Tarptautinė paroda „Baltijos šalių sentikių kultūra: ikonos, knygos,
bažnytinio giedojimo tradicijos„
Выставка „Культура староверов Балтийских стран: иконопись, книжность,
традиции церковного пения“

Taikomosios dailės muziejus
(Arsenalo g. 3A, Vilnius, tel. 2628080)
2005 m. kovo 10 d. – birželio 19 d.

S  E  N  T  I  K  Y  B  Ė

Grigorijus Potašenko

 
 
Sentikybė (rus. староверие, старообрядчество) – Bažnyčios ir religinės bendruomenės, nepripažįstančios XVII a. Rusų stačiatikių bažnyčioje patriarcho Nikono (1652–1666 m.) įvykdytos reformos ir saugančios senąsias religines tradicijas ir apeigas. Sentikybė yra savita eschatologinė rusų stačiatikybės atmaina. Nuo oficialiosios Rusų Stačiatikių Bažnyčios (Maskvos patriarchato) skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, o bepopiai – dar ir bažnytine struktūra bei savitu kai kurių Šv. Rašto bei Tradicijos elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių; bepopiai neturi dvasininkų (vadinasi, ir tripakopės hierarchijos), todėl pamaldas veda ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai (rus. духовные отцы, наставники). Ankstyvajai sentikybei būdingas „pasaulio“ neigimas, t.y. valstybės ar visuomenės, kurioje, jų įsitikinimu, viešpatauja antikristus, atsisakymas nuo bet kokio bendravimo su „pasauliečiais“ (valgant, geriant, meldžiantis ir t.t.), įtemptas „pasaulio pabaigos“ laukimas, griežtas asketizmas, prisirišimas prie senųjų tradicijų ir apeigų, gyvenimo būdo ir t.t. XIX–XX a. sociokultūriniai pokyčiai bei vidinė polemika sentikybėje paskatino tai, kad joje susilpnėjo eschatologinės nuotaikos, atsisakoma asketiškų apribojimų bei ilgainiui vis labiau prisitaikoma prie „pasaulio“. Nuo oficialiosios Rusijos stačiatikių bažnyčios skiriasi dar ir tuo, kad sentikybėje, ypač tarp bepopių, didelį vaidmenį vaidina eiliniai parapijiečiai.
Sentikybė nebuvo vienalytė nei organizaciniu, nei religinio mokymo požiūriu. Dar XVII a. pabaigoje joje susidarė dvi didžiausios atšakos: popininkai ir bepopiai; pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta, kadangi, įsigalėjus antikristui, nebeliko „tikrųjų“ dvasininkų. Popininkai ir bepopiai turėjo daugybę srovių ir krypčių (popininkai bėgliai, Belakrinickaja hierarchija, koplytininkai, pomorai, fedosėjininkai, filipininkai, stranikai, spasovcai ir daug kitų), kurių daugumas išnyko iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiuo metu egzistuoja virš dešimties sentikių Bažnyčių ir religinių organizacijų, veikiančių daugiau negu 30 pasaulio šalių. Dauguma jų yra Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, o taip pat Vidurio Europos valstybėse: Lietuvoje, Latvijoje Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir kitur.
Statistinių ar sociologinių tyrimų, leidžiančių patikimiau nustatyti dabartinį sentikių skaičių, nėra. Devintojo XX a. dešimtmečio pradžioje stebėtojų nuomone iš viso galėjo būti apie 3 mln. sentikių. Remiantis ekspertų ir sentikių religinių organizacijų duomenimis, XXI a. pradžioje pasaulyje buvo 2,4 – 3 mln. sentikių. (Kai kurių rusų tyrinėtojų duomenimis, Rusijoje ir užsienyje yra apie du mln. sentikių; kai kurių užsienio specialistų nuomone – nuo 3 mln. iki 10 mln. sentikių).
Oficialus didžiausios sentikių popininkų srovės pavadinimas – Rusijos Stačiatikių Sentikių Bažnyčia (rus. Русская Православная Старообрядческая Церковь (белокриницкой иерархии)). Nuo 1988 m. taip vadinasi popininkai Rusijoje bei kitose Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalyse, pripažįstantys Belakrinickaja hierarchijos dvasininkus. Jų administracinis centras yra Rogožės bendruomenė Maskvoje. Kitas šios srovės popininkų bei jų metropolito centras yra Brejiloje (Rumunija). Kitos popininkų srovės pavadinimas – Maskvos ir visos Rusijos Senųjų Stačiatikių Patriarchija (rus. Древлеправославная Патриархия Московская и всея Руси (беглопоповцы, Новозыбковская иерархия)). Tai palikuonys popininkų, nepripažįstančių 1846 m. įsteigtos Belakrinickaja hierarchijos, bet 1923 m. sukūrusių savo hierarchiją, priėmus arkivyskupą Nikolą (Pozdnevą). Nuo 1963 m. jų administracinis centras yra Novozybkove Briansko srityje (Rusija); 2002 m. kovo mėnesį šių popininkų sobore buvo atkurta patriarcho institucija. Jų bendruomenės veikia Rusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse.
