių skrydžių metu.

Prieš dešimtis milijonų metų tarp rūšių egzistavę simbiozės ryšiai leidžia stebėti įdomius momentus iš gintaro miško: samanose gyvenę skorpionai, prisikabinę prie musių arba vapsvų kojų, pernešami į kitą vietą, blakių lervos maitinasi cikadų išskiriamais syvais, parazitinis kirminas išsineria iš uodo patelės kūno, skruzdėlės savo čiuptuvėliais puola cikadas, skrusdėlės „kutena“ amarus, kad jie išskirtų nektarą. Gintare rastuose žinduolių plaukuose jau prieš 50 milijonų metų būta utėlių.

Parodos „Įkalinti gintare“ lankytojai grožėtis inkliuzais galės per padidinimo stiklus, kurie yra įmontuoti specialiose parodinėse vitrinose.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.07