PRano Gailiaus retrospektyvinė paroda
2005 m. birželio 22 d. –
LDM Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22, Vilnius)
 

Pranas Gailius 2005 m. birželio 22 d. Vilniuje, Radvilų rūmuose vykusioje spaudos konferencijoje, kuri buvo skirta jo retrospektyvinės parodos atidarymui	Pranas Gailiaus parodos, surengtos 2005 m. Radvilų rūmuose, pirmieji lankytojai	Prano Gailiaus kūrinys Danutės Mukienės nuotraukos

Susidūrimas su sudėtingu Paryžiaus meno pasauliu atvykusiam iš provincijos jaunam lietuviui drąsos neatėmė. Per savo lyrinius polinkius jis jau buvo radęs kelią į savarankišką aplinkos išgyvenimą ir stovėjo ant tvirto pagrindo. Todėl Paryžiuje jis greit suprato „akių vertę“, suvokė, kad pats vienas meninis temperamentas kūryboje tėra praeinantis veiksnys, bet temperamentas, kuris regi, o regėdamas galvoja ir jaučia, savo kelyje sugebės palikti kūrybinių rezultatų.

 

Dr. P. Reklaitis. Pranas Gailius // Aidai, Brooklyn, 1960, Nr. 10

Pranas Gailius gimė 1928 m. sausio 28 d. šiauriniame Žemaitijos pakraštyje, Mažeikiuose. Išraiškingo veido, tamsių akių jaunuolį, augusį miškingos gamtos apsupty, traukė poezija. Gimnazijoje jis daug skaitė, ypač domėjosi Maironiu, Bernardu Brazdžioniu, pats bandė rašyti. Palyginti nerūpestingą jaunystę sujaukė užgriuvęs karas. Traukiantis nuo jo siautulio, žuvo brolis. Pilni negandų pafrontės keliai atskyrė Praną nuo tėvų. 1944 m. vienui vienas šešiolikmetis berniokas atsidūrė Strasbūre. Prisiglaudusį lietuvių bendruomenėje jį globojo kunigas Jonas Krivickas.

Kad savo kelyje rinksis kūrybą, P. Gailius, matyt, niekada neabejojo. Tik kokią? Vienu metu buvo rimtai susidomėjęs architektūra, vaidino dramos studijoje, turėjo vilčių dirbti teatre. Jo ilgai „nepaleido“ literatūra – ji buvo ir liko jam svarbi visą gyvenimą. Pagaliau, gavęs BALF’o stipendiją, apsisprendė mokytis tapybos ir įstojo į Strasbūro dailės mokyklą. Dailininkas prisimena, kad pokariniame Strasbūre dailės parodos įdomios jam nebuvo – vis gėlės, natiurmortai, romantiniai peizažai... Tačiau viena jų dėmesį patraukė – „buvusi kitokia“. P. Gailiui pasiteiravus apie autorių, pasirodė, kad jis – vieno iš moderniosios dailės grandų Fernand’o Léger (1881–1955) mokinys. Tai galutinai nulėmė jo pasirinkimą.

Pasitaręs su kunigu J. Krivicku, 1950 m. su penkiais frankais kišenėje P. Gailius patraukė į Paryžių, ir, parodęs savo kūrinius pačiam F. Léger, buvo priimtas į jo studiją Clichy gatvėje Monmartre. Léger jau prieškary buvo žinomas Amerikoje, tad didžiąją mokinių dalį sudarė demobilizuoti kareiviai amerikiečiai. „Mūsų buvo daug, – prisimena dailininkas, – gal penkiasdešimt. Tarpusavyje bendravom ne visi, nes vieni ateidavo į studiją ryte, kiti vakare. Maestro pasirodydavo antradieniais ir penktadieniais. Mes dirbdavom, o jis vaikščiojo aplink. Kas norėjo, paprašydavo jo pakomentuoti darbus. Léger kalba, studentai irgi (aš ne – buvau jaunas). Pas Léger mokeisi ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti. Daugiausia dirbom aliejiniais ir vandeniniais dažais. Padeda priešais kokius tris modelius – virvės, kopėčios – tai ir visas Léger pasaulis. Ir dirbo visi kaip Léger persiėmę jo koncepcija”.

