|
|
-
2006 m. gegužės 12 d.
rugsėjo 30 d.
-
Fotografijų salės anotacija
-
-
Margarita
Matulytė
-
 |
 |
 |
|
Paulina Mongirdaitė (?).Liepojos (dabar dalis
Vytauto) gatvė. Palanga, apie 19051907 |
Paulina Mongirdaitė (?). Zemkaus nakvynės namai
Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvėje. Palanga, apie 19051907 |
Paulina Mongirdaitė (?). Žandaras Nikitinskis
prie jūros tilto. Palanga, apie 19051907 |
 |
|
Henrikas
Grinevičius su tėvais. Kėdainiai, 1926. Fot. B. Mikštavičius |
-
Fotografijose nesezoninė, kasdienė ir tik palangiškiams
pažįstama Palanga. Kaip tik toks miestas rūpėjo vietiniam žandarui
Nikitinskiui, kurio, kaip spėjama, užsakymu 19051907 m. ir buvo
sudarytas keturiasdešimties fotografijų rinkinys Palanga.
Būtent jis yra dominuojantis herojus, tikras miestelėnas ne
vienoje fotografijoje įamžinimui parinkta vieta atspindi vidinį
Palangos gyvenimą.
-
Rinkinyje neapsieita be reprezentacinių ir miesto išskirtinumą bei
jo atpažinimą ženklinančių objektų: Tiškevičių rūmų, tiesa, dar be
koplyčios, medinio jūros tilto su ornamentuota dengta altana,
statomos naujos bažnyčios, perėmusios dar vaizde tebesimatančios
senosios vardą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, aprimusių ir
laukiančių vilų Anapilis, Danusia, Gražina.
Keliose fotografijose užfiksuotas anais laikais strategiškai svarbus
pasienio su Prūsija punktas veikiausiai smagino ne tik žandaro, bet
ir kiekvieno vietinio akį Palanga ne šiaip sau kurortas, o kur kas
rimtesnė vieta.
-
Tačiau stereotipais sugadintą vaizduotę labiausiai nustebina ir
užburia ta tylioji Palanga, kuri devynis mėnesius per metus gyveno
tykiai, provincialiai bei niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų Lietuvos
miestelių. Tad kitoje, poilsiautojų nepažintoje ir, beje,
nesugadintoje Palangoje driekiasi tuščios ar su vienu kitu
pravažiuojančiu vežimaičiu, keliais pozuojančiais gimnazistais bei
šiaip praeiviais gatvės. Centre civilizacijos progresą skelbiantys
telegrafo stulpai, nors čia pat styro ir žemaūgiai žibintai. Prie
Zamkaus nakvynės namų Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvėje
būriuojasi įvairiaplaukė minia, čia ir pavieniai prekeiviai, ir
pasiūlymo lūkuriuojantys samdiniai, ir pro dar nebaigto įrengti
pastato langus žioplinėjančios moteriškės. Tuo tarpu muitinėje su
Rusijos imperijos dvigalvio erelio herbu vyksta įprasta eilinė
patikra, o atokesnėse sodybėlėse kantriai stoviniuoja rogėmis
pakinkyti arkliai ir laukia, kol sugrįš fotoaparato išbaidyti jų
šeimininkai.
-
Kas keisčiausia, niekur nematyti išsipusčiusių damų ar frakuotų
ponų, tarsi jų ten niekada ir nebuvo, o Tiškevičių dvaras ir jo
gyvenimas yra tik miražas, XIX a. romantizuotos literatūros
kurstomos vaizduotės padarinys. Bet kad ne ir rūmai, ir Kristaus
skulptūra stovi, ir parkas paskendęs realiame rūke, tik jo
pavėsinėje susispietę ne grafų vaikaičiai, o tie patys miestelio
gimnazistai.
-
Visos fotografijos sukurtos ne sezono metu ir ne per vienerius
metus, tad nesudėtinga nuspėti jų autorystę, priskiriamą Paulinai
Mongirdaitei. Pirmoji Palangos fotografė gimė 1865 m. bajorų
Mongirdų šeimoje Raseinių apskrityje, o po dvidešimties metų
apsigyveno kurortiniame mieste, kur Mongirdai turėjo nuosavus namus.
Pirmąjį Palangoje fotografijos paviljoną ji įrengė 1890 m. šalia
vaistinės Memelio (dabar Vytauto) gatvėje, kur portretavo
palangiškius bei atvykstančius poilsiautojus. Dirbdama studijoje,
Mongirdaitė vis dažniau išeidavo fotografuoti miesto bei apylinkių
vaizdus, o grafų Tiškevičių užsakymu Palangos ir Kretingos rūmus
bei parkus. Tuo metu Lietuvoje retas reiškinys moteris su
fotokamera modernios gyvensenos jau apkrėstame kurorte buvo ne tik
priimtinas, bet po kurio laiko ir įprastas, nes Mongirdaitė dirbo
neįtikėtinai daug. Fotografės mirties data nenustatyta, šaltiniai
nurodo 1916 ir 1924 metus; ji palaidota Palangos kapinėse.
Originalių fotografijų išliko mažai, tačiau Mongirdaitės gausiai
leisti atvirukai pasklido kolekcijose, o didžiausią ir išsamiausią
jų surinko Henrikas Grinevičius.
|
|