PRano Gailiaus retrospektyvinė paroda
2005 m. birželio 22 d. – rugpjūčio 22 d.
LDM Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22, Vilnius)
 

Mūsų dienomis vargu ar sutiksime lietuvių menininkų, kuriuos dar jaunumėje būtų užgriuvę tiek likimo smūgių, kiek jų teko patirti į karo įvykių verpetą įsuktam Pranui Gailiui. Gyvenimas tada jį vertė greitai spręsti, ryžtis, ieškoti išeities. O buvo tik šešiolika. Pasuko nelengvu keliu – į dailę. Studijuoti menus Paryžiuje jam buvo įdomu, juolab mokėsi žinomo dailininko modernisto Fernand’o Léger ateljė, o Gailiaus energija ir optimizmas, traukęs žmones, padėjo svetimame krašte nepasijusti vienišam. Vargano pokario dienos, nepaisant atsitiktinių užsiėmimų ir nuolatinės įtampos tarp uždarbio ir meno, palengva skleidėsi, giedrėjo. Iš pradžių savoje aplinkoje, Paryžiuje, vėliau ir kituose miestuose ir tolesnėse šalyse P. Gailius, vienas ir su draugais, pradėjo eksponuoti savo kūrinius. Parodų, kuriose dalyvavo, šiandien jis priskaičiuotų bene šimtą. Per jas mezgėsi naujos pažintys – su žurnalistais, literatais, muzikais, tautiečiais Amerikoje. Gyvenimas darėsi jaudinantis, įdomus – aplink kibirkščiavo vernisažų, pobūvių, susitikimų ir nesiliaujančių diskusijų Paryžius. P. Gailius nepasiklydo tarp kylančių ir čia pat slūgstančių bei energingai viena kitą neigiančių dailės krypčių. Jis ieškojo savojo meno tiesos ir nesivaržė pasitikrinti kelio pas meno klasikus – gyvas ryšys su jais niekada nenutrūko. Neslopino jausmo, nesidrovėjo prisipažinti mylįs gamtą ir randąs aiškių paralelių tarp žmogaus ir, sakysim, pienės būties. Nostalgiška būsena, kuria pažymėtas ne vienas, už devynių upių palikęs savo vaikystės žemę, išskirdavo jo tapybą iš daugelio ne mažiau šaunių paryžiečių kūrybos. O dirbo jis daug. Piešė, raižė – medyje, linoleume, varyje, tapė aliejumi ir akvarele, bandė save skulptūroje, aistringai ėmėsi širdžiai mielo gana reto ir finansiškai visiškai jam nenaudingo darbo – dailininko knygų, nes knygos jam, ypač paties išgražintos, – kaip lietus saulės spinduliuose, kaip išsiskleidusi gėlė (toks prisipažinimas). Paroda Vilniuje, Radvilų rūmuose, – ir jaudinantis įvykis, ir nemenkas darbas. Dailininkas savo dirbtuvėse atrinko 170 kūrinių – tapybos, grafikos darbų, tarp jų ir patys naujausi ciklai. Su jais P. Gailius prisistato Lietuvai, lyg ir atsiskaito už ilgą nebuvimą. Ir sakosi esąs laimingas, nes visada darė tai, ką norėjo daryti ir kaip jautė turįs daryti.