Dabar tarp sentikių bepopių labiausiai paplitę pomorai, koplytininkai ir fedosejininkai. Kai kuriais duomenimis, XX a. pradžioje fedosejininkai (greta koplytininkų) buvo viena didžiausių bepopių srovių Rusijos imperijoje: apie 2,5 mln. žmonių. Tačiau XIX a. ir ypač XX a. pirmojoje pusėje daugelis buvusių fedosejininkų parapijų pripažino bažnytinę santuoką ir palaipsniui tapo pomorais. Šiuo metu negausi fedosejininkų bendrija neturi kokios nors oficialios struktūros, vienijančios ir vadovaujančios jų parapijoms. Tačiau tradiciškai autoritetingas religinis centras yra Preobraženskaja bendruomenė Maskvoje, kuri vadinama Senųjų pomorų nesantuokinių atšakos krikščionių sentikių bendrija.
Dabar pomorai yra pati didžiausia sentikių bepopių atšaka, turinti iš viso 1 – 1,2 mln. tikinčiųjų. Oficialus pomorų pavadinimas – Senųjų Stačiatikių Pomorų Bažnyčia (į lietuvių kalbą dažnai verčiama: Lietuvos Sentikių Pomorų Bažnyčia, arba tiesiog – Lietuvos Sentikių Bažnyčia). Jų parapijos veikia Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje (šiose šalyse joms vadovauja nacionalinės Aukščiausios Tarybos ir Dvasinės Komisijos), Kazachstane, JAV, Brazilijoje ir kitose valstybėse.
Koplytininkai (rus. часовенные) – gana gausi sentikių bepopių bendrija, kuri iki XIX a. pirmosios pusės priimdavo dvasininkus, pereinančius pas juos iš oficialiosios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, bet vėliau galutinai tapusi bepopių. Koplytininkai meldžiasi koplyčiose be altorių (todėl ir vadinami „koplytininais“). Skirtingai nuo sentikių pomorų koplytininkai išsaugojo kai kuriuos popininkų pažiūrų ypatumus: nepripažįsta visiško dvasininkijos „išsekimo“ po patriarcho Nikono reformų, kai kurios jų bendruomenės išsaugojo paprotį priimti eucharistiją šventintu vandeniu (rus. богоявленская вода). Nuo pomorų jie skiriasi dar ir tuo, kad koplytininkai neperkrikštija tų, kurie ateina pas juos iš kitų sentikių krypčių, įskaitant popininkus. Šiuo metu koplytininkai neturi kokios nors oficialios struktūros, vienijančios ir vadovaujančios jų parapijoms. Dauguma jų gyvena Rusijoje.
 
Sentikybės pradžia
 
1653–1655 m. patriarchas Nikonas ir jo šalininkai, vadovaudamiesi graikų pavyzdžiais, siekdami unifikuoti Rusijos stačiatikių bažnyčią, ėmėsi reformos – naikino skirtumus ir nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. 1653 m. vasario 24 d. pasirodė Psalmynas, kuriame jau nebebuvo straipsnių apie žegnojimąsi dviem pirštais ir nusilenkimus, turėjusių svarbų vaidmenį ankstesniuose Psalmyno leidimuose. Netrukus po to prieš 1653 m. Didįjį pasninką į bažnyčias buvo išsiuntinėtas patriarcho kreipimasis, kuriame buvo nustatomas žegnojimasis trimis pirštais ir sutrumpinami nusilenkimai iki žemės, skaitant Jefremo Sirino maldą (ji yra reguliariai skaitoma Didžiojo pasninko metu ir turi ypatingą reikšmę stačiatikių pamaldose). Paskui buvo taisomos beveik visos pamaldų knygos, tačiau didžiausią reikšmę turėjo pataisyto Apeigyno (1655) išleidimas. Svarbiausi pataisymai naujajame Apeigyne buvo šie: žegnojimasis dviem pirštais pakeistas žegnojimusi trimis pirštais; aštuntame tikybos simbolyje atsisakyta žodžio „tikrasis“ („истинный“); pereita nuo dainavimo aleliuja, aleliuja garbė Tau Dieve prie „aleliuja, aleliuja, aleliuja…“; praleistos pamaldos apie katalikų ir kitatikių perkrikštijimą; vietoje senojo rusiško aštuongalio prosforose žymimas keturgalis kryžius.
