Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos paroda „Senoji Palanga“

2006 m. gegužės 12 d. – rugsėjo 30 d.

Plevenantis senosios Palangos laikas

 Margarita Matulytė

Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17) gegužės 12 d. atidaryta Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos paroda „Senoji Palanga“. Vasaros sezoną pradedančioje ir iki rugsėjo 30 d. grafų Tiškevičių rūmuose veiksiančioje parodoje pirmą kartą eksponuojamos istorinės fotografijos, sukurtos prieš šimtmetį ir vėliau, kuriose įamžinta dingusi Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos parodą savaitraščio skaitytojams pristato jos kuratorė, fotografijos istorikė Margarita Matulytė.

 

Palangos raida yra plačiai aprašyta kurorto informaciniuose vadovuose, tačiau dažniausiai apsiribojama viena kita nuvalkiota iliustracija. Tuo tarpu Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija atskleidžia subtilų žvilgsnį į Palangą. Vaizdus kūrę senieji fotografai ne vieną dieną „jaukino“ sudėtingą ir gražų gamtos bei architektūros landšaftą – jie turėjo tam laiko, bent atrodo, kad laikas anuomet ne beprotiškai bėgo, o tekėjo, pataikaudamas Rąžės srovenimui. Nors Palangoje laikas net netekėjo, o pleveno, kaip kad parko pievose plevena laumžirgiai, – jie tiesiog pakimba virš tvenkinio ir svirpia, įgarsindami niekur neskubančio kurorto sekundes, minutes, valandas, susiliejančias į poilsiautojo bent mintyse ištariamą – dar viena diena.

Gausiame rinkinyje atvaizduota visa Palanga, tiksliau – dvi Palangos viename praeities laike. Viena, apaugusi stereotipiniais įvaizdžiais, priklauso poilsiautojams, kita yra nesezoninė, kasdienė ir pažįstama tik palangiškiams. Kaip tik tokia Palanga rūpėjo vietiniam žandarui Nikitinskiui, kurio, kaip spėjama, užsakymu ir buvo 1905–1907 metais sudarytas keturiasdešimties fotografijų rinkinys „Palanga“. Būtent jis yra dominuojantis herojus – uniformuotas, apkūnokas, tvarkingai suformuotais ūseliais, akivaizdžiai pasitikintis savimi (juk kone vienintelis atsakingas už visos bendruomenės tvarką) valdininkas, o kartu priklausantis miestui savas žmogus, nes ne vienoje fotografijoje įamžinta vieta byloja apie „vidinį“ Palangos gyvenimą.

Rinkinyje neapsieita be reprezentacinių ir miesto išskirtinumą ženklinančių objektų: Tiškevičių rūmų, tiesa, dar be koplyčios, medinio jūros tilto su ornamentuota stogu dengta altana, statomos naujos bažnyčios, perėmusios dar vaizde matomos senosios vardą – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, aprimusių ir „laukiančių“ vilų „Anapilis“, „Danusia“, „Gražina“. Keliose fotografijose užfiksuotas anais laikais strategiškai svarbus pasienio su Prūsija punktas, kurio dryžuotai išdažyta būdelė bei pakeliamas užtvaras veikiausiai smagino ne tik žandaro, bet ir kiekvieno vietinio akį – Palanga ne šiaip sau kurortas, o kur kas rimtesnė vieta.

Tačiau stereotipais sugadintą vaizduotę labiausiai nustebina ir užburia tylioji Palanga, kuri devynis mėnesius per metus gyvendavo tykiai, provincialiai bei niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų Lietuvos miestelių. Tad kitoje, poilsiautojų nepažintoje ir „nesugadintoje“, Palangoje driekiasi tuščios, kartais su vienu kitu pravažiuojančiu vežimaičiu, keliais pozuojančiais gimnazistais bei šiaip praeiviais gatvės. Centre – civilizacijos pažangą skelbiantys telegrafo stulpai, nors čia pat styro ir žemaūgiai (gal dujiniai, nes elektra miestą pasiekė tik 1908 m.) žibintai. Prie Zamkaus nakvynės namų Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvėje būriuojasi įvairiaplaukė minia, čia ir pavieniai prekeiviai, ir pasiūlymo lūkuriuojantys samdiniai, ir pro dar nebaigto įrengti pastato (dengiamas stogas ir apdailinamas fasadas) langus žiopsančios moteriškės, o drąsiausia mergiūkštė, susikišusi pirštą į burną, akylai stebi fotografą. Tuo tarpu muitinėje su Rusijos imperijos dvigalvio erelio herbu – įprasta eilinė patikra: vienas uoliai traukia iš vežimo savo „gėrybes“, kitas pasiruošęs. Atokesnėse sodybėlėse kantriai stoviniuoja į roges pakinkyti arkliai ir laukia, kol sugrįš fotoaparato išbaidyti jų šeimininkai.

