2005 m. Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienos proga liepos 5 ir 6 dienomis Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje atidarytos trys su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimu susijusios parodos ir surengtas šventinis koncertas

Tarptautinė edukacinė fotografijų parodA

„Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia. Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“
Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)
2005 m. liepos 5 d. – spalio 9 d.

Zygmunt Nasalski: „Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia ir jos freskos“ Parodos atidarymo akimirkos. 2005 m. liepos 5 d.

Papildoma informacija apie parodą, virtuali paroda (ekspozicijos fragmentai) >

Liublino pilies koplyčia

Presbiterijos vaizdas iš navos pusės

Lietuvos dailės muziejus kartu su Liublino muziejumi Vilniuje, Taikomosios dailės muziejaus rūmuose (Arsenalo g. 3A), š. m. liepos 5–ąją – Valstybės dienos išvakarėse – greta atnaujinamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radinių parodos ir atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų vertybių ekspozicijos pristatyta ir tarptautinė edukacinė fotografijų paroda „Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia. Ten, kur Rytai susitinka su Vakarais“. Šia paroda siekiama aktualinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija susijusį kultūrinį ir meninį paveldą, atspindintį savitą istorinės raidos fenomeną – Rytų bizantiškosios ir Vakarų lotyniškosios civilizacijų sąveiką Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose. Paroda svarbi ir Lietuvos valdovų – Jogailos bei jo aplinkos – Gotikos epochos religinių ir meninių nuostatų pažinimo prasme, ji taip pat atskleidžia senojo meninio paveldo išsaugojimo bei restauravimo problematiką. Parodos Vilniuje idėja kilo įgyvendinant Valdovų rūmų atkūrimo programą. Parodos ekspozicijos autorius – Liublino muziejaus direktorius Zygmunt Nasalski. Skaitytojams pateikiame istoriko, Lietuvos dailės muziejaus specialisto pastabas apie parodoje pristatomą Liublino koplyčią, unikalią sieninę tapybą, jos savitumą, išsaugojimą ir restauravimą. Papildoma informacija apie parodą >

Remigijus Černius

Zygmunt Nasalski

Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios bizantiško stiliaus freskos – bene vienintelis taip gerai išlikęs istorijos liudininkas, bylojantis apie XV a. pirmos pusės Lietuvos valdovų estetinį skonį ir religinę jauseną, atspindintis lotyniškųjų Vakarų ir bizantiškųjų Rytų meninių stilių sąveikos fenomeną Lietuvoje bei kaimyniniuose kraštuose. Pasak žymaus lenkų kronikininko Jano Dlugošo, Jogaila labiau vertino ir mėgo ne Vakarų, o Rytų meną. Turbūt estetinė bizantiško meno pajauta susiformavo vaikystėje, kurią būsimasis valdovas praleido stačiatikės motinos Julijonos dvaro aplinkoje. Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios freskos – ne vienintelis meninis Jogailos projektas. Bizantiškos freskos puošė jo miegamąjį ir koplyčią pagrindinėje Lenkijos valdovų rezidencijoje – Krokuvos Vavelio karalių pilyje. Jogailos užsakymu Bizantiškomis freskomis buvo dekoruotos Gniezno katedra, Sandomiro ir Vislicos koleginės bažnyčios bei Lišco Šv. Kryžiaus bažnyčia, kelios Krokuvos katedros koplyčios. Vieną iš šios katedros koplyčių – Švč. Trejybės, fundavo ketvirtoji Jogailos žmona, katalike tapusi stačiatikė kunigaikštytė Sofija Alšėniškė. Šią koplyčią irgi papuošė bizantiškojo stiliaus freskos. Bizantijos meno estetinės raiškos formos tikriausiai Jogailai buvo artimesnės religiniams jausmams reikšti. Bizantijos meną mėgo, jį su lotyniškųjų Vakarų Europos gotikos formomis derino ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai. Pavyzdžiui, panašios stilistikos XIV–XV a. sandūros freska rasta Jogailos statytos Vilniaus katedros požemių kriptoje. Bizantijos stiliaus freskos puošė ir didžiojo kunigaikščio Vytauto mėgstamiausios Trakų salos pilies menes. Polichromija dengtų tinko fragmentų randama Vilniaus katedroje bei greta stovėjusiuose Valdovų rūmuose. Apie tai, kaip Bizantijos meno skonis buvo perduodamas iš kartos į kartą ir puoselėjamas Jogailaičių aplinkoje, byloja Krokuvos katedros Šv. Kryžiaus ir Šv. Dvasios koplyčios, dar vadinamos Jogailaičių, dekoras. 1470 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero iš Pskovo pakviesti meistrai, ištapė ją bizantiškomis freskomis. Tad būsimieji Lenkijos ir Lietuvos valdovai, jaunieji Jogailaičių dinastijos atstovai, augo Bizantijos meno apsuptyje ir jį puoselėjo. Svarbų vaidmenį čia suvaidino pamėgta Lenkijos valdovų rezidencija – Liublino pilis. Joje, jau minėto kronikininko Jano Dlugošo auklėjami, augo būsimieji Lietuvos bei Lenkijos valdovai Aleksandras ir Žygimantas Senasis. Pilies koplyčioje jie meldėsi pagal katalikų apeigas, tačiau regėjo stačiatikiškus Dievo ir šventųjų įvaizdžius. Todėl Liublino pilies koplyčios išlikęs ir restauruotas sieninės tapybos dekoras yra ryškus ženklas, atskleidžiantis Lietuvos krikščionėjimo pradžios kultūrines ir menines tradicijas, leidžiantis akivaizdžiau suvokti ir etninėje Lietuvoje buvusio, bet neišlikusio paveldo ir jo sklaidos kontekstą.

