Paroda „Tiškevičių rūmų Palangoje statybos projektas. Vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno (1841–1924) archyvas“

2007 m. gegužės 11 d. – rugpjūčio 31 d.

Adresas: Palangos gintaro muziejus, Vytauto g. 17, LT-00101, Palanga. Tel.: (8-460) 53501, (8-460) 51319. El. p. vilija.pgm@takas.lt Svetainė internete: http://www.pgm.lt 
 

Surasti Palangos grafų Tiškevičių rūmų projektai

Romualdas Budrys

Pastaraisiais dešimtmečiais ypač daug sužinome apie europinės vertės Palangos parko kūrėją Edouardą André (1840 –1911). Jo Lietuvoje sukurti parkai išsamiai aptarti tyrinėtojų, išleista keletas vertingų mokslinių leidinių (Vilniaus dailės akademijos „Darbų“ 23-ia knyga „Lietuvos želdynų ateitis“ ir kt.) bei daug įvairiausios edukacinės lektūros, daugiausia skirtos turistams. Palangos istorinio parko lankytojai sužino, koks įžymus autorius sukūrė šį europinės vertės parką. Bet Edouardo André šešėlyje vis dar lieka parko centre esančių rūmų autorius architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924), suprojektavęs Palangos grafų Tiškevičių rezidenciją. Svarbiausia priežastis, kodėl garsus vokiečių architektas F. Schwechtenas nebuvo tinkamai įvertintas Lietuvoje, – dingę jo sukurtų Palangos rūmų projektai, kurių originalus suradome tik šiemet, beveik po šimtmečio.

Iki pastarųjų metų Lietuvos mokslininkų ir kultūrininkų pastangos surasti F. Schwechteno brėžinius ir piešinius buvo bevaisės. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Rusijos archyvuose šių projektų rasti nepavyko (jų nesėkmingas paieškas 1990 m. istorinių tyrimų studijoje yra apibendrinusi Zita Genienė), nors rūmų projektavimo (nuo 1895 m.) ir jų statybos laikotarpiu (1896–1897 m.) brėžiniai privalėjo patekti į Kuršo gubernijos valdybos archyvą ar bent jau išlikti Tiškevičių šeimos archyve. Deja, jų nėra nei valstybinėse saugyklose, nei giminių privačiuose archyvuose.

Laimė, kaip neseniai sužinojome, dauguma F. Schwechteno sukurtų Palangos rūmų brėžinių ir piešinių išliko, ir jie yra architekto personaliniame fonde Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz). Iš šio archyvo Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvome surengę dvi ypač svarbias parodas: 2003 m., minėdami Lietuviškos Biblijos 400 metų sukaktį, tarptautinėje parodoje „Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas“ eksponavome XVI amžiaus mūsų raštijos unikumą – aštuonis rankraštinius Biblijos vertimo tomų originalus, o 2003 m. Valstybės dieną Lietuvos tūkstantmečio parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ visuomenei pristatėme unikalų istorinį pergamentą – Lietuvos karaliaus Mindaugo 1255 m. dovanojimo rašto su antspaudu Livonijos ordinui originalą (beje, karaliaus Mindaugo dovanojimo raštas vokiečių kontroliuojamą teritoriją per 750 metų buvo palikęs vienintelį kartą; trumpam sugrįžęs į Vilniaus žemutinę pilį, kur prieš 750 m. galėjo būti surašytas, dokumentas vėl visam laikui grįžo į Berlyną). Ši vertybė – viena pačių svarbiausių iš tų, kurias sukaupė Slaptasis Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvas. Šios institucijos generalinis direktorius Jürgenas Kloosterhuisas ir archyvo Restauravimo centro vadovas Heinrichas Petersas, dalyvaudami Vilniuje parodų atidaryme, pažadėjo peržiūrėti saugomus rinkinius ir atidžiai paieškoti Heinricho Schwechteno projektų. Šios paieškos buvo ypač sėkmingos. Atskirame personaliniame fonde surastas Palangos rūmų projektų brėžinių ir piešinių originalų rinkinys – 58 techniniai projektai ir eskizai (jų iš viso galėjo būti daug daugiau, nes daugelis projektų numeruoti, vienas jų pažymėtas 116 numeriu). Šių išlikusių projektų kopijos jau pasiekė Lietuvos dailės muziejų ir rengiamos kitų metų vasarą parodai Palangos gintaro muziejuje (kuratoriai – fotografijos istorikė Margarita Matulytė ir istorikas Saulius Striuogaitis). Taip pat numatoma rūmų planus ir piešinius publikuoti atskirame leidinyje kaip ypatingos svarbos istorinį šaltinį, kuris supažindina su pirmaprade rūmų koncepcija ir atskleidžia vienos gražiausių Lietuvos rezidencijų genezę.