Mokslas Léger studijoje kainavo 30 frankų, tad Gailiui teko ieškotis papildomų pajamų šaltinio. Įsidarbinęs vieno lietuvio žaislų fabrikėlyje, rytais išnešiodavo užsakymus – lėlytes, meškiukus, nykštukus, o vakarais skubėdavo į dailės pamokas. 1950 m Gailius Paryžiuje, be Léger studijos, dar lankė privačias piešimo pamokas, vėliau, 1953 m., Vytauto Kasiulio paskatintas, Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje pas profesorių Judon mokėsi litografijos. Daug laiko praleisdavo dailės galerijose, muziejuose, iš kurių svarbiausi jam buvo Luvras ir Moderniojo meno muziejus. Ten jis pažino didžiųjų ispanų Velįzquezo, Goyos, prancūzų meistrų Fouquet, Poussine’o, Cézanne’o, Picasso, Bracque’o, Matisse’o, Vasilijaus Kandinskio kūrybą.

P. Gailius laiko Fernand’ą Léger vienu didžiausių XX a. tapytojų, tačiau tiesioginės mokytojo įtakos jo darbuose nerasime. Apie tai dailininkas kalba ne be pasididžiavimo: „Léger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus, užtat aš esu tikras ir retas jo mokinys“. Iš Léger perimtą kontrastų pomėgį ir piešinio svarbos supratimą vienu ar kitu pavidalu aptinkame visų laikotarpių Prano Gailiaus darbuose. Tiesa, apie ankstyvosios tapybos stilių spręsti sunku – dailininko studijoje neužsiliko nė menkiausio pavyzdžio. Visi jaunystės kūriniai pasklido po privačias kolekcijas, juos primena tik nespalvotos reprodukcijos. Bet ir jos prikausto dėmesį monumentalios formos jėga, tvirtu konstruktyviu piešiniu, plačiu valingu potėpiu. Junti sezaniškai išryškintą geometrinę struktūrą, matai sodrią tekstūrą, kompozicinių elementų darną. Laima Laučkaitė viename savo straipsnių kaip tik užsimena apie šį, pradinį, Gailiaus kūrybos laikotarpį: „...į prancūzų tapybą P. Gailius atėjo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, lūžio momentu, kai apogėjų pasiekusį tašizmą jau keitė naujasis figūratyvumas. Jo kūryboje yra abiejų krypčių atgarsių, tačiau tapyboje vis dėlto ryškesnė pirmoji kryptis – prancūziškasis abstrakčiojo ekspresionizmo variantas. Tašistinė savito pobūdžio dailininko tapyba asocijavosi su gamta: organinių pavidalų, augalijos, gyvūnijos pasaulio struktūromis, akcentavo jų kintančią metamorfozišką prigimtį“. Ir kiti meno kritikai yra pastebėję glaudų ankstyvojo Gailiaus meno ryšį su gamta. „Jo kūryboje dominuoja regimosios gamtos elementai, su dideliu asmenišku jautrumu perteikiami spontaniška tapybine faktūra ar subtiliai laisvų linijų grafizmu”.

Pirmoji personalinė Gailiaus kūrinių paroda įvyko 1955 m. Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé. Ją surengti padėjo vienuolis dominikonas tėvas Vallée, kuriam priklausė galerija ir kuris globojo jaunus menininkus (visi, svečiavęsi jo kaimo sodyboje, rasdavo, pasak Gailiaus, geras kūrybos sąlygas). Paroda sulaukė atgarsio: televizija parengė reportažą, palankiai atsiliepė spauda. Tai buvo pripažinimas. Netrukus užsimezgė dailininko ryšiai ir su kitomis Paryžiaus galerijomis. Viena po kitos pasipylė naujos parodos. Maždaug tuo metu (apie 1957) savo kūrinius Gailius ėmė pasirašinėti vien vardu – Pranas. Trumpu, lengviau prancūzams įsimenamu. Taip vardas tapo pseudonimu.