O keisčiausia, kad niekur nematyti išsipusčiusių damų ar frakuotų ponų, tarsi jų ten niekada ir nebuvo, o Tiškevičių dvaras ir jo gyvenimas yra tik miražas, XIX a. romantizuotos literatūros kurstomos vaizduotės padarinys. Bet kad ne – ir rūmai, ir Kristaus skulptūra stovi, ir parkas paskendęs realiame rūke, tik jo pavėsinėje susispietę ne grafų vaikaičiai, o tie patys miestelio gimnazistai. Tačiau viename rūmų fotovaizde dėmesį patraukia gana vešlus gėlynas, čia pat smėlėtame take paliktos pėdos ir ant balkono turėklų padžiauta (gal) patalynė. Nežymiai jaučiama laukimo įtampėlė, atrodo, lyg filme spūstelsi kokį mygtuką, ir tuoj viskas pradės judėti, prisipildys garsų, pasirodys pagrindiniai herojai, žinoma, grafai Tiškevičiai, ir įsižiebs šventė, kurios vienintelė priežastis ir proga – Vasara.

Šių vaizdų paveiką sustiprina fotografijos prigimtis, ir esmė – ne jos referentiškumas, o gebėjimas kartu su materialiu sluoksniu absorbuoti plika akimi nepagaunamas, bet akivaizdžiai juntamas vibracijas. Beje, atvirukai, kurių spaudos rastras slopina „tikrovės“ paviršių (dėl to jis atitolsta ir susvetimėja), yra labiau atmintinės – atminimą išsaugantys ir atminimą perduodantys mieli artefaktai. Tuo tarpu fotografija (žinoma, ne kiekviena), be minėtų galių, įtraukia tave į nenuspėjamą slaptą bendrybę. Roland’as Barthes’as teigė, kad kai kurių fotografijų patrauklumui apibūdinti tinka sąvoka „nutikimas“. Viena fotografija tau – „nutikimas“, kita – ne. Nors, žvelgiant į unikalaus Palangos rinkinio fotografijas, atrodo, kad vyksta dvilypiai procesai – nejučiom fiziškai susitapatini su laiku, apgaubiančiu neįprasta, bet stebėtinai jaukia atmosfera.

Visos fotografijos sukurtos ne sezono metu ir ne per vienerius metus, tad nesudėtinga nuspėti jų autorystę, kuri priskiriama Paulinai Mongirdaitei. Pirmoji Palangos fotografė gimė 1865 m. bajorų Mongirdų šeimoje, Raseinių apskrityje, o po dvidešimties metų apsigyveno kurortiniame mieste, kur Mongirdai turėjo nuosavus namus. Pirmąjį Palangoje fotografijos paviljoną ji įrengė 1890 m. šalia vaistinės Memelio (dabar Vytauto) gatvėje; ten portretavo palangiškius bei atvykstančius poilsiautojus. Dirbdama studijoje, Mongirdaitė vis dažniau išeidavo fotografuoti miesto bei apylinkių vaizdų, o grafų Tiškevičių užsakymu – Palangos ir Kretingos rūmų bei parkų. Tuo metu Lietuvoje retas reiškinys – moteris su fotokamera – modernios gyvensenos apkrėstame kurorte buvo ne tik priimtinas, bet po kurio laiko ir įprastas, nes Mongirdaitė dirbo neįtikėtinai daug ir visur. Fotografės mirties data nėra nustatyta, šaltiniai nurodo 1916 ir 1924 metus, o palaidota ji Palangos kapinėse. Originalių fotografijų išliko mažai, tačiau Mongirdaitės gausiai leisti atvirukai pasklido kolekcijose, o didžiausią ir išsamiausią jų surinko Henrikas Grinevičius.