Bet pirma prisiminkime reikšmingiausius architekto Franzo Heinricho Schwechteno kūrinius, kad suvoktume, kokia ryški asmenybė padovanojo Lietuvai grafų Tiškevičių unikalių rūmų projektą. Gimęs 1841 m. rugsėjo 12 d. Kelne, F. Schwechtenas ten lankė Friedricho Wilhelmo gimnaziją. Jo mokytojas buvo garsus Berlyno katedros architektas J.Radschdorfas. 1861–1863 metais studijavo Berlyno architektūros akademijoje, o ją baigęs dirbo, vadovaujamas Friedricho Augusto Stülerio. Pirmasis didelis F. Schwechteno įvertinimas – Berlyno architektų sąjungos įsteigta Schinkelio premija, gauta už sukurtą Prūsijos parlamento pastato projektą. Didžiulę sėkmę ir visuotinį pripažinimą F. Schwechtenui pelnė Berlyno Anhalto stoties projektas – pirmasis didelis architekto darbas (1872–1880; išlikęs portalas). Po jo Schwechtenas sulaukė gausybės užsakymų, tapo Menų akademijos (1885), Architektūros akademijos (1889), Karališkosios architektų tarybos (1888) nariu, už nuopelnus gavo Raudonąjį erelio ordiną, Karūnos ordiną, Liūto ordiną bei Riterio kryžių.

Labiausiai Schwechtenas buvo vertinamas už bažnyčių projektus. Imdamasis Palangos rūmų projekto, jis jau buvo suprojektavęs Berlyno Apaštalo Pauliaus bažnyčią (1892–1894), Šv. Simono bažnyčią (1893–1894) ir keletą kitų šventovių, rūmų, pramoninių pastatų. Ypač svarbus F. Schwechteno sukurtas sakralinės architektūros kūrinys, kurio projektas laimėjo kaizerio Vilhelmo II paskelbtą konkursą, – Kaizerio Vilhelmo I Atminimo bažnyčia. Gigantiškas pastatas su 113 metrų bokštu (per karą apgriautu), pramintu „kiauruoju dantimi“, šiandien stovi apsuptas modernių dangoraižių ir yra daugiausia architektūros istorikų diskusijų tebekeliantis architekto vėlyvojo romaninio stiliaus kūrinys, pelnęs jam karališkojo architekto titulą ir slaptojo architektūros patarėjo vardą. F. Schwechtenas yra sukūręs ir milžiniškus Kaizerio rūmus Poznanėje. Pripažintas architektas vėliau dirbo Architektūros akademijos profesoriumi, o nuo 1914-ųjų ketvertą metų buvo Menų akademijos prezidentas. 1999 m. Štutgarte pasirodžiusios monografijos apie F. Schwechteną autorius Peeras Zietzas teigia, kad istorizmo ir modernizmo dermės architekto kūryboje liudija jį esant vieną garsiausių vokiečių XIX a. pab.–XX a. pr. architektų. P. Zietzo studijoje publikuotas paties architekto sudarytas kūrinių sąrašas, kuriame nurodyti ir Palangos rūmai. Šie duomenys galutinai išsklaido XX a. viduryje kilusias abejones, ar tikrai karališkasis architektas F. Schwechtenas yra Palangos Tiškevičių rezidencijos autorius.

Tad šiandien tvirtai žinome, kad Palangos istorinis parkas ir jame esantys grafų Tiškevičių rūmai, kuriuose nuo 1963 m. veikia Gintaro muziejus, prieš šimtmetį buvo sukurti garsiųjų Europos meistrų Edouardo André ir Franzo Heinricho Schwechteno. Šių asmenybių keliai, susikryžiavę Lenkijoje, mums prie Baltijos jūros dovanojo unikalų tobulų kultūros ir gamtos jungčių kūrinį.

Berlyne surasti F. Schwechteno Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai leidžia suprasti pirminę užsakovo – grafo Felikso Tiškevičiaus – rūmų ansamblio koncepciją. Projektus pirmoji išsamiai tyrinėjusi Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto direktoriaus pavaduotoja habil. dr. Małgorzata Omiłanowska (šiemet jos straipsnis buvo išspausdintas „Meno istorijos“ biuletenio antrajame numeryje, o lietuviškas jo variantas bus paskelbtas Lietuvos dailės muziejaus 2006 metų metraštyje) mano, jog grafo Felikso Tiškevičiaus „vaizduotė ir finansinės galimybės leido pasikviesti Europoje žinomus architektus – Franzą Heinrichą Schwechteną ir parkų architektą prancūzą Edouardą André, kurie sukūrė neįpras­tą projektą – pastatė prabangią rezidenciją ir susiejo ją su ypatinga, naujoviška pajūrio gydykla. Ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, bet išsaugoti visumos elementai ir išlikę projektai šiandien atskleidžia vieną originaliausių privačių statybinių sumanymų“ XIX ir XX amžių sandūroje.