Dalis hierarchų ir dvasininkų (vyskupas Pavelas Kolomenskis, protopopai Ivanas Neronovas, Avakumas, Danijilas, popas Lazaris, djakonas Fiodoras ir kt.) šiai reformai nepritarė ir gynė senąjį tikėjimą. 1667 m. gegužės 26 d. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sobore Maskvoje, kuriame ypatingą vaidmenį vaidino Aleksandrijos patriarchas Pajisijus ir Antiochijos patriarchas Makarijus, senųjų apeigų šalininkai buvo prakeikti ir perduoti pasaulietinės valdžios teismui.
Taigi, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimą XVII a. viduryje, padalinusį didžiarusius į dvi antagonistines grupes, sentikius ir naujatikius (stačiatikius) – gal būt, vieną tragiškiausių rusų istorijos įvykių ir, be abejonės, tragiškiausią įvykį Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje – paskatino visų pirma ne dogmų, o apeigų ir religinių knygų tekstų nesutarimai. Galima sakyti, kad skilimo pagrindas yra kultūrinis konfliktas, bet reikia pastebėti, kad kultūriniai nesutarimai to meto Rusijoje buvo suvokiami iš esmės kaip teologiniai nesutarimai. Rusijoje nebuvo teologijos kaip specialios disciplinos, tačiau viskas galėjo būti suvokiama teologinėje perspektyvoje: ne tik turinys (dogmos), bet ir forma (apeigos, bažnytinių knygų tekstai) galėjo būti suvokiama kaip dieviškosios tiesos atspindys, kaip betarpiškas Dievo liudijimas. 1667 m. soboras, taip griežtai nubaudęs senųjų apeigų šalininkus, pats pakilėjo apeigų detales iki dogmų aukštumų. Ankstyvųjų sentikių lyderis Avakumas, traktuodamas jėga vykdomas Nikono reformas kaip senosios tradicijos naikinimą bei senojo tikėjimo išsižadėjimą, savo „Autobiografijoje“ rašė: „…dabar kankina visus, liepia netikėti senuoju Dievo Sūnumi, Dievu-Kristumi, bet naujan dievan, antikristan, kviečia“.
Septintajame XVII a. dešimtmetyje sustiprėjus socialiniams bruzdėjimams ir nubaudus sentikystės vadovus, sentikių judėjimas tapo masinis. Jį parėmė kai kurie aristokratai (bojarinė F. Morozova, J. Urusova, kunigaikštis I. Chovanskis ir kt.), didelė dalis amatininkų, pirklių, kazokų, šaulių bei valstiečių. Sentikystės lyderiais tapo eiliniai dvasininkai, vienuoliai ir kai kurie parapijiečiai. Rusijos carai ėmėsi žiaurių represijų prieš sentikius: persekiojo, trėmė į Sibirą ir kitas atšiaurias vietas, baudė myriop; naikino senąsias knygas ir ikonas. Sentikiai slapstėsi, bėgo į miškus ir valstybės pakraščius; Oloneco ir Archangelsko srityse, prie Astrachanės ir Dono, Kubanėje, Urale bei Sibire kūrė savo bendruomenes ir vienuolynus, laukdami antikristo; kartais sentikiai susidegindavo. Žymiausias sentikių pasipriešinimo Nikono reformoms bei caro valdžiai pavyzdys – Solovkų vienuolyno sukilimas (1668–1676). Dalis sentikių dalyvavo S. Razino kare (1670–1671) bei 1682 m. Maskvos sukilime. Antrojoje XVII a. pusėje sentikiai pradėjo emigruoti į Lenkijos ir Lietuvos valstybę (dab. Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorija) bei Švedijos valdas (dab. Estijos teritorija).
 

 

 
Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pirmoji cerkvė, kurios įkūrimo data neabejojama, jos teritorijoje pastatyta 1710 m. Puščios kaime prie Kriaunų (dabar Rokiškio raj.; 1819 m. šie maldos namai iš Puščios perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą).