Beje, H.Grinevičiaus Palangos rinkinį sudaro apie 900 iki Antrojo pasaulinio karo darytų fotografijų ir atvirukų, nemaža jų dalis išleista iki 1915-ųjų. Seniausias kolekcijoje, o kartu ir filokartijoje žinomas Palangos atvirukas yra „Souvenir de Polonga“ su 1899 m. liepos 22 d. įrašu. H.Grinevičiaus kolekcija pristato ne tik Mongirdaitę, bet ir kitus leidėjus – Palangos vaizdus leido Balys Stadzevičius, Swietlińskio leidykla Vilniuje, Mickevičiaus knygynas Palangoje, Kunkio knygynas Klaipėdoje, Ona Vitkauskytė Kaune, Wierzbickio įmonė Varšuvoje bei kiti. Tarpukariu daugiausia Palangą fotografavo ir gausiausiai atvirukus leido antrasis miesto fotografas Ignas Stropus, čia apsigyvenęs 1921 metais. Perpratęs savitą Palangos gamtovaizdį, fotografas išraiškingai kūrė peizažus, ypač – jūros. Jis išleido kelis plėšiamų atvirukų albumėlius, o 1936 m. Lietuvos šaulių sąjungos Palangos būrio pastangomis pasirodė ir I.Stropaus fotografijų albumas „Palanga“.

I.Stropaus fotografijų stilistika atitinka tautišką laiko dvasią ir išreiškia atsinaujinančio krašto idilę – juk 1921 m. Lietuvai grąžinta Palanga su jau suformuotu kurorto įvaizdžiu tapo visų mėgstama poilsio ir pramogų vieta. Tuo menkai galėjo džiaugtis okupuotos sostinės gyventojai, nors 1924 m. rugpjūtį iš Palangos į Vilnių dr. Danieliui Alseikai sūnaus Vytauto siųstas atvirlaiškis (taip pat iš H.Grinevičiaus kolekcijos) liudija, kad ir jiems Palanga buvo sava: „Brangus tėtukai! Man Palangoje labai gerai. Tik dar būtų geriau, kad tetukas su mamute būtumėte! Aš jau pradėjau aritmetikos mokytis. Palangoj šimtą kartų geriau negu Vilniuje (...)“

Kasmet šimtai iš Palangos siunčiamų atvirukų į įvairiausius Lietuvos regionus bei užsienį skleisdavo žinias apie nepaprastai gražų saulėlydį, šiltą ar šaltą, audringą ar ramią jūrą, apie pučiamųjų orkestrą vasaros teatre, apie parko užuovėją karštomis dienomis, apie lietingu oru leidžiamą laisvalaikį vilose, apie lengvą flirtą ir audringas meiles, apie daugybę kitų potyrių, būdingų tik vasarinei Palangai. Atrodytų, kad ji realiai egzistuoja tik birželį, liepą ir rugpjūtį, o palikta poilsiautojų anderseniškai užmiega letargo miegu iki jų sugrįžimo. Tuo tarpu Palangos atvirukai, papuošę etažeres, tualetinius stalelius, tvarkingai suklijuoti albumuose ar paslėpti stalčiuose, primindavo legendinius rūmus ir parką, Birutės kalną ir Lurdą, Kurhauzą ir šiltąsias vonias, saulę, kas vakarą vis kitaip besi­leidžiančią į jūrą.

H.Grinevičiaus kolekcijos atvirukai irgi panašiai surūšiuoti – laikantis chronologinės sekos, stengiamasi ne tik surinkti visas Palangos įžymybes, bet ir atspindėti įmanomas jų variacijas. Todėl dešimtys Birutės koplyčių iš pradžių trikdo – tarsi tik filokartininkui turėtų būti įdomios leidinukų atmainos, tačiau, apsipratęs su margumynu, įvertini nepaprastą patirtį: juk čia atsiskleidžia architektūros ar aplinkos kaita, skirtingų fotografų įžvalgos ir naujų rakursų atradimai, o svarbiausia – čia gali panirti į legendą ir ja patikėti.

