Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
2006 m. gegužės 12 d. – rugsėjo 30 d.
Fotografijų salės anotacija
 
Margarita Matulytė
 
Paulina Mongirdaitė (?).Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvė. Palanga, apie 1905–1907 Paulina Mongirdaitė (?). Zemkaus nakvynės namai Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvėje. Palanga, apie 1905–1907 Paulina Mongirdaitė (?). Žandaras Nikitinskis prie jūros tilto. Palanga, apie 1905–1907
Henrikas Grinevičius su tėvais. Kėdainiai, 1926. Fot. B. Mikštavičius

Henrikas Grinevičius su tėvais. Kėdainiai, 1926. Fot. B. Mikštavičius

Fotografijose – nesezoninė, kasdienė ir tik palangiškiams pažįstama Palanga. Kaip tik toks miestas rūpėjo vietiniam žandarui Nikitinskiui, kurio, kaip spėjama, užsakymu 1905–1907 m. ir buvo sudarytas keturiasdešimties fotografijų rinkinys Palanga. Būtent jis yra dominuojantis herojus, tikras miestelėnas – ne vienoje fotografijoje įamžinimui parinkta vieta atspindi „vidinį“ Palangos gyvenimą.
Rinkinyje neapsieita be reprezentacinių ir miesto išskirtinumą bei jo atpažinimą ženklinančių objektų: Tiškevičių rūmų, tiesa, dar be koplyčios, medinio jūros tilto su ornamentuota dengta altana, statomos naujos bažnyčios, perėmusios dar vaizde tebesimatančios senosios vardą – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, aprimusių ir „laukiančių“ vilų Anapilis, Danusia, Gražina. Keliose fotografijose užfiksuotas anais laikais strategiškai svarbus pasienio su Prūsija punktas veikiausiai smagino ne tik žandaro, bet ir kiekvieno vietinio akį – Palanga ne šiaip sau kurortas, o kur kas rimtesnė vieta.
Tačiau stereotipais sugadintą vaizduotę labiausiai nustebina ir „užburia“ ta tylioji Palanga, kuri devynis mėnesius per metus gyveno tykiai, provincialiai bei niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų Lietuvos miestelių. Tad kitoje, poilsiautojų nepažintoje ir, beje, „nesugadintoje“ Palangoje driekiasi tuščios ar su vienu kitu pravažiuojančiu vežimaičiu, keliais pozuojančiais gimnazistais bei šiaip praeiviais gatvės. Centre – civilizacijos progresą skelbiantys telegrafo stulpai, nors čia pat styro ir žemaūgiai žibintai. Prie Zamkaus nakvynės namų Liepojos (dabar dalis Vytauto) gatvėje būriuojasi įvairiaplaukė minia, čia ir pavieniai prekeiviai, ir pasiūlymo lūkuriuojantys samdiniai, ir pro dar nebaigto įrengti pastato langus žioplinėjančios moteriškės. Tuo tarpu muitinėje su Rusijos imperijos dvigalvio erelio herbu vyksta įprasta eilinė patikra, o atokesnėse sodybėlėse kantriai stoviniuoja rogėmis pakinkyti arkliai ir laukia, kol sugrįš fotoaparato išbaidyti jų šeimininkai.
Kas keisčiausia, niekur nematyti išsipusčiusių damų ar „frakuotų“ ponų, tarsi jų ten niekada ir nebuvo, o Tiškevičių dvaras ir jo gyvenimas yra tik miražas, XIX a. romantizuotos literatūros kurstomos vaizduotės padarinys. Bet kad ne – ir rūmai, ir Kristaus skulptūra „stovi“, ir parkas paskendęs realiame rūke, tik jo pavėsinėje susispietę ne grafų vaikaičiai, o tie patys miestelio gimnazistai.
Visos fotografijos sukurtos „ne sezono“ metu ir ne per vienerius metus, tad nesudėtinga nuspėti jų autorystę, priskiriamą Paulinai Mongirdaitei. Pirmoji Palangos fotografė gimė 1865 m. bajorų Mongirdų šeimoje Raseinių apskrityje, o po dvidešimties metų apsigyveno kurortiniame mieste, kur Mongirdai turėjo nuosavus namus. Pirmąjį Palangoje fotografijos paviljoną ji įrengė 1890 m. šalia vaistinės Memelio (dabar Vytauto) gatvėje, kur portretavo palangiškius bei atvykstančius poilsiautojus. Dirbdama studijoje, Mongirdaitė vis dažniau išeidavo fotografuoti miesto bei apylinkių vaizdus, o grafų Tiškevičių užsakymu – Palangos ir Kretingos rūmus bei parkus. Tuo metu Lietuvoje retas reiškinys – moteris su fotokamera – modernios gyvensenos jau apkrėstame kurorte buvo ne tik priimtinas, bet po kurio laiko ir įprastas, nes Mongirdaitė dirbo neįtikėtinai daug. Fotografės mirties data nenustatyta, šaltiniai nurodo 1916 ir 1924 metus; ji palaidota Palangos kapinėse. Originalių fotografijų išliko mažai, tačiau Mongirdaitės gausiai leisti atvirukai pasklido kolekcijose, o didžiausią ir išsamiausią jų surinko Henrikas Grinevičius.
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.07