Masinės rusų emigracijos pradžia į LDK šiaurės vakarus bei vakarinę dalį laikomi XVIII a. antrasis ir trečiasis dešimtmetis. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir posados gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas. Sentikių emigraciją į LDK ir fedosėjininkų bendrijos formavimąsi jų teritorijoje taip pat skatino lietuviškosios vyriausybės, vietos dvarininkų bei Katalikų Bažnyčios santykinis religinis pakantumas jų atžvilgiu.
XVIII a. tarp sentikių LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Novgorodo gubernijų bei Tverės gubernijos pietvakarinės dalies. Pagrindiniai rusų sentikių centrai šiaurės rytų, iš dalies vidurio bei pietinėje Lietuvos dalyje, kurie gyvuoja (ar gyvavo) ir dabar, susiformavo jau aštuntajame ir devintajame XVIII a. dešimtmetyje.
1728–1755 (1758) m. veikęs Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.) buvo žymus Lenkijos ir Lietuvos valstybėje fedosėjininkų religinis centras, kuris gana stipriai įtakojo ir fedosėjininkų bendrijos Rusijoje raidą. 1752 m. vadinamasis Lenkų soboras Gudiškėse priėmė pagarsėjusius fedosejininkų istorijoje nuostatus, kurie įtvirtino Feodosijaus Vasiljevo mokymą ir pasižymėjo griežtumu plintančio tarp bepopių „naujavedžių“ judėjimo atžvilgiu. Tai ženklino lūžį fedosejininkų istorijoje, kuomet „nuosaikiai radikali“ bepopių bendrija tapo radikalesnė. Sunykus Gudiškių vienuolynui, antrojoje XVIII a. pusėje LDK šiaurės vakaruose susikūrė kitas svarbus sentikių centras Degučiuose (1756 (1758) – 1851) (dab. Zarasų raj.).
1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje (teritorijoje po pirmojo padalijimo) galėjo gyventi nuo 100.000 iki 180.000 sentikių arba 1,1–2% nuo bendro šalies gyventojų skaičiaus, kuris tada siekė 8,79 mln. XVIII a. pabaigoje tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė ne mažiau negu 16 parapijų (skaičius pateikiamas pagal maldos namus).
1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją – tai buvo trečiasis padalijimas, galutinai sunaikinęs valstybę. Iš nepriklausomo krašto laisvųjų žmonių sentikiai Lietuvoje pavirto caro valdžios persekiojama grupe (iki 1905 m.) imperijos vakaruose, „atskalūnais“ viešpataujančios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios požiūriu.
XIX a. Rusijos politika sentikių atžvilgiu perėjo keletą skirtingų tarpsnių. Pradžioje imperijos slėgimas neatrodė labai sunkus. Aleksandras I (1801–1825) atrodė apsišvietęs ir pakantus: pirmaisiais jo valdymo dešimtmečiais buvo kilusios viltys, kad sentikių likimas Lietuvoje – ir pačioje Rusijoje – gali pakrypti geresne linkme. 1814 m. pakeliui iš Paryžiaus į Peterburgą Aleksandras I apsilankė sentikių maldos namuose Karališkėse Ukmergės apskrityje (dab. Molėtų raj.), meldėsi juose ir gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Jis buvo vienintelis Rusijos imperatorius, apsilankęs pas Lietuvos sentikius. Tuo metu caro valdžia „pro pirštus“ žiūrėjo į sentikių cerkvių statybą, jų bendruomenių ir vienuolynų veiklą imperijoje.
Kaip ir antrojoje XVIII a. pusėje, XIX a. pradžioje Degučių parapija buvo garsus fedosejininkų religinis ir kultūrinis centras. 1819 m. Degučių dvasios tėvui Avtomonui Myšniakovui atiteko garbingas „bendro senųjų stačiatikių krikščionių Lietuvoje ir Kurše ganytojo“ vardas. 1822 m. Degučiuose pirmą kartą buvo sudaryta santuokos apeigų tvarka, o 1823 m. priimti metrikai (krikšto, santuokos, mirties). Tai reiškė, jog Degučių bendruomenė pripažino ir priėmė mokymą apie santuoką, palaimintą ne dvasininkų (rus. бессвященнословный брак). 1823 m. Lietuvos sentikių bepopių bendrijos istorijoje ženklino fedosejininkų periodo pabaigą ir naujo – fedosejininkų-pomorų – periodo pradžią. (Nuosaikesnis naujųjų pomorų mokymas tarp Lietuvos sentikių galutinai įsitvirtins XX a. pradžioje).
Vidinės permainos Lietuvos sentikių bendrijoje sutapo su Nikolajaus I valdymo metais vėl atgijusia griežta religinio bei pilietinio sentikių (neoficialiais duomenimis per 8 mln. žmonių) diskriminavimo politika, kuri skaudžiai palietė ir krašto sentikius. Buvo sukurta ištisa sentikių persekiojimo sistema, apimanti slaptus sentikių reikalų komitetus sostinėje Peterburge ir 22 gubernijose. Buvo išleista daugybė sentikių religinį ir socialinį gyvenimą apribojančių ir neretai absurdiškų įstatymų. Nuo 1825 iki 1855 m. Lietuvoje buvo uždaryta 13 (8 iš jų sunaikinti) iš 33 žinomų sentikių maldos namų, o žymiausieji jų dvasios tėvai buvo suimti, kalinami ir privalėjo palikti savo bendruomenes. 1840 m. buvo uždaryti ir vėliau paversti stačiatikių cerkve sentikių maldos namai Degučiuose.
Antrojoje XIX a. pusėje sentikių padėtis palaipsniui gerėjo: visuomenės nuomonė jų atžvilgiu tapo pakantesnė, vyriausybė pamažu plėtė sentikių pilietines teises. 1883 m. gegužės 16 d. įstatymas suteikė sentikiams Rusijoje pamaldų laisvę, bet draudė viešus „pasirodymus„ (pvz., eiti pasauliui (taip, kaip teka saulė), skambinti varpais, dvasininkams ir dvasios tėvams vilkėti tam tikrus bažnytinius rūbus). 1863–1915 m. rusų administracija Lietuvoje sentikių atžvilgiu vykdė dvilypę politiką. Caro valdžia įvairiais būdais siekė skatinti ir vertė sentikius pereiti į vientikybę (rus. единоверие) ar oficialiąją stačiatikybę. Tačiau tuo pat metu caro administracija Lietuvoje pradėjo „flirtuoti„ su sentikiais, kalbančiais rusiškai ir išsaugojusiais savitą rusų kultūrą krašte, ir tikėjosi įtraukti juos į atviro rusifikavimo politiką. Nors sentikiai naudojosi kai kuriomis lengvatomis, visų pirma ūkinėmis, valdžios teikiamomis rusams Lietuvoje, represinė carų politika ir pilietinių teisių varžymas (iki 1905 m.) kėlė jų nepasitenkinimą. Todėl rusai sentikiai netapo caro valdžios tiesioginiu įrankiu krašto rusifikacinėje politikoje, nors iš dalies buvo įtraukti į imperinės politikos įgyvendinimą per krašto kolonizaciją. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje per dešimt sentikių bendruomenių atsirado vakarų ir šiaurės Lietuvoje. Čia kėlėsi tos mažažemių ar bežemių sentikių valstiečių šeimos – dauguma jų buvo iš kitų Kauno gubernijos apskričių ar Vilniaus gubernijos, – kurios tokiu būdu tikėjosi surasti tinkamą pragyvenimo šaltinį savo krašte, o ne tolimose Sibiro žemėse. Daugumas sentikių gerbė vietinių žmonių tradicijas ir siekė pagarbos savoms. Jie troško ramiai dirbti ir laisvai melstis pagal savo tradicijas ir papročius, o ne propaguoti bei skleisti „rusišką“ savimonę, idėjas ir kitą krašto žmonių daugumai tikėjimą ir taip vykdyti imperijos sostinėje sugalvotus ambicingus Lietuvos rusifikacijos planus.
1905–1915 m. sentikiai Rusijoje išgyveno įspūdingą religinį ir kultūrinį pakilimą, kuris kartais vadinamas sentikių „aukso amžiumi“. Tiesa, tai buvo trumpas laikotarpis, trukęs maždaug dešimt metų, bet palikęs neišdildomą žymę rusų sentikių kultūroje. 1905 m. balandžio 30 d. buvo išleistas caro Nikolajaus II potvarkis dėl religinio pakantumo, o spalio 30 d. – manifestas dėl pilietinių teisių suteikimo. Šie įstatymai pirmą kartą juridiškai įteisino Rusijoje sentikių bendruomenių veiklą, o 1906 m. spalio 30 d. įsaku buvo nustatyta jų įkūrimo tvarka, bendruomenių narių bei vadovų teisės. Atsidarė uždarytos ir kūrėsi naujos sentikių cerkvės ir bendruomenės. Skirtingų pakraipų sentikiai netrukdomai rinkosi į vietinius ir nacionalinius suvažiavimus, steigė religines, labdaros ir visuomenines organizacijas bei įvairių pakopų mokyklas, leido savo knygas ir periodiką.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus sentikių bendruomenė, kurios pirmininku buvo Aristarchas Pimonovas, tapo religiniu pomorų centru. 1901 m. Vilniuje įvyko pirmasis Rusijos pomorų dvasios tėvų suvažiavimas. 1906 m. vasaryje Vilniuje įvyko dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Baltarusijos pomorų dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavimas. Šie sentikių suvažiavimai įtvirtino santuokos instituciją tarp bepopių Baltijos regione. Lietuvos pomorai aktyviai dalyvavo 1-jame Rusijos sentikių pomorų suvažiavime Maskvoje (1909 m.) bei jo išrinktoje Rusijos Pomorų Soborų ir Suvažiavimų Taryboje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus ir Kauno gubernijose veikė ne mažiau kaip 68 sentikių bendruomenės (iš jų 11 buvo įkurtos po 1905 m.). Tikslus pomorų ir fedosejininkų bendruomenių santykis kol kas nežinomas. Atrodo, kad daugiau buvo pomorų bendruomenių. Pagal oficialiąją statistiką, 1909 m. tik tarp 26 Vilniaus gubernijos sentikių bendruomenių buvo 14 pomorų ir 12 fedosejininkų (visos baltarusiškose žemėse). Valdžios duomenimis, šiose dviejose gubernijose tuomet buvo apie 81.000 sentikių; tikėtina, kad šie duomenys yra šiek tiek sumažinti: Lietuvoje galėjo gyventi apie 100.000 sentikių.
Šį sentikių istorijos laikotarpį užsklendė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. daug sentikių buvo priversti evakuotis iš Lietuvos į Rusijos gilumą, kurių dauguma vėliau sugrįžo į savo gimtąsias vietas.
Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją. 1923 m. gegužės 20 d. Lietuvos vyriausybė išleido „Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius“, suteikiančias Sentikių bažnyčiai autonomiją. Nuo 1925 m. vyriausybė reguliariai teikė Sentikių Bažnyčiai tam tikrą finansinę paramą. Už metrikų knygų tvarkymą dvasios tėvams buvo mokamas iš biudžeto atlyginimas. Sentikių istorikas Ivanas Prozorovas pavadino trečiąjį ir ketvirtąjį XX a. dešimtmetį Lietuvoje „visiškos tikėjimo išpažinimo laisvės ir lygybės su kitomis religijomis laikotarpiu“.
1918–1940 m. Kaunas buvo svarbus sentikių religinio ir kultūrinio gyvenimo centras. 1922 m. gegužės 6 d. Kaune įvyko pirmasis Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje suvažiavimas. Buvo išrinktas aukščiausias Bažnyčios valdymo organas tarp suvažiavimų – Sentikių Centro Taryba (toliau – SCT). Tuomet jos pirmininku tapo Vasilijus Prozorovas; 1934–1938 m. SCT vadovavo Aristarchas Jefremovas, o nuo 1938 m. – Ivanas Prozorovas. 1923 m. prie SCT buvo įsteigta Dvasinė komisija, kurią sudarė penki dvasios tėvai. Dvasinė komisija sprendė kanonų, pamaldų tvarkos ir disciplinos klausimus. Trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Kaune įvyko aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai. 1937 m. Lietuvoje gyveno 42.485 sentikiai arba maždaug du procentai visų šalies gyventojų. Čia veikė 53 sentikių parapijos, kurias aptarnavo 51 dvasios tėvas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, Lietuvos teritorijoje buvo per 60 sentikių parapijų ir maždaug 70.000–80.000 tikinčiųjų. Tačiau 1940 m. birželio mėnesį SSRS okupavo visą šalį. 1940–1941 m. sovietų valdymas sunkiai atsiliepė ir Lietuvos sentikiams. 1941 birželio mėnesį nemažai rusų sentikių kartu su lietuviais, lenkais, žydais buvo deportuota į Sibirą; tarp jų – SCT pirmininkas Ivanas Prozorovas bei anksčiau ėjęs šias pareigas Vasilijus Prozorovas su šeima.
1941–1944 m. Vokietija, užėmusi Lietuvą, įvedė žiaurų okupacinį režimą; kentėjo visi krašto gyventojai. Karas sunaikino beveik visą Lietuvos žydų bendruomenę. Tačiau kartu su žydais, lietuviais nukentėjo ir vietiniai rusai, ypač tie, kurie bendradarbiavo su sovietų partizanais ar juos rėmė arba anksčiau prijautė (ar neva prijautė) sovietų valdžiai (tarp jų nemažai buvo ir sentikių ar kilusių iš sentikių šeimų). Ne vienas šimtas buvo sušaudyta, pvz., Rokiškio, Užusalių, Bagdonių, Palivarko kaimo apylinkėse, kur naciai ir jų padėjėjai iš lietuvių bei kitų vietos gyventojų rengė grupines egzekucijas. Daug rusų sentikių buvo išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. 1941 m. pavasarį į Lietuvą buvo perkelta maždaug 9.000 sentikių iš nacių okupuoto Suvalkų krašto Lenkijoje, kurių padėtis krašte iš pradžių buvo gana sunki. 1943 m. lapkričio 23 d. įvyko Lietuvos sentikių suvažiavimas, išrinkęs naują Sentikių Aukščiausiąją Tarybą (toliau – SAT) ir Dvasinį teismą. Ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir net geto žydai stengėsi palaikyti bent minimalų religinį bei kultūrinį savo bendruomenių gyvenimą. Jis iš tikrųjų vyko mirties šešėlyje.
Sovietinės okupacijos laikotarpis – kaip ir carinės Rusijos okupacijos periodas – nebuvo vienodas. Tragiškiausia jo dalis – 1944–1953 m. Uždraudus įkurti bendrą Sovietų Sąjungoje sentikių pomorų religinį centrą Maskvoje, 1945–1947 m. sovietų valdžia trukdė ir SAT veiklą Vilniuje. Siekiant sustiprinti Bažnyčių kontrolę, 1946 m. sovietai įvedė privalomą visų Lietuvos religinių organizacijų registravimą. Masinės Lietuvos gyventojų deportacijos neaplenkė ir rusų sentikių: beveik penktadalis šalies dvasios tėvų bei daug tikinčiųjų buvo areštuoti ir ištremti, tarp jų ir SAT pirmininkas Ivanas Romanovas. 1945–1955 m. buvo uždaryta per dešimt sentikių maldos namų, o kai kurie jų sunaikinti. Sovietų represijų prieš sentikius sąlygomis, 1948 m. gegužės mėn. atsirado nevienareikšmiškas Dvasinio teismo nutarimas, kuriame rašoma, jog „vadovaudamasi Šventuoju Raštu Sentikių Bažnyčia <…> sovietų valdžią pripažino ir pripažįsta Dievo siųsta valdžia“. Ieškodama priimtinų santykių su komunistine valstybe formų, jau šeštojo XX a. dešimtmečio pradžioje Sentikių Bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką, kuris neretai tarnavo propagandiniams režimo tikslams. Po Stalino mirties (1953 m.) ir ypač po 1956 m. sovietinis režimas kiek suminkštėjo, nors liko totalitarinis ir slegiantis kaip ir anksčiau.
1948–1965 m. SAT pirmininku buvo Vilniaus parapijos dvasinis tėvas Fiodoras Kuznecovas (1869–1965), tuo pačiu metu ėjęs ir Dvasinės komisijos pirmininko pareigas. Vėliau jį pakeitė Kauno parapijos dvasinis tėvas Josifas Nikitinas (1905–1996). 1969 m. SAT pirmininku tapo ir vėliau du kartus buvo perrinktas Ivanas Jegorovas (1905–1998). Šiaip ar taip, sovietmečiu SAT Vilniuje buvo vienintelis sentikių pomorų religinis centras Sovietų Sąjungoje. Nuo 1954 m. SAT Vilniuje kartu su Rygos bei Maskvos sentikių parapijomis reguliariai leido kasmetinį žurnalą „Sentikių bažnyčios kalendorius“.
SAT iniciatyva Vilniuje buvo sušaukti trys svarbūs sentikių suvažiavimai – 1966, 1974 ir 1988 m. Juose dalyvavo sentikių pomorų dvasios tėvai ir parapijų atstovai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Rusijos. Daugelis iš jų pripažino SAT Vilniuje dvasinę globą. 1971 m. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios suvažiavime Maskvoje buvo panaikinta senųjų apeigų anatema. Tai pašalino svarbią tris amžius trūkusios rusų stačiatikybės atšakų priešpriešos priežastį ir atvėrė skirtingų stačiatikių Bažnyčių dialogo galimybę. 1988 m. Vilniuje vykęs iškilmingas Sentikių Pomorų Bažnyčios suvažiavimas buvo skirtas Rusijos krikšto 1000-mečiui paminėti.