Po pirmųjų parodų Paryžiuje sekė parodos kituose miestuose – Berlyne, Miunchene, Štutgarte (1960), Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge (1966), Geteborge (1967). Ypač sėkmingais dailininkui galima laikyti 1963-iuosius, kai Prancūzijos nacionalinė biblioteka iš personalinės Prano parodos Galerie La Nouvelle Gravure nupirko tris lakštus. Jis tapo pirmuoju lietuvių grafiku, kurio darbai pateko į garsųjį bibliotekos rinkinį (jame saugomi Leonardo da Vinci, Raffaello, Dürerio, Rembrandto kūriniai). 1963 m. svarbūs Gailiui ir pirmąja kelione už Atlanto. Ten jis po ilgo nesimatymo sutiko motiną, surengė parodą Čikagoje, Čiurlionio galerijoje. Užsimezgė naujos pažintys, bičiulystės, vėliau išsiliejusios į vaisingą, produktyvų bendravimą. Viešnagės metu įsigytos liaudies meno knygos gaivino, stiprino jo lietuviškumą. Tačiau pats dailininkas, visad akcentuojantis savo žemaitiškas šaknis, pabrėžia: mano kūrybą formavo prancūziškoji tapybos mokykla.

6-ojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje išpopuliarėjusi „naujojo ekspresionizmo“ banga sulaukė meno žinovų palankumo. Daugelis jaunų tapytojų buvo besąlygiški abstrakčiojo ekspresionizmo šalininkai. Tuo metu kūrė tokie dailininkai kaip prancūzas Jeanas Fautrier, akcentavęs medžiagų taktilines savybes, ispanas Antoni Tįpies, skyręs daug dėmesio faktūroms. Menininkai siekė abstrakčių formų plastinio išraiškingumo, faktūrų grožio, potėpių įvairovės. Gailius intensyviai domėjosi aplink kylančiais naujais dailės sąjūdžiais. Domėtis avangardu, būti atvirą naujovėms jį skatino ir draugystė su kompozitoriais, garsiojo novatoriaus Olivier Messiano mokiniais: Mikiu Teodorakiu, Lucu Ferrari, Pierre’u Migaux. Dažni susitikimai, diskusijos, tuo metu dar retai koncertų salėse skambančios modernios Bellos Bartoko, Leošo Janįčeko muzikos klausymas bei analizavimas savaime kreipė jį į naujus kelius dailėje.

Gailius juto vis labiau tolstąs nuo daiktiškumo. „Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, vis dar „turinčios sveikatos“. Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Dažnai tai, kas uždengta, tą matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos. Aš priėjau išvadą, kad realizmas man priimtinas tik „suspaustas” iki pašto ženklo dydžio... Savo kūriniuose tą realizmą aš esu suspaudęs iki minimumo ir taip atskyręs jį nuo noro būti plastišku. Mano darbai įgijo abstrakčią formą. Man abstrakcija nėra privaloma kaip forma (kaip ir partija, kuri diktuotų, ką daryti), bet ji mane „išauklėjo“. Aš su ja elgiuosi laisvai, ir ji man atvira”.

Abstrakčios formos pirmiausia įsiveržė į Gailiaus grafikos darbus. Bet greit užvaldė visas kūrybinės veiklos sritis – tapybą, akvarelę, skulptūrinius terakotos objektus. Pasak dailininko, į abstraktųjį meną jį pastūmėjo gamta, jos niekad neišsenkantis gyvybingumas. „Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas“, – sako jis. Išties galinga kūrybinė energija sklinda iš jo paskutiniųjų dešimtmečių kūrinių. 1979 m. svečiuodamasis Danutės Sruogaitės-Bylaitienės namuose Wasagoje (Kanada), jis sukūrė tapybos ciklą „Eagle Lake Story“ (Erelio ežero istorija), kuriame dominuoja aštrios, konstruktyvios geometrinės formos, kupinos gaivališkai laukinės kontrastingų pavidalų jėgos. Panašios, maksimaliai užaštrintos ekspresijos kupini ir to paties pavadinimo spalvotos grafikos lakštai, sukurti jau Paryžiuje. Jie tapo stimulu dailininkui apmąstyti kūrybinį manifestą, kurio pagrindu tapo netrukus naujas spalvotos grafikos ciklas „Expression oblitérée“ (Išraiškos fiksavimas), 1981 m.

