Mūsų
dienomis vargu ar sutiksime lietuvių menininkų, kuriuos
dar jaunumėje būtų užgriuvę tiek likimo smūgių, kiek jų
teko patirti į karo įvykių verpetą įsuktam Pranui
Gailiui. Gyvenimas tada jį vertė greitai spręsti,
ryžtis, ieškoti išeities. O buvo tik šešiolika. Pasuko
nelengvu keliu į dailę. Studijuoti menus Paryžiuje jam
buvo įdomu, juolab mokėsi žinomo dailininko modernisto
Fernando Léger ateljė, o Gailiaus energija ir
optimizmas, traukęs žmones, padėjo svetimame krašte
nepasijusti vienišam. Vargano pokario dienos, nepaisant
atsitiktinių užsiėmimų ir nuolatinės įtampos tarp
uždarbio ir meno, palengva skleidėsi, giedrėjo. Iš
pradžių savoje aplinkoje, Paryžiuje, vėliau ir kituose
miestuose ir tolesnėse šalyse P. Gailius, vienas ir su
draugais, pradėjo eksponuoti savo kūrinius. Parodų,
kuriose dalyvavo, šiandien jis priskaičiuotų bene šimtą.
Per jas mezgėsi naujos pažintys su žurnalistais,
literatais, muzikais, tautiečiais Amerikoje. Gyvenimas
darėsi jaudinantis, įdomus aplink kibirkščiavo
vernisažų, pobūvių, susitikimų ir nesiliaujančių
diskusijų Paryžius. P. Gailius nepasiklydo tarp kylančių
ir čia pat slūgstančių bei energingai viena kitą
neigiančių dailės krypčių. Jis ieškojo savojo meno
tiesos ir nesivaržė pasitikrinti kelio pas meno klasikus
gyvas ryšys su jais niekada nenutrūko. Neslopino
jausmo, nesidrovėjo prisipažinti mylįs gamtą ir randąs
aiškių paralelių tarp žmogaus ir, sakysim, pienės
būties. Nostalgiška būsena, kuria pažymėtas ne vienas,
už devynių upių palikęs savo vaikystės žemę, išskirdavo
jo tapybą iš daugelio ne mažiau šaunių paryžiečių
kūrybos. O dirbo jis daug. Piešė, raižė medyje,
linoleume, varyje, tapė aliejumi ir akvarele, bandė save
skulptūroje, aistringai ėmėsi širdžiai mielo gana reto
ir finansiškai visiškai jam nenaudingo darbo
dailininko knygų, nes knygos jam, ypač paties
išgražintos, kaip lietus saulės spinduliuose, kaip
išsiskleidusi gėlė (toks prisipažinimas). Paroda
Vilniuje, Radvilų rūmuose, ir jaudinantis įvykis, ir
nemenkas darbas. Dailininkas savo dirbtuvėse atrinko 170
kūrinių tapybos, grafikos darbų, tarp jų ir patys
naujausi ciklai. Su jais P. Gailius prisistato Lietuvai,
lyg ir atsiskaito už ilgą nebuvimą. Ir sakosi esąs
laimingas, nes visada darė tai, ką norėjo daryti ir kaip
jautė turįs daryti.