Su Liublino pilimi susiję keletas svarbių Lietuvos istorijos įvykių: 1386 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila čia buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, o 1569 m. sudaryta Liublino unija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Iki šiol ant vienos Švč. Trejybės koplyčios sienos išliko turbūt lenkų delegacijos didiko išraižytas lotyniškas įrašas, liudijantis apie šią uniją: Pio/tr/ Jeżewski /1569/ unia facta est cum ducatus Lytwanie.

Liublino rezidencinę pilį ir jos koplyčią XIV a. 1 pusėje pastatė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. 1395–1416 m. šią pilį ir jos koplyčią rekonstravo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Jogaila pagal XIV a. Vakarų Europoje paplitusį karališkųjų rezidencijų koplyčių pavyzdį. Idealusis rezidencinės pilies koplyčios modelis buvo kuriamas pagal Karolio Didžiojo Acheno pilies koplyčią. Tokias koplyčią XIV a. Vestminsteryje pasistatė Anglijos karalius Eduardas III, o Bohemijos karalius Karolis IV Karlšteine. Rezidencinės pilies koplyčia buvo skirta valdovui, kad pabėgęs nuo pasaulietinių reikalų ir rūpesčių, panirtų maldai ir bendravimui su Viešpačiu. Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčia yra gotikos stiliaus dviejų aukštų ir vienos navos su apside statinys. Jo skliautus laiko centre esantis piliorius.