Daugelyje privačių pokalbių ir interviu P. Gailius išreiškia nuomonę, kad XX a. antroje pusėje realizmas, kaip dailės kryptis, išsisėmė. Todėl pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas suformulavo savo kūrybinį credo, kuris buvo publikuotas Paryžiuje leidžiamame meno žurnale „Arts Magazine“ (1981 m. balandžio 14–17 d.). Žemiau pateikiamas paties dailininko 2004 m. gruodį pakoreguotas lietuviškas jo variantas.

Vaizdinės abstrakcijos manifestas
 

 

 

 

Viskas abstrakčioje tapyboje yra plastika.

Tai kam ieškoti panašumų?

Net kai atpažįstami milijonus kartų vaizduoti pavidalai įsiterpia į mano kūrybą, aš juos sutraiškau, išgryninu iki pirminių formų, ir jie tampa plastiniais ženklais. Ar jums dar reikia sakyti, kad plastinės abstrakcijos galvosena neatspindi nei daiktų, nei veidų? Ir kaip tik dėl to jie gimsta – ir daiktai, ir veidai, ir viskas, kas su jais susiję: mintys, išgyvenimai, jausmai.

Reikia priešintis visiems realizmams, nes jie suubagina ir įkalina formas, užsklendžia ir prislegia vaizduotę, atima iš tapybos galimybę jai įsilieti į architektūrą. Visos realistinės formos yra tik akių dūmimas, apgaulingos referencijos.

Tapyba išsiskyrė su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje ir jų keliai niekada nebesusikryžiuos.

Virte verdantys šių laikų vaizdiniai yra akli.

Abstrakti tapyba – ne paprasta abėcėlė, o ištisa galvosena.

P. Gailius

Savo teiginius dailininkas puikiai iliustruoja vėlyvąja kūryba, kurioje dominuoja abstraktusis pradas. Tačiau jo tapybos stiliaus negalėtume apibūdinti kaip grynąją abstrakciją. Greičiau tai – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa, išsiliejanti Gailiaus drobėse bei kartonuose gaivališkais spalvų ir potėpių proveržiais. Potėpiai, čia paraleliniai, čia susikryžiuojantys, perskrodžia drobės paviršių nebeišreikšdami materialumo, o įkūnydami vien tik judėjimą, įtampą, vidinę dailininko būseną. Galime rasti vidinių paralelių su Vasilijaus Kandinskio (vieno iš ypač mėgstamų Gailiaus dailininkų) meno teorija, pagal kurią menininko emocija, perteikiama meno kūrinyje, yra skirta žiūrovo emocijai sužadinti. Ir kuo geresnis meno kūrinys, tuo labiau sutaps abi emocijos. Neabejotinai panašių tikslų siekia ir Gailius, spalva, linija, tapysena atverdamas plačią nuotaikų ir būsenų skalę.

Daugelyje Gailiaus paveikslų jaučiama tapybos momento svarba bei stulbinantis potėpio vitališkumas. Jis ypač atsiskleidžia 1985 m. sukurtame cikle „Hauteur d’ombre“ (Šešėlio aukštume). Kartonuose karaliauja plastiška juosva linija. Įgydama vis kitokių pavidalų, ji formuoja paveikslų kompozicinę sandarą. Vienur ji, plonytė, ilgesingai išlinkusi, trūkčiodama tolsta kažkur į begalybę, palikdama šviesiai gruntuotą erdvę, kitur – plati, aktyvi, laisvai slystanti tapybiniu paviršiumi, užvaldo visą paveikslo plotą, ir jos dominavimą sutrikdo tik smulkesni pastelinių spalvų brūkšniai. Tai ypač gyvybingos, iš laisvos, įgudusios rankos prisilietimo gimstančios linijos bei formos, kurių lanksčiame judėjime juntama Rytų kaligrafijos įtaka.