Surasti F. Schwechteno projektai ypač svarbūs dabar, rengiant Palangos gintaro muziejaus ir istorinio parko renovacijos projektą, nes jie parodo pirminę rūmų planavimo sistemą ir leidžia ja patikimai remtis, atkuriant autentiškus rezidencijos struktūros pavidalus. Mat po Antrojo pasaulinio karo Dailininkų kūrybos namams pritaikyti karo komendantūrų išdraskyti rūmai 1956 m. buvo remontuojami be pirminio projekto duomenų. Beje, ypač įdomu buvo palyginti muziejaus turimus duomenis su autentiškais F. Schwechteno projektais. 1968 metų pavasarį Palangos gintaro meistrai šių eilučių autorių supažindino su ilgamečiu Tiškevičių rūmų tarnautoju Konstantinu Kraucovu (1899–1972), kuris po ilgų prašymų sutiko kartu pasivaikščioti po rūmų sales. Aš esu išsamiai aprašęs ir schemomis pažymėjęs tai, ką jis papasakojo tą 1968 metų birželio 10 dieną, iš lėto eidamas per rūmus. Buvęs grafų tarnas ypač sielojosi, kad didžiajame salone (dabar koncertais garsėjanti Židinio menė) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų“. Antrajame aukšte šalia rūmų koplyčios buvusioje bibliotekoje, šeimos archyve ir virš žiemos sodo esančioje terasoje – grafų ir jų svečių ypač pamėgtoje vasaros skaitykloje – senolis neberado nei raudonmedžio spintų, kuriose buvo „daug vertingų puošnių knygų prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis“, nei ant staliukų stovinčių „gražiausių graviūrų albumų“, nei „ant sienų kabančių litografijų su Vilniaus, Krokuvos ir kitų miestų vaizdais ir dviejų didelių žemėlapių bei uždarose spintose laikomo giminės archyvo, rankraščių ir įdomiausių senienų – gintaro gabalų, senovinių pinigų, kuriuos grafas ypač mėgo rodyti svečiams“. Buvusio tarno nurodytą rūmų infrastruktūrą dabar patvirtina F. Schwechteno projektuose įrašyta salių ir kambarių paskirtis.

Berlyne išlikę paties architekto datuoti rūmų brėžiniai ir interjerų puošybos piešiniai liudija, kad projektavimo ir statybos darbai Palangoje buvo vykdomi keliais etapais. Sprendžiant iš projektų sukūrimo datų, pirmasis projektavimo ir statybos laikotarpis baigėsi 1897 m. pabaigoje, kai buvo suprojektuota erdvi terasa, ant kurios ir puikavosi puošnūs naujieji rūmai. Maždaug po dešimties metų grafai užsakė F. Schwechtenui suprojektuoti vakarinėje rūmų pusėje už verandos koplyčią, o naują verandą įrengti pietinio rūmų fasado centre priešais rožyną, kur dabar vasaromis klausomės „Nakties serenadų“ koncertų. Naujoji veranda buvo daug didesnė, ją architektas planavo įstiklinti. Dar vieną kartą grafai buvo sumanę išplėsti rūmus, kad juose galėtų apsistoti į populiarųjį kurortą atvykstantys didikų giminaičiai. 1916 metais jie užsakė architektui suprojektuoti kur kas aukštesnį mansardinį rūmų stogą, po kuriuo būtų įrengti dar devyni gyvenamieji kambariai ir kitos reikalingos patalpos. Tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių projektai taip ir liko neįgyvendinti.

Pažintis su Berlyne surastais F. Schwech­teno brėžiniais ir piešiniais atskleidė vieną ypač svarbų neįgyvendintą Palangos kurorto plėtros projektą. Du grafai – Palangos Feliksas Tiškevičius ir Plungės Mykolas Oginskis – sudarė finansinę sąjungą, kad sukurtų europinio lygio šildomųjų vonių kompleksą, kurio Palangoje ypač stigo didikams, daugiausia atvykstantiems iš Lenkijos. 1900 m. F. Schwechtenas gavo užsakymą suprojektuoti vonių pastatą. Berlyno archyve yra du šio pastato projekto variantai. Antrasis datuotas 1902 metais. Tai mūrinis pastatas, labai artimas Vienos secesijos stilistikai, kuriame turėjo būti įrengta kelios dešimtys šildomo vandens vonių. Pastato architektūrinis modelis prilygo didžiųjų Vokietijos kurortų gydyklų statiniams ir neabejotinai būtų tapęs Palangos kurorto naujosios eros statiniu. Bet jis nebuvo įgyvendintas, nes palikuonių neturėjusio Mykolo Oginskio staigi mirtis 1902 metų rugsėjį sunaikino dviejų magnatų finansinę sąjungą, ir komplekso statyba neteko finansinio pagrindo. Šiandien modernus F. Schwechteno projektas, sukurtas prieš šimtmetį, netikėtai mums atveria Palangos kurorto nežinomą puslapį, o surasti Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai įspūdingai byloja apie gražiausių mūsų istorinių rūmų prie Baltijos gimimą.

Pirmą kartą publikacija paskelbta 2006-09-22 savaitraštyje „Literatūra ir menas“