1418 m. buvo baigti koplyčios vidaus dekoravimo darbai. Ikonografinei programai neabejotinai įtakos turėjo ir dekoro užsakovas Jogaila. Valdovas norėjo melstis jam artimoje ir mėgiamoje estetinėje aplinkoje, kuri atskleistų ir įkūnytų jo religinę jauseną bei religinius įvaizdžius. Todėl koplyčios freskas tapė Jogailos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasikviesta meistrų grupė, kuriai vadovavo meistras Andrejaus. Dar žinomi meistrų Kirilo bei Juškos vardai. Meistrai freskas kūrė pagal Bizantijos ikonografinį kanoną, kuris ir lėmė jų tematiką bei menines formas. Pagal Bizantijos tradiciją svarbiausioje šventovės vietoje – presbiterijos skliaute – vaizduojamas Kristus Valdovas, sėdintis soste. Dešine ranka jis laimina, o kairėje laiko atverstą Šv. Raštą, kur matyti tekstas iš Evangelijos pagal Joną (Jn 8, 12) Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse. Rytų tradicija šią kompoziciją vadina Pantokratorius, o Vakarų – Majestas Domini. Tai Kristus Teisėjas, triumfuojantis Kristus. Šis Kristaus vaizdinys Bizantijos mene simbolizuoja drauge Tėvą ir Sūnų, perteikdamas Kristaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną (Jn 12, 45) Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė. Todėl Kristus Pantokratorius tampa ašimi, apie kurią formuojasi Švč. Trejybės kompozicija. Meistrai, dekoravę Švč. Trejybės koplyčią, virš Kristaus Pantokratoriaus pavaizduoja baltą balandį – Šv. Dvasios simbolį, ir taip suformuoja Švč. Trejybės vaizdinį. Švč. Trejybės motyvas dar kartą pakartojamas ant triumfo arkos sienos, kuri skiria presbiteriją ir navos erdves. Tai Abraomo vaišių siužetas iš Senojo Testamento. Švč. Trejybę čia simbolizuoja trys angelai. Kristų karalių, sėdintį soste, ir Švč. Trejybę supa angelai, serafimai ir cherubinai, jų atvaizdais užpildytas visas navos ir presbiterijos skliautas. Ši dangiškoji kariauna skelbia Viešpaties didybę; jie yra tarpininkai tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulių. Vaizduojamų figūrų visuma atskleidžia dangiškąją hierarchiją. Tad koplyčios skliautai tampa dangaus erdve, iliustruojančiu dangiškąjį, o ne žemiškąjį pasaulį, o centrinis piliorius vadinamas „dangiškąja kolona“, simbolizuoja jungtį tarp dviejų pasaulių – regimojo žemiško ir neregimojo dieviškojo.

Koplyčios navos sienų viršutinė dalis skirta šventajai istorijai, kuri įvyko Žemėje. Čia vaizduojama 12 svarbiausių Kristaus ir Marijos gyvenimo įvykių. Ciklas – atitinka 12 svarbiausių Rytų Bažnyčios liturginių metų švenčių. Jis pagal kanoną prasideda Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai kompozicija, stebėtojui atsiveria Kristaus gimimo, paaukojimo šventykloje, Jėzaus krikšto, Lozoriaus prikėlimo ir daugelis kitų šventosios istorijos pasakojimų, o baigiamas Įžengimo į Jeruzalę scena. Tuo tarpu presbiterijos, svarbiausios koplyčios dalies, sienų viršutinė dalis skirta Kristaus kančios istorijai, kuri pavaizduota remiantis Evangelija pagal Joną. Kančios ciklas prasideda scena, kurioje Kristus plauna kojas apaštalams. Greta – Kristaus suėmimo, nuplakimo, Piloto teismo, nukryžiavimo scenos. Ciklas baigiamas Kristaus Prisikėlimo scena.

Apatinė navos sienų dalis skirta hagiografinei temai. Bizantiškoji krikščionybė ypatingą dėmesį skyrė žymiausiems tikintiesiems ir kankiniams. Todėl jos mene pastariesiems skiriama svarbi vieta. Čia vaizduojami Rytų Bažnyčios tėvai ir šventieji atsiskyrėliai bei kankiniai: Šv. Paraskevija Piatnica, Šv. Teodoras, Šv. Teodoras Kankinys, Pochomijas, Antanas Didysis, Makarijas Egiptietis, Sabas Kapadokietis, Danielius Stulpininkas ir kiti.