Panaši meninė problematika gvildenama ir po metų sukurtame cikle „Surface émue“ (Jautrus paviršius), tik vietoje dominuojančios juodos čia kiekviename ciklo kūrinyje prasiveržia, vis kisdamos, kitos spalvos – žalia, violetinė, ruda ir t.t. Kontrastingais – plačiais, sunkiais arba akvareliškai skaidriais, o kitąkart neramiais, šiurkštokais, paliekančiais sausų dažų pėdsakus potėpiais perteikiamas vis kitoks būsenos niuansas. Įdomus paties dailininko komentaras: „Kartą manęs paklausė, kas yra jautrus paviršius. Atsakiau, kad tai esu aš. Ir iš tiesų: visa tapyba yra jautrus paviršius. Kartais jis gali būti kaip žaizda. Visus mano darbus galima pavadinti jautriais paviršiais“.

Gailiaus stiliaus kitimas – nuo realizmo į abstrakciją – nebuvo giluminis ar sukrečiantis perversmas. Priklausomai nuo tuo metu jį dominusių plastinių ar turinio problemų, Gailius laisvai grįždavo prie daiktiškų, atpažįstamų pavidalų ir kurdavo pusiau abstraktų meną, o po kurio laiko vėl susižavėdavo grynai abstrahuotų formų išraiškos galimybėmis. Taip, pavyzdžiui, atsirado „Sielrankšluosčiai“ (apie 1987), kiek nutolę nuo visos Gailiaus vėlyvosios kūrybos problematikos. Neįprastai siauro, vertikalaus formato kartonai kupini dekoratyvios liaudiškos ornamentikos, konkretizuotų kaimo buities pavidalų: paukščių, gėlių, žuvų, moterų su skarelėmis, naktigonės scenų… Pasikeitusi ir tapybinė maniera: dailininkas tapo ryškiomis, grynomis, kontrastingomis spalvomis, dengia jomis lygias plokštumas, vis įvairina, kaitalioja spalvingus linijinius ornamentus. Intensyvūs mėlyni, žali, raudoni ar geltoni potėpiai talpina savyje laukinę „fovistinę“ aistrą. „Sielrankšluosčių“ ciklas kupinas vaikystės žemės: „Prisiminiau rankšluosčius – tokius ilgus, su raštais. Panorau tapyboje veikti taip, kaip Stravinskis ar Bartokas muzikoje – ją kurdami jie puikiai naudojosi folkloru“. Dailininko teptukas mėgaudamasis linksmai slysta tapomu paviršiumi, paryškindamas „dainuojančių“ klumpių kontūrus, išraudusius merginų skruostus, margaplunksnius paukščius ir pan. Subalansuota kompozicinė schema derinama su atviru emocingumu. Žvelgiant giliau, šiame cikle įprasminamas visos Gailiaus kūrybos leitmotyvas: modernaus ir liaudiško elemento jungtis, persmelkianti tiek tapybinę, tiek grafinę jo kūrybą. „Tai, ką išsinešiau iš Žemaitijos, visad su manim. Mano akys vėliau išaugo prancūzų mene, architektūroje, muzikoje, bet šaltinis – jo negali pakeist!”

Dailininko tapybos maniera ir stilistika palaipsniui įgijo vis naujų bruožų. Vėlyvuosiuose Gailiaus kūriniuose kompoziciniai elementai visai praranda aiškiau apibrėžtą, konkretizuotą pavidalą. Nevaržoma išraiškos laisvė, spontaniškumas ryškus cikluose „Verte envie“ (Žalias noras), 1994 m., ir „Adret“ (Saulėkaitoje). Potėpio charakteris bei spalva čia vėl tampa pagrindiniu meniniu kūrinio svertu. Tuo požiūriu ypač įdomus „Adret“, pradėtas 1998 m. ir tęsiamas iki dabar. Tik pavadinimas leidžia nujausti augalą ar kokią kitą gyvybę įkaitusiame kalvos šlaite. Jokio atpažįstamo natūros elemento čia nerasime. Nepakeliamas karštis ir aitrus skausmas veržiasi iš rupios faktūros drobių. Kūriniai vibruoja nuo dvasinės įtampos, išsiliejančios pastoziniais potėpiais, giliais teptuko koto rėžiais. Vienur dailininkas sulydo spalvas į kunkuliuojantį verpetą, kitur brėžia atskiras juodas, rudas, raudonas linijas. Ir ne vien geltona spalva šiame cikle įkūnija kaitrą – deginanti Gailiaus drobėse gali būti ir balta.

Jaunystėje Gailius lygia greta mokėsi tapybos ir grafikos pagrindų, buvo susidomėjęs litografija. Ir ką gi? „Aš jos nejutau. Litografija – tai toks „slydimo atspausdinimas“, labai arti žurnalinės spaudos, man nepatiko. Aš norėjau tuos akmenis braižyt, vos ne gadint, kad kažką iš jų išgaučiau. Kai pradėjau dirbti su variu, pajutau dirbantis savo darbą ir galintis ką reikšmingesnio padaryti. Taip atsirado mano „Metamorfozės“ ir „Profilio išraiška“.

Dar tik formuojantis grafiniam skoniui, Gailius pamatė Goyos „Kapričus“. Patirtą įspūdį atsimena ligi šiol. Studijų metais jis daug jų kopijavo ir, šitaip dirbdamas, įgudo lengvai raižyti. Ispanų meistro pamokos atsiskleidė Gailiaus vario graviūrose subtiliu toninės gradacijos pojūčiu, ištobulintu sugebėjimu plonytes virpančias linijas derinti su lygiais paviršiais ir ypač giliu raižinių juodumu.

7-ojo dešimtmečio pradžioje, apie 1962-uosius, Gailius pasišventė beveik vien grafikai. Prasidėjo ypač produktyvus laikotarpis, kai vienas po kito gimė išraiškingi vario graviūrų ciklai, palankiai įvertinti parodose. Vienas pirmųjų buvo „Metamorfozių“ ciklas (1963), sukurtas sausos adatos ir kalstinėjimo technika. Geometrizuotas formas dailininkas transformuoja į agresyvias erdvę užvaldančias šakotas struktūras arba į pasklidusias juodas amorfines mases. Nors kai kuriose graviūrose galime atpažinti gamtinio pasaulio pavidalus (paslaptingas drakonas, žemynų, pusiasalių kontūrai, paprasčiausia varlė), cikle ryškus dailininko polinkis į bedaiktes formas. Trumpi ryškūs štrichai, ekspresyvus diagonalių formų pulsavimas – viskas tarnauja kitimo, virsmo dinamikai perteikti. Dailininkas tarytum mėgaujasi laisve kurti naują realybę. Ji nesutampa su gyvenimiškąja, bet išlaisvina slypinčias dvasines galias. Troškimo kurti naujas laisvas formas įkvėptas ir ciklas „Profil expression“ (Profilio išraiška), apie 1963 m., pasižymintis dar didesniais kontrastais, dar aštresniu juodo ir balto susidūrimu.

Cikle „Intra Muros“ (1965) demonstruojamas puikus technikos įvaldymas. Nedidelio formato vario graviūros stebina subtiliais balkšvų, pilkšvų, pilkų ir juodų tonų niuansais. Žiūrovo žvilgsnį prikausto neramus lanksčių plonyčių, vos įrėžtų linijų virpesys bei nepaprastai ekspresyvūs ir išraiškingi gilaus kalto rėžio pėdsakai. Linijos, formos, atsietos nuo daiktinės aplinkos, kinta, paviršiaus tekstūra juda, dreba. Kituose raižiniuose įtampą kuria aklinų juodų plotų, perskirtų siaura balta juosta, priešprieša. Žiūrovo akyse vyksta negyvos materijos sujudinimas, pažadinimas. „Mano gyvenimas visad buvo karštas, neramus, man visada reikėjo kovoti. Ir sykį, Pietų Prancūzijoje, tarp uolų, kur, rodos, niekas neauga, pamačiau pienę – gražią ir linksmą... Kaip visa tai perteikti? „Intra Muros“ – tai spaudimas. Tave spaudžia sienos. Užtai ir darbai tokie siauri – juoda suspausta baltų plotų, o varis juda, dreba...”.

Įvaldęs vario graviūros techniką, Gailius tęsė ieškojimus kitose srityse. 7-ojo dešimtmečio viduryje jis bandė raižyti medį, linoleumą, susidomėjo spalvotos grafikos galimybėmis. Dailininką nuo vaikystės žavėjo kaimo meistrų raižyti baldai, klumpės, lietuviškų audinių raštai. Vienu metu, liesdamasis prie lietuviškų temų, jis daug jų piešė. „Tarp mano vaikystės įspūdžių yra ir maldaknygės, jų paveikslėliai, raidės. Ir man norisi tas raides išrėžti. Padaryti taip, kad jos pradėtų „groti“.

 

Besidominčiam poezija dailininkui į rankas pakliuvo prancūziškai išleistos lietuvių liaudies dainos. Tai buvo akstinas kurti livre d’artiste. 1968 m. rudenį Paryžiuje pasirodė Gailiaus „Le livre premier de la suite lithuanienne“ (Pirmoji lietuviška siuita) . Ją sudarė penkios lietuviškos dainos. Knygą 40 numeruotų egzempliorių tiražu išleido prestižinė meno leidykla „Antarčs“. Dainų tekstas paimtas iš André Silvaire‘o leidyklos 1963 m. išleisto tomo „Contes lithuaniens de ma Mčre l’Oye, suivis de Dainos, les origines de la nation lithuanienne“, kuriame yra 26 Oskaro Milašiaus iš vokiečių į prancūzų kalbą išverstos lietuvių liaudies dainos su pratarme. Pasak J. Dainausko, kelis vertimus patyrusios dainos yra gerokai nutolusios nuo originalaus teksto, nors verčiant buvo stengtasi išsaugoti liaudies dainų ritmą, akcentus, rimavimą. Gailius iš šio leidinio pasirinko penkias dainas, iliustruodamas jas 16 graviūrų. Knyga apmąstyta kaip vientisas ansamblis: dailininkas sukūrė viršelį, du antraštinius lapus ir užsklandą. Kiekvienas iliustracijų lapas perlenktas, kairėje jo pusėje yra graviūra, dešinėje – tekstas. „Mano galva, visas darbas turėjo atrodyti kaimiškai, žemaitiškai. Milašiaus verstos dainos išliko giliai liaudiškos. Idant tekstas grafiškai neišsiskirtų nuo iliustracijų, nutariau jį išraižyti“. Iliustracijose nėra jokio pažodinio teksto ar situacijos atkartojimo. Nors į bendrą dekoratyvų audinį vietomis įjungiami smulkūs vaizdiniai elementai (driežas, stilizuoti gėlių žiedai ar mergaitės figūrėlė), jie yra visiškai abstraktaus pobūdžio. Virtuoziškos linijos perteikia judesį, erdvę, laisvės pojūtį. Lankstūs besidriekiantys štrichai vientisame siautulyje su trumpesniais, šiurkštesniais virsta arabeskomis, ornamento nuotrupomis. Štrichų stichijoje galima įžvelgi kaimiškos architektūros detales, greičiau jų užuominas, sauso suaižėjusio medžio faktūrą. Originalaus meninio vaizdo sandaroje įkūnyta modernumo ir liaudiškos archaikos jungtis.

Po pirmosios Gailiaus livre d’artiste sėkmės „Antarčs“ užsakė dailininkui keletą linoraižinių knygų Oskaro Milašiaus poezijos rinkinio „Les éléments“ (Pradmenys) motyvais. Buvo išleista „La mer“ (Jūra) – 120 numeruotų egzempliorių tiražu. Savo eilės jau laukė rengiama spaudai „Le Soleil“ (Saulė). Leidyklos planuose buvo dar keletas Gailiaus knygų – „La Terre“ (Žemė) pagal Vergilijaus pastoralinę poeziją ir Cyrano de Bergeraco „Voyage