Adresas: Vytauto g. 17, LT-00101, Palanga. Tel.: (8-460) 53 501, (8-460) 51 319. El. paštas gintaro.muziejus[at]takas.lt. Svetainė internete: http://www.pgm.lt  Leono Lagausko paroda LDM Radvilų rūmuose LEONO LAGAUSKO PARODA „ESTAMPAI. PIEŠINIAI. 1954–2009 M. KŪRYBA“ 2011 m. liepos 5 d. – 2012 m. gegužės 6 d. Informacinis pranešimas [2011 07 04] ANOTACIJA Leonas Lagauskas. Pavasaris. 1960. Minkštas lakas. Lietuvos dailės muziejus Lietuvos grafikos istorijoje Leonas Lagauskas (1928–2010) žinomas kaip išskirtinio talento piešėjas ir estampo meistras, klasikinės grafikos technikos – oforto – tradicijų puoselėtojas, Vilniaus daugiaplanių panoramų ciklo ir virtuoziškų piešinių portretų galerijos autorius, ilgametis pedagogas, Lietuvos valstybinio dailės instituto docentas (nuo 1980 m.), profesorius (nuo 1992 m.). Puikiai valdęs grafikos technikas, savo žiniomis ir išmanymu jis dalijosi su mokiniais, tarp kurių – šiandien žinomi dailininkai Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, Elvyra Kriaučiūnaitė, Virginija Kalinauskaitė, Aistė Ramūnaitė, Dovilė Tomkutė, Matas Dūda, Arūnas Gelūnas, Šarūnas ir Gediminas Leonavičiai, Vladas Liatukas, Petras Repšys, Romas Orantas ir daugelis kitų. Plati Leono Lagausko kūrybos paroda, surengta iš Lietuvos dailės muziejaus ir dailininko šeimos dovanojamų muziejui kūrinių (peizažų, portretų, eskizų) atgaivins nemažą Lietuvos grafikos istorijos tarpsnį. Leonas Lagauskas gimė 1928 m. vasario 4 d. Kaune, tarnautojų šeimoje. 1949 m. įstojo į Vilniaus valstybinį dailės institutą, nusiteikęs studijuoti tapybą, bet jau po pirmo semestro „pasiprašė“ pas grafikus. 1952 m., įveikęs sudėtingus konkursinius egzaminus ir gerai įvertintas dėstytojų, pratęsė mokslus Leningrade, nes norėjo būti arčiau Ermitažo, turint galimybę matyti geriausius pasaulinės dailės pavyzdžius ir ypač taip mėgstamus impresionistus. 1952–1958 m. jis studijavo grafiką Iljos Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute. Grįžęs į namo, Lagauskas greitai įsitraukė į parodinį dailės gyvenimą. Prisistatęs Lietuvai diplominiam darbui kurtais raižiniais, vėliau jis kasmet rodė naujus darbus, kurie buvo eksponuoti grupinėse dailės parodose Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, abiejose Vokietijose, Belgijoje, Mongolijoje ir kt. Dailininko mėgstamomis oforto, litografijos ir minkštojo lako technikomis sukurtuose estampuose vyrauja džiugūs, optimistiški vaizdai, kuriuose pinasi istorija ir dabartis, susimąstymas ir lyrinės nuotaikos. Lagausko estampams būdinga klasikinių tradicijų tąsa – detaliai modeliuota forma, raiškus piešinys. Jautria linija ir nuotaikų harmonija dvelkia estampai „Pavasaris“ (1961), „Prieš pamoką“ (1963), „Šventė“, „Vasara“ (abu 1965), kt. Ypač išgarsino Lagauską meistriškų peizažų ciklas „Senojo Vilniaus panoramos“ (1971–1979). Penkiolikoje ofortų dominuoja horizontalios daugiaplanių vaizdų kompozicijos. Įvairiais rakursais, piešdamas nuo skirtingų Vilniaus kalvų, dailininkas įamžino sostinės vaizdus, atskleisdamas miesto architektūros ir gamtos grožį, pagyvindamas kompozicijas smulkutėmis žanrinėmis mizanscenomis. Vilniaus tema buvo plėtojama daugelyje grafiko kompozicijų: „Poetas ir Vilnius“, „Dirbtuvėje“ (abu 1977), „Senamiesčio muzikantai“ (1978), kt. Dailininkas garsėjo ir kaip puikus portreto meistras, sukūręs estampus: „Jurijus Gagarinas – XX a. Kolumbas“ (1968), „Prosenis Rastenis iš Kirdeikių“ (1977), „Du rektoriai. Petras Skarga ir Jonas Kubilius“ (1979), „Liaudies menininkas A. Puškorius“ (1987), kt. Didžiausią Leono Lagausko kūrybinio palikimo dalį sudaro piešiniai, liudijantys neeilinį dailininko meistriškumą. Portretai, sukurti studentiškų praktikų metu pastele, anglimi, sangvinu ar paprastu pieštuku, vaizduoja ir mokslo, meno elitą, ir paprastus kaimo žmones. Atidaus ir aštraus žvilgsnio dailininkas sugebėdavo gyvai, greitai, vos keliais brūkštelėjimais, perteikti portretuojamųjų nuotaikas. Jis jautė kiekvienos piešimo technikos specifiką ir, siekdamas gilesnės portretuojamojo charakteristikos, rinkosi ją neklysdamas. Ypač vertinga Lazausko meninio palikimo dalis – eskizai iš natūros, fiksuojantys Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų senamiesčio kampelius, architektūros detales, medžius, praeivius. Stebina jo nesilpstantis noras eskizuoti, kasdienis rankos miklinimas, nuolatinis piešimas. Per tai – ir linijos grakštumas, štricho laisvumas, netikėti siužetai, piešinių įvairovė. Studijų metais įgyti ir vėliau sutvirtinti akademinio piešinio pagrindai leido Lagauskui ryškiau išsiskirti iš kitų lietuvių grafikos meistrų. Dailininko gabumai buvo pastebėti ir įvertinti nusipelniusio meno veikėjo vardu (1978), Lietuvos TSR valstybine premija (1980). Visą kūrybinį gyvenimą Lagauskas liko ištikimas deklaruojamam profesionalumui, amato meistriškumui ir pasirinktai realistinei manierai. Jo kūrybos jėga glūdi klasikinių metalo technikų tradicijų tąsoje, detaliai ir subtiliai modeliuotoje formoje. Laisva piešinio maniera, sklindantis iš kūrinių gyvybingumas – tai ilgaamžės vertybės, branginamos net keičiantis kartoms, meno stiliams ir vertintojų skoniams. Mirė dailininkas Vilniuje 2010 m. vasario 12 d., palaidotas Antakalnio kapinėse. Sveitainės www.ldm.lt skyrelyje „Žiniasklaidai“ galite rasti spaudai tinkamų vaizdų.   Regina Urbonienė