Patraukliausias atvirukų objektas – paplūdimys. Kai XX a. pradžioje atsirado poilsiautojams pritaikytos maudymosi kabinos, jos tuoj pasirodė ir Mongirdaitės fotografijose bei jų pagrindu išleistuose atvirukuose. Taip ir regi nekaltą sceną su drovia panele, užsidariusia namelyje ant ratų, įstumta į vandenį, o po kelių minučių mojuojančia vėliavėle – vadinasi, traukit atgal. Ką, be didžiausių nepatogumų, ji galėjo patirti? Kas kita – tiltas, kuriuo vakarinė promenada suteikdavo ne tik atgaivą, bet ir buvo viena smagiausių atrakcijų. Tiesa, mažai kas pasikeitė, tik senojo nebeturim, o naujojo architektai buvo ne tokie nuovokūs ir nepagalvojo, kad kadaise Tiškevičiaus įrengta altana nepakenktų ir dabar – klimatas nesikeičia, ir vis dar dažnokai lyja. O keliuose vėlesniuose atvirukuose matyti tiltu nutiesti bėgiai – dar viena grafų išmonė. Tramvajus gabendavo į uostą plytas, o vasarą vežiodavo išlaidžius poilsiautojus.

Neproporcingai didelis atvirukuose atrodo Kurhauzas (jau ir jo nebėra), nors, turint galvoje pramogų komplekso mastą (kavinė, skaitykla, biliardas, šokių vakarai, vėliau kazino ir net kinas), pirmasis kurorto restoranas-viešbutis galėjo skatinti fotografus ieškoti „didingo“ rakurso. Žinoma, ir kitos vilos, pensionai, gydyklos, gimnastikos salė, cukrainė traukė jų dėmesį – išliko ne vienas atvirukas, užfiksavęs jau daugybę neišlikusių (ypač po gaisrų) pastatų, kuriuose virė gyvenimas. Smalsu apie tai skaityti gana santūrius, bet daug pasakančius ano meto atvirlaiškius.

Pavyzdžiui, įrašas 1935 m. liepos 7 d. iš Palangos į Balbieriškį siųstame atviruke: „Siunčiu Jums, Marinka, karštus, kaip jūros saulė, linkėjimus iš Palangės. Jau šiandien trečia diena, kai esu čia. Susipažįstu (teisingiau, kartoju pažintį) su apsupančia Palangą gražiąja gamta bei šiaip žinotinomis Palangos vietomis. Išsimaudyti, žinoma, taip pat neužmirštu. Gerų pažįstamų čia neturiu, tad vedu vienuoliškąjį gyvenimą. Vakarais skaitau gazietas. Aleksas“. O kitas, taip pat rašytas Palangoje 1931 m. birželio 8 d., byloja apie kur kas palaidesnį poilsiavimo būdą: „Brangi Zosyte! Siunčiu tau daug gerų dienų iš Palangos. Labai esu patenkintas. Šeštadienį buvau girtas nuo konjako, sekmadienį nuo vyno. Sutikau daug pažįstamų. Šiandien išvažiuoju į Klaipėdą, o vakare iš ten į Kėdainius. Šaltoka maudytis, ir šiaip oras šaltas. Bučiuoju. Tavo Cez.“

Per šimtą metų Palanga pasikeitė, bet santykis su kurortiniu pajūrio miestu nekinta, tiksliau – neišnyksta trauka, vasarėjant vis simptomiškai pasikartojanti. Tačiau šiandien negalėtume džiaugtis, matydami senąją, jau niekad nepasikartosiančią Palangą, jeigu ne Henriko Grinevičiaus (1924–1998) apie keturiasdešimt metų trukęs fanatiškas kolekcionavimas. Vienas žymiausių kolekcininkų ir kraštotyrininkų, sukaupusių didžiausią Lietuvos miestų ir miestelių fotografijų bei atvirukų rinkinį, gimė Kėdainiuose, kur 1941 m. baigė gimnaziją. 1948-aisiais baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, liko joje dėstyti ir iki mirties gyveno Kaune. Nuo jaunystės H.Grinevičius domėjosi istorija, skelbė kraštotyrinius straipsnius žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Kultūros barai“. Kolekciją paveldėjo ir saugo jo sūnus Tadas Grinevičius, maloniai sutikęs pirmą kartą Palangos fotografijų ir atvirukų rinkinį pristatyti Palangos gintaro muziejuje rengiamoje parodoje. Tai antrasis Palangos grąžinimas Lietuvai, tik šį kartą – istorinis ir muziejinis.

 

Publikacija pirmą kartą paskelbta savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 2006 m. gegužės 12 d.  Nr. 3095