Sentikių bendruomenių (dauguma jų buvo kaime) padėtį neigiamai įtakojo ne tik antireliginė sovietų politika bei Bažnyčios persekiojimas, bet ir kolektyvizacija, industrializacija bei urbanizacija. Penktajame–devintajame XX a. dešimtmetyje ypač sumažėjo tikinčiųjų bei dvasios tėvų skaičius kaimo parapijose, nors registruotų parapijų skaičius išliko beveik nepakitęs. 1945 m. Lietuvoje buvo 74 sentikių bendruomenės (iki registracijos sovietų valdžios institucijose) ir apie 70.000 tikinčiųjų, 1948 m. – 56 sentikių bendruomenės, daugiau kaip 50 dvasios tėvų ir beveik 88.700 tikinčiųjų (pateiktas kur kas didesnis sentikių skaičius negu 1945 m.); 1969 m. – 56 parapijos, o 1992 m. – 51 parapija, 11 dvasios tėvų ir, sentikių vadovybės duomenis, nuo 33.000 iki 50.000 ir daugiau sentikių (kai kurie minėjo ir 100.000 tikinčiųjų skaičių). Tačiau tada žymiai išaugo sentikių bendruomenės šalies miestuose, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Zarasuose, Panevėžyje.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos Sentikių Bažnyčia vėl atgavo 1918–1940 m. turėtą autonomiją. 1990 m. lapkričio 22 d. SAT priėmė naująjį Lietuvos Sentikių Pomorų Bažnyčios statutą, kuris kelis kartus paredaguotas galioja iki šių dienų. Sentikių Bažnyčiai iškyla didžiuliai uždaviniai – katechizacinio, socialinio bei moralinio pobūdžio. Su ja siejamos tūkstančių Lietuvos rusų sentikių viltys. Tačiau Sentikių Bažnyčia per trumpą laikotarpį negali išgydyti ligos, kurią sukėlė griovimas, vykdytas komunistų per beveik 50 metų laikotarpį: tai mąstymas ir moralė žmonių, kurie sistemingai buvo auklėjami bedievystės, neatsakingumo, aklo paklusnumo ir nuolatinio melo atmosferoje. Be to, Sentikių Pomorų Bažnyčia Lietuvoje susidūrė su naujomis sudėtingomis problemomis – skilimai kai kuriose bendruomenėse, dviejų tarpusavyje konkuruojančių Bažnyčios aukščiausiųjų institucijų veikla (1995-2001 m.), materialiniai sunkumai dėl ekonominio nuosmukio bei negražinamo jai priklaususio nekilnojamo turto ir kt.
Šiuo metu Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausioji Taryba (pirmininkas Markas Semionovas), išrinkta 2002 m. vasario 28 d. sentikių dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavime Vilniuje, yra aukščiausia Bažnyčios valdymo institucija tarp suvažiavimų. Aukščiausiosios Tarybos duomenimis, Lietuvoje registruotos 59 sentikių bendruomenės. Didžiausios sentikių bendruomenės veikia Vilniuje (per 10 tūkst. tikinčiųjų), Kaune (apie 4 tūkst. tikinčiųjų) ir Klaipėdoje (per 4 tūkst. tikinčiųjų). Taigi, skirtingai nuo XVIII–XX a. pirmosios pusės, dabar daugumas sentikių yra miesto religinių bendruomenių nariai.
Lietuvos Sentikių Bažnyčia pagal bendruomenių skaičių išlieka antra po katalikų šalies religinė bendrija, o pagal tikinčiųjų skaičių – trečia po katalikų ir stačiatikių (ortodoksų). 2001 m. Lietuvos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis sentikiai sudarė 27.073 žmones (0, 8 % visų maždaug 3, 484 mln. gyventojų); per 92 % sentikių yra rusai, kiti – lietuviai (1248 žmonės, arba apie 4, 6 % šios bendrijos tikinčiųjų), baltarusiai (240 žmonių), ukrainiečiai (168 žmonės), lenkai (108 žmonės) ir kt. Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos tvirtinimu, šis sentikių skaičius yra netikslus: šalyje gali būti apie 47.000 sentikių. Galima pagrįstai spėti, kad rusų sentikių ar mišrios (pvz., rusų ir lietuvių katalikų) kilmės žmonių, kurie turi „rusiško kraujo“ ir/ar kultūriškai susiję su sentikių tradicija, šalyje yra gerokai daugiau.

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19