IGORIO PIEKURO TAPYBOS PARODA „SAVITUMO PAIEŠKOS“

P a r o d o s  a n o t a c i j a

Nijolė Nevčesauskienė

Igorio Piekuro kūriniai iš kairės: „Susimąstymas“. 1977. LDM; „Supjaustytas peizažas. 1989. Autoriaus nuosavybė; „Laukimas“. 1971. Autoriaus nuosavybė
Paroda surengta dailininko Igorio Piekuro 70-mečio jubiliejaus proga. Didesnę ekspozicijos dalį sudaro jo paties kolekcijoje sukurti per keturis dešimtmečius tapybos ir akvarelės darbai, bei kūriniai iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio M. K.Čiurlionio dailės muziejų.
Piekuras visada turėjo savo raiškos lauką, tolimą įprastai lietuviškajai kolorizmo mokyklai. Jis renkasi racionalias tapybos priemones: tapo monochromiškai, grafiškai piešia, vaizdus tarsi montuoja. Nuolat siekdamas plastinio išraiškingumo, bandė naujas medžiagas, eksperimentavo, naudojo savo sukurtas dervas, emales, nes tik taip dirbti jam pačiam buvo įdomu. Dailininkas septintam dešimtmetyje pats atrado (nors užsienyje siurrealistų seniai žinomą) fumažo techniką, komponuodamas naudojosi skaidrėmis ir fotografijomis.
Piekuro kūryba keitėsi gana lėtai, tačiau nuosekliai: nuo ankstyvosios tapybiškos, koloristinės, kartais akademiškos iki racionalios, beveik dokumentiškos, grafinės, pagrįstos piešinio, formos svarba, ryškių spalvų kontrastais. Dailininko kūryba visada buvo ir yra vertinama už nuolatines naujumo paieškas, gyvenimo reiškinių apmąstymą, dokumentiškumą, sugebėjimą įprasminti ir panaudoti klasikinės dailės principus.
Valstybinį dailės institutą dailininkas baigė 1959 m. Tapybą jam dėstė Antanas Gudaitis, Vincas Dilka, Vladas Karatajus ir kt. Piekuro bendrakursiai – Romualdas Kunca, Vincas Kisarauskas, Teresė Rožanskaitė ir kt., Neramūs, nerimstantys, ypač Kisarauskas visada skatino ieškoti ko nors naujo. Natūralizme jiems buvo ankšta, bet institute net impresionistai buvo apeinami tylomis, nekalbant jau apie kitus modernistus.
Kūrybos temos ir siužetai kažkaip savaime susiklostė. Piekuro paveiksluose išreikšta tai, kas rūpėjo ir svarbu daugumai žmonių – taika, ramus kūrybingas darbas, sveika jaunystė, kosmoso tolybės. Kaip kontrastas – karo siaubas ir grimasos. Vaizduodamas tokias temas, dailininkas dažnai rinkosi kontrasto principą, ne kartą drastiškai šokiravo žiūrovą vaizdų natūralizmu ir groteskiška deformacija. Kareiviai su dujokaukėmis, žmonių galvos lyg pūslės, bespalvės, negyvėlių kaukės, kruvina saulė ir Hirosimos tragedija, išsekę žmonės ir spygliuotos Osvencimo tvoros. Ä
  Æ Jo kompozicijose svarbūs rakursai („Taikos dekretas“, 1969), laiko ir erdvės sugretinimai („Astronomai“, 1977)
Asociatyviais vaizdais komponuoti portretai visada buvo novatoriški. Net skylė kartone – reali būties ir nebūties jungtis – atrodė drastiška („Sūnaus portretas“1969). Fografiškai įtaigiai Piekuras nutapė Vytautą Šerį, montažiniu principu- profesorių Algimantą Marcinkevičių, savo, žmonos portretuose vaizdą komponavo fotonegatyvo montažo principu („Negatyvinis portretas“, „Naktį“ Abu-1978.) Su „Negatyviniu autoportretu“ (1978), „Susimąstymu“ (1977) dailininkas žengė į fotorealizmą – vienas pirmųjų Lietuvoje bandė prisijaukinti šią modernistinę raišką.
Ypač išsiskiria asambliažo technika sukurti darbai, kur panaudotos natūralios apdegintos lentas, surudiję skardos lakštai, gipsinės kaukės ir kt. ( „Kareivis ir madona“ 1969, „Rekviem“ 1971, „Mano prisiminimai apie karą“1975, „Sąvartynas“ 1976).
Peizažo žanras atspindi I. Piekuro romantiškas nuostatas. Apie jo peizažus neretai buvo sakoma: suplėšyti, perkirsti. Lyrinė ir dramatiška nuotaika praplėtė šio žanro ribas. Dailininkas sako sentimentaliai jaučiantis mėnulio įtaką, jam artimi nakties vaizdai, todėl peizažuose sutinkami debesų, dangaus, upelio, audros, žaibo motyvai. Peizažų komponavimo būdų atrasta neįtikėtinai daug. Nuo romantiškų vaizdų pereinama prie konceptualiai racionalistinių peizažų, suskaidytų spalvų linijomis, stačiakampiais, juostomis: („Naktis“, 1978, „Medis“1981, „Fragmentas“ 1984, „Mėnulio užtemimas“ 1984).
Paskutiniais metais dailininkas tebėra aktyviai kuriantis dokumentiškai įtaigius tapybinius peizažus, gamtos motyvų studijas. Atidus žvilgsnis, dėmesys gamtos linijoms, šviesos žaismui ir atmosferiniams pokyčiams tarsi priartina jį prie impresionistinio matymo. Tam padeda sau pačiam atrasta akvarelės technika. Lieja peizažus, natiurmortus, saulėtas , spalvingas gėlių kompozicijas plenere, mylimame Kuršių kaime netoli Varėnos. Čia, tarp žmonos Teresės Marijos Rožanskaitės auginamų gėlių, ieško ir suranda aibę naujų gamtos motyvų peizažams ir natiurmortams. Dalyvauja gausiose Piekurų šeimos akcijose, instaliacijose, tapo naujus paveikslus.

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19