Tematinių ciklų programą užbaigia freskos, atskleidžiančios jų užsakovo Jogailos dinastinę programą ir išreiškiančios paties valdovo gilų tikėjimą. Po Kristaus Valdovo, esančio presbiterijos skliaute, kojomis vaizduojamas Jogailos herbas – baltas dvigubas kryžius raudoname skyde. Kompozicija simbolizuoja pasaulietinio valdovo paklusimą Dangiškojo valdovo valdžiai ir tai, kad žemiškoji valdovo valdžia yra suteikta Dievo. Ši idėja pakartojama ant triumfo arkos sienos: šuoliuojančiam ant žirgo valdovui angelas uždeda karūną ir įduoda kryžių. Kairėje rankoje valdovas laiko skydą su dvigubu kryžiumi – Jogailaičių dinastijos herbu. Angelas, uždedantis karūną, reiškia tikėjimą, kad Jogailaičių dinastijai žemiškąją valdžią yra suteikęs Dangiškasis valdovas. Įduodamas kryžius – tai Jogailos, pakrikštijusio paskutinius Europos pagonis lietuvius, pašlovinimas ir išaukštinimas už šiuos nuopelnus Bažnyčiai. Kartu tai ir tikėjimą ginančio valdovo atributas. Įspūdingiausia šio ciklo freska – Fundatoriaus malda. Kompozicijos centre – švč. Mergelė Marija, viena ranka laikydama vaikelį Jėzų, kita laimina suklupusį Jogailą, kuris nusižeminęs dangiškajai žmonijos užtarėjai, gailestingai tarpininkei, viliasi jos užtarimo Sūnaus akivaizdoje. Būtent šioje kompozicijoje labai ryškiai atskleista bizantiškoje ikonografijoje teikiama pirmenybė Dievo Motinai kaip užtarėjai. Greta suklupusio Jogailos vaizduojami jo globėjai, manoma, kad tai šv. Mikalojus ir šv. Konstantinas Didysis.

Koplyčios freskos nupieštos pagal tradicinę bizantiško meno techniką. Kalkių skiedinio ir susmulkinto linų pluošto mišiniu buvo padengiamas toks sienos plotas, kokį per dieną galėjo nutapyti dailininkas (vad. padienis darbas). Po to buvo išraižomi piešinio kontūrai, tada tapoma mineraliniais dažais, praskiestais vandeniu. „Padienio darbo“ sistema diktuoja greitą darbų tempą, todėl menininkas turi būti labai profesionalus, nes jau nutapytoje freskoje neįmanoma nieko pakeisti ar pataisyti klaidų.

Per XVII–XVIII a. karus su Rusija ir Švedija Liublino pilis buvo apgriauta. Geriau išliko tik koplyčia. Tačiau menkai prižiūrima ji ėmė nykti. Sutrūkinėjo sienų mūrai ir tinkas, freskas padengė dulkės ir nuo degančių altoriaus žvakių atsiradę suodžiai. Dėl kiauro stogo lietaus vanduo merkė skliautus, mūruose ir langų ertmėse besikaupianti drėgmė naikino freskas. Sunykusios freskos 1820 m. buvo užtinkuotos. Pilies griuvėsių vietoje pastačius kalėjimą, koplyčia virto kalėjimo maldos namais, o senoji sieninė tapyba buvo užmiršta.

1897 m. dailininkas Józefas Smolińskis atsitiktinai atidengė polichromijos fragmentą. Nuo tada prasidėjo sienų tapybos atidengimo ir restauravimo darbai. Šiuos darbus atliko restauratoriai Juliuszas Makarewiczius ir Edwardas Trojanowskis. Restauravimo metu buvo nuimtas freskas dengęs tinko bei kalkių sluoksnis, atkurti neišlikę fragmentai. Restauravimo darbus nutraukė II pasaulinis karas. 1954–1959 m. darbai buvo atnaujinti, juos vykdė Bohdano Marconio vadovaujama Paminklų restauravimo dirbtuvės (PKZ) restauratorių grupė. Deja, jau po kelerių metų neigiamas ir nestabilus mikroklimatas sunaikino darbo rezultatus, freskų paviršių padengė druskos. Tik atlikus reikiamus pastato remonto ir apsaugos darbus, koplyčios viduje įdiegus drėgmę ir temperatūrą reguliuojančias sistemas, buvo galima toliau tęsti freskų restauravimą. 1976 m. prasidėjo naujas restauravimo darbų etapas. Krystynos Durakiewicz vadovaujama restauratorių grupė (Marija Milewska, Stanisławas Stawickis, Leonardas Bartnikas ir Magdalena Gawłowska) sustiprino tinką ir polichromiją, pašalino apnašas ir druskų dėmes, taip pat pakeitė spalvinius tonus, panaikino ankstesnius retušavimus. 1995 m. koplyčios freskų restauravimo darbai buvo baigti. Unikalių freskų restauravimas Liublino Švč. Trejybės koplyčioje buvo vienas ilgiausių ir sudėtingiausių restauravimo darbų Lenkijoje, užtrukęs beveik ištisą šimtmetį ir pripažintas visoje Europoje.

 

Iliustracijos iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo