Prano Gailiaus retrospektyvinė KŪRYBOS paroda „Pranas: vaizdinės abstrakcijos“

2005 m. birželio 22 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d.
LDM Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22, Vilnius)
 

 

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22) 2005 m. birželio 22 d. atidaryta ir  iki rugpjūčio 22 d. eksponuota įžymaus išeivijos dailininko Prano Gailiaus iš Paryžiaus atvežta apžvalginė kūrybos paroda „Pranas: vaizdinės abstrakcijos“. Ją surengė Lietuvos dailės muziejus, Mažeikių muziejus, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas.
 
SPAUDOS KONFERENCIJA, DALYVAUJANT AUTORIUI,
ĮVYKO TĄ PAČIĄ DIENĄ
 
Rudenį paroda bus perkelta į dailininko gimtuosius Mažeikius. 

Prano Gailiaus kūriniai Radvilų rūmuose surengtoje dailininko retrospektyvinėje kūrybos parodoje. Danutės Mukienės nuotraukos

Šią Paryžiuje gyvenančio dailininko parodą Lietuvos dailės muziejui surengti padėjo ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė, kultūros atašė Prancūzijoje Mėta Mikelaitienė, rašytojas Valdas Papievis. Radvilų rūmuose išeksponuota 170 grafikos ir tapybos kūrinių, atvežtų iš Paryžiaus. Keletas jų pasiskolinta iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus.
P. Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, subrendęs garsiojo Fernando Ležė (Fernand Leger) pamokose ir bendroje Paryžiaus meninio gyvenimo aplinkoje, stiprus kūrybos savitumu, lietuviškų šaknų įtakoje surasta modernia raiška. Jis visada pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Viename laiškų P. Gailius rašo: „Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba“.
P. Gailius, gimęs 1928 m. Mažeikiuose, vos šešiolikos karo metu atsidūrė Strasbūre. Ten įstojo į dailės mokyklą, vėliau – 1950 m. išvyko į Paryžių, kur iškart buvo priimtas į garsėjančio modernisto Fernano Ležė studiją. Vėliau, Vytauto Kasiulio paskatintas, jis dar mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts). Jau 1955 m. įvyko pirmoji autorinė jo kūrybos paroda Paryžiuje, pasipylė geri atsiliepimai ir dailininką pastebėjo kitos galerijos. Jo vardas Pranas tampo meniniu slapyvardžiu. Parodos buvo surengtos Berlyne, Miunchene, Štutgarte, Čikagoje, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Geteborge ir kitur. P. Gailiaus lino, o vėliau ir vario raižiniai, tapyba buvo veikiama jo draugystės su garsiais to meto kompozitoriais – Olivjė Mesianu ir kt., jų muzikos ir mąstymo erdvių. Jis mėgo ir Omaro Chajamo rubajus. Sudarinėjo lino raižinių knygas, kurių yra sukūręs penkias. Menininko ieškojimai jį atvedė į abstrakčias tapybos, akvarelės, grafikos formas. Ciklai „Metamorfozės“, „Sielrankšluosčiai“, „Incablock“, „91-ji Dovydo psalmė“ – tai vitališki potėpiai drobėse, spalvoti grafikos lakštai, mišri technika. Visas šis kūrybos įvairumas, idėjos ir savita stilistika įkūnijo lietuviškos pasaulėjautos dvasią. Tai puikiai matoma ir šioje parodoje Radvilų rūmuose.
Parodos kuratorė dailėtyrininkė Regina Urbonienė (tel. 261 34 44; mob. 8 682 66146).
 
Lietuvos dailės muziejaus
Ryšių su visuomene centras
Tel. 212 08 41; 8 687 16739

 

Prano Gailiaus kūrinys

Radvilų rūmuose – Prano Gailiaus retrospektyvinė KŪRYBOS paroda

Regina Urbonienė

Pranas Gailius. Nuotrauka iš Prano Gailiaus archyvo
Dar prieš metus ketinimas Vilniuje parodyti unikalaus Paryžiuje kuriančio lietuvių dailininko Prano Gailiaus kūrybos retrospektyvinę parodą atrodė tik svajonė. Tačiau ambasadorei Inai Marčiulionytei, Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Mėtai Mikelaitienei ir Paryžiuje kuriančiam rašytojui Valdui Papieviui talkinant, tai tapo realybe. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose birželio 22 d. atidarytoje Prano Gailiaus kūrybos parodoje  eksponuojama daugiau kaip 170 grafikos ir tapybos kūrinių, atvežtų iš dailininko studijos Paryžiuje.
Grafikos kolekcija atspindi visą dailininko kūrybinį kelią – nuo pirmųjų vario raižinių iki livre d’artiste, unikaliųjų dailininko knygų. P. Gailius sukūrė jų penkias. Pirmąsyk Lietuvoje jos bus atskleistos visos. Nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus savo rinkiniuose saugo tris iš jų ir maloniai skolina apžvalginei parodai. Tapybos ciklai sukurti, paskutiniais dešimtmečiais, supažindina su naujausiais dailininko ieškojimais.
Prano Gailiaus kūrybinė biografija įdomi, sudėtinga. Gimęs 1928 m. Mažeikiuose, čia pradėjęs lankyti gimnaziją, karo metais, būdamas vos šešiolikos, atsidūrė Strasbūre. Pasimetęs nuo šeimos, kurį laiką glaudėsi lietuvių bendruomenėje. Apsisprendęs mokytis tapybos, įstojo į Strasbūro dailės mokyklą (École des Arts Decoratifs), o 1950 m. išvyko į Paryžių, kur buvo priimtas į plačiai žinomo dailininko modernisto Fernand’o Léger studiją. Apie 1953 m., Vytauto Kasiulio paskatintas, dar mokėsi litografijos Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts). Daug laiko praleisdavo dailės galerijose, muziejuose, iš kurių svarbiausi jam buvo Luvras ir Moderniojo meno muziejus. Savo mokytoją Fernand’ą Léger Gailius laiko vienu didžiausių XX a. tapytojų, tačiau tiesioginės garsiojo dailininko įtakos jo darbuose nerasime. Apie tai kūrėjas kalba ne be pasididžiavimo: „Léger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus, užtat aš esu tikras ir retas jo mokinys“. Iš Léger perimtą kontrastų pomėgį ir piešinio svarbos supratimą vienu ar kitu pavidalu aptinkame visų laikotarpių Gailiaus darbuose.
Pirmoji personalinė Gailiaus kūrinių paroda, įvykusi 1955 m. Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė atgarsio: televizija parengė reportažą, palankiai atsiliepė spauda. Tai buvo pripažinimas. Netrukus užsimezgė dailininko ryšiai ir su kitomis Paryžiaus galerijomis. Maždaug tuo metu (apie 1957) savo kūrinius Gailius ėmė pasirašinėti tik Pranas. Vardas tapo artistine pavarde.
Parodos pasipylė viena po kitos, jos rengiamos Berlyne, Miunchene, Štutgarte (1960), Čikagoje (1963), Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge (1966), Geteborge (1967) ir kt. Šiandien skaičius parodų, kuriose buvo eksponuojami Gailiaus kūriniai, artėja prie šimto.
„Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, nuo 1950-ųjų, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, kurios tuo metu dar „turėjo sveikatos“. Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos. Aš priėjau išvadą, kad realizmą galiu naudoti tapyboje, bet jį „suspaudęs“ iki pašto ženklo dydžio...“.
6-ojo dešimtmečio viduryje išpopuliarėjusi Prancūzijoje naujojo ekspresionizmo banga sulaukė meno žinovų palankumo. Daugelis jaunų tapytojų buvo besąlygiški abstrakčiojo ekspresionizmo šalininkai. Gailius intensyviai domėjosi aplink kylančiais naujais dailės sąjūdžiais. Domėtis avangardu, būti atvirą naujovėms jį skatino ir draugystė su kompozitoriais, garsiojo novatoriaus Olivjė Mesiano mokiniais – Mikiu Teodorakiu, Luku Ferari, Pjeru Migo.
Pasukęs savitu ieškojimų keliu, Gailius vis labiau tolo nuo daiktiškumo. Abstrakčios formos pirmiausia įsiveržė į Gailiaus grafikos darbus, bet greit užvaldė visas kūrybinės veiklos sritis – tapybą, akvarelę, skulptūrinius terakotos objektus. Pasak dailininko, į abstraktųjį meną jį pastūmėjusi gamta, jos niekad neišsenkantis gyvybingumas. „Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas“, – sako jis. Išties galinga kūrybinė energija sklinda iš jo paskutiniųjų dešimtmečių kūrinių. Jie tapo stimulu apmąstyti dailininkui kūrybinį manifestą, kuris 1981 m. buvo publikuotas žurnale „Ars Magazine“. Vienok jo tapybos stiliaus negalėtume apibūdinti kaip grynąją abstrakciją. Greičiau tai – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa, išsiliejanti drobėse bei kartonuose gaivališkais spalvų ir potėpių proveržiais. Jie perskrodžia drobės paviršių nebeišreikšdami materialumo, o įkūnydami vien tik judėjimą, įtampą, vidinę dailininko būseną (ciklai „Hauteur d’ombre” (Šešėlio aukštume), 1985 m., „Surface émue” (Jautrus paviršius), 1986 m.). Nevaržoma išraiškos laisvė, spontaniškumas ryškus cikluose „La verte envie“ (Žalias noras) 1994 m., „Adret“ (Saulėkaitoje). Potėpio charakteris bei spalva čia tampa pagrindiniu meniniu kūrinio svertu. Tuo požiūriu ypač įdomus „Adret“, pradėtas 1998 m. ir tęsiamas iki šiol. Jokio atpažįstamo natūros elemento čia nerasime. Nepakeliamas karštis ir aitrus skausmas veržiasi iš rupios faktūros drobių. Kūriniai vibruoja nuo dvasinės įtampos, išsiliejančios pastoziniais potėpiais, giliais teptuko koto rėžiais. Vienur dailininkas sulydo spalvas į kunkuliuojantį verpetą, kitur brėžia atskiras juodas, rudas, raudonas linijas. Ir ne vien geltona spalva šiame cikle įkūnija kaitrą – deginanti Gailiaus drobėse gali būti ir balta.
Tapybos ciklas „Sielrankšluosčiai“ (apie 1987), kiek nutolęs nuo visos Gailiaus vėlyvosios kūrybos problematikos. Neįprastai siauro, vertikalaus formato kartonai kupini dekoratyvios liaudiškos ornamentikos, konkretizuotų kaimo buities pavidalų: paukščių, gėlių, žuvų, moterų su skarelėmis, naktigonės scenų. Pasikeitusi ir tapybinė maniera: dailininkas tapo ryškiom, grynom, kontrastingom spalvom, jis vis keičia, įvairina ornamentus. Intensyvūs mėlyni, žali, raudoni ar geltoni potėpiai talpina savy laukinę „fovistinę“ aistrą. „Sielrankšluosčių“ ciklas kupinas vaikystės prisiminimų. Žvelgiant giliau, šiame cikle įprasminamas svarbiausias Gailiaus kūrybos leitmotyvas: modernaus ir liaudiško elemento jungtis, persmelkianti visą jo kūrybą.
 
„Tai, ką išsinešiau iš Žemaitijos, visad su manim. Mano akys išaugo prancūzų mene, architektūroje, muzikoje, bet šaltinis – jo negali pakeist!”.
7-ojo dešimtmečio pradžioje, apie 1962-uosius, Gailius pasišventė beveik vien grafikai. Prasidėjo ypač produktyvus laikotarpis, kai vienas po kito gimė išraiškingi vario graviūrų ciklai, palankiai įvertinti parodose. Vienas pirmųjų buvo „Metamorfozių“ ciklas (1963), sukurtas sausos adatos ir kalstinėjimo technika. Trumpi ryškūs štrichai, ekspresyvus diagonalių formų pulsavimas – viskas tarnauja kitimo, virsmo dinamikai perteikti. Cikluose „Profil expression“ (Profilio išraiška), apie 1963 m., bei „Intra Muros“, 1965 m., demonstruojamas puikus technikos įvaldymas. Nedidelio formato vario graviūros stebina subtiliais balkšvų, pilkšvų, pilkų ir juodų tonų niuansais. „Mano gyvenimas visad buvo karštas, neramus, man visada reikėjo kovoti. Ir sykį Pietų Prancūzijoje, tarp uolų, kur, rodos, niekas neauga, pamačiau pienę – gražią ir linksmą... Kaip visa tai perteikti? „Intra Muros“ – tai spaudimas. Tave spaudžia sienos. Užtai ir darbai tokie siauri – juoda spalva suspausta baltų plotų, o varis juda, dreba...”.
Puikiai įsisavinęs vario graviūros techniką, Gailius tęsė ieškojimus kitose srityse. 1968 m. rudenį Paryžiuje pasirodė livre d’artiste „Le livre premier de la suite lithuanienne“ (Pirmoji lietuviška siuita) – penkios linoleume išraižytos Oskaro Milašiaus iš vokiečių į prancūzų kalbą išverstos lietuvių liaudies dainos. Tai buvo prabangus bibliofilinis leidinys, išleistas prestižinės meno leidyklos „Antares“ 40 numeruotų egzempliorių tiražu. Knyga apmąstyta kaip vientisas ansamblis: dailininkas sukūrė viršelį, du titulinius lapus ir užsklandą. Iliustracijose nėra jokio pažodinio teksto ar situacijos atkartojimo. Nors į bendrą dekoratyvų audinį vietomis įjungiami smulkūs vaizdiniai elementai (driežas, stilizuoti gėlių žiedai ar mergaitės figūrėlė), jie yra visiškai abstraktaus pobūdžio. Virtuoziškos linijos perteikia judesį, laisvės pojūtį. Štrichų stichijoje galima įžvelgti kaimiškos architektūros detales, greičiau jų užuominas, sauso suaižėjusio medžio faktūrą. Originalaus meninio vaizdo sandaroje įkūnyta modernumo ir liaudiškos archaikos jungtis.
„La mer“ (Jūra), 1970 m., – antroji Gailiaus knyga pagal Oskaro Milašiaus eiles, sudaryta iš 20 linoraižinių. Tai neįprastai išilginto formato knyga. Minimalistišku piešiniu bei itin vykusiu išraižyto teksto įpynimu į bendrą muzikalų dailės ir poezijos audinį perteikiama melancholiškai nostalgiška Milašiaus eilių nuotaika.
8-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas susidomėjo spalvotos grafikos galimybėmis. Eksperimentuodamas su grafikos presu, viename atspaude jis sujungdavo spalvoto linoraižinio dekoratyvumą, medžio raižinio linijų įvairovę ir balto popieriaus reljefą, teikiantį paviršiui skulptūriškumo. Noras maksimaliai išryškinti gryną spalvą juntamas cikle „Incablock“ (1972). Tai raudonos, juodos ir baltos spalvos ekspresija, suspausta rėmuose. Kontrastingos, aštrios, briaunuotos geometrinės formos, išmargintos įvairiomis faktūromis, dengia viena kitą konkuruodamos tarpusavyje ir įgyja sprogdinančios jėgos.
Išoriškai ramesnis, santūresnio spalvinio sprendimo yra grafikos ciklas „Eagle lake story“ (Erelio ežero istorija), 1979–1981 m., sukurtas po viešnagės Kanadoje ir įkvėptas tenykštės gamtos grožio. Netikėtas kalnų erelio motyvas, vis pasikartojantis atspaudų apatiniame kairiame kampe. Tai tarsi nuo viso vyksmo atsiribojęs kompozicijos dalyvis, žymintis veiksmo vietą. Maža svarbi detalė, kaip viso ciklo jungiamasis elementas, buvo panaudota ir cikle „Expression oblitérée“ (Išraiškos fiksavimas), 1981. Ja pasiekiama abstrakčių ir realistinių elementų jungtis, kuri ypač harmoninga 1980 m. pasirodžiusioje dailininko knygoje „D’ un bel Orient“ (Gražieji Rytai) pagal Omaro Chajamo rubajus. Knygą, sukurtą spalvoto linoraižinio bei reljefo technika, sudaro dvidešimt neįprastai didelių kaip knygai lakštų (56x76 cm). Kūrinį vienija meilės, moters ir vyno tema, iš kiekvieno knygos lapo sklindantis gyvenimo džiaugsmas. Dailininko raižysenos laisvumas čia pasiekia aukščiausią meistrystės laipsnį. Lengva, eskiziška linija drąsiai piešiami moters figūros išlinkimai, gėlių žiedai, vyno taurė. Nepaisantis eilučių struktūros eilių tekstas lyg ornamentuotas kilimas užpildo visą lapo plotą. Džiaugsmingo svaigulio nuotaikai atitaria pasklidę ryškūs spalviniai akcentai – raudoni, mėlyni, geltoni. Didžiulėje teksto ir fragmentiško piešinio improvizacijų erdvėje juntama prancūziška elegancija bei Matisą primenantis formos lengvumas.
Vėlyvosios Prano Gailiaus kūrybos meistriškumas nekelia abejonių. „Deuxieme suite lithuanienne“ (Antroji lietuviška siuita, 1983–1986) – tai dar vienas grįžimas prie savo kilmės pradų. Dailininkas pasirinko vieną iš Kazio Bradūno poemos „Poetas kunigas“ dalių – „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“. Kūrinys, išleistas 40-ies numeruotų egzempliorių tiražu, įdomus gerai apgalvotu, ritmišku taupių motyvų – jauki medinė kaimo bažnytėlė, klūpantys maldininkai, maldai sunertos rankos – atsikartojimu. Beveik visų lapų didesnę dalį užpildo baltas iškilus reljefas. Jis sustiprina vaizdo ir raižyto žodžio įtaigumą, pripildo baltą popieriaus lauką tauraus sakralumo.
Ciklas „91-oji Dovydo psalmė“ (1990–2004) išaugo iš pradinio dailininko knygos sumanymo – vienuolikos įspūdingų spalvotų lakštų su išraižytu prancūzišku ir hebrajišku tekstu. Knyga liko neišleista, tačiau psalmė ilgam užvaldė dailininko vaizduotę ir patirtas įspūdis vėliau išsiliejo šešiolikoje didelio formato drobių. Dailininkas pasirinko iki tol jam nebūdingą mišrią techniką, sujungdamas tapybą, grafiką, koliažą. Vitališki potėpiai, spalvoti grafikos lakštų fragmentai su psalmės citatomis, išraiškingai stilizuoti hebrajiški rašmenys tirština religinę sugestiją. Visas ciklas liudija pakilų dvasingumą.
Šiandien Pranas Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs ir subrendęs kaip menininkas garsiojo Léger pamokose, muziejų salėse, margaspalvėje daugiatūkstantinėje Paryžiaus dailininkų aplinkoje. Išsilaikyti, išsaugoti savitumą ir sukurti individualų stilių daugeliu atveju jam padėjo stiprios lietuviškos šaknys, glūdintis atmintyje gimtasis kraštas. Puoselėdamas liaudiškos meninės kūrybos tradicijas, dailininkas įkūnijo pačią lietuviškos pasaulėjautos dvasią, suteikė jai modernistinę raiškos formą. Kūrėjas visad akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo niekad nebuvo lankęsis Tėvynėje. Tuo stipresnis yra pirmojo susitikimo džiaugsmas, kurio ilgesį ir laukimą jis išsakė laiške:
Aš grįžtu be nieko – kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba.
Artimųjų ilgesį, tėvynės troškulį man numalšindavo kelionės į Ameriką, kur tarp išeivijos lietuvių ir manęs užsimezgė draugiški ir kūrybingi santykiai. Man buvo gera būti su tais, kurie gyveno tuo pačiu tėvynės splinu.
Dabar aš esu tokios nuotaikos, kokia apima skaitant Donelaičio „Metų“ pradžią: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą… Noriu išgirsti plakant solo lietuvišką širdį.
 
Pranas Gailius
Paryžius, 2005 m. sausio 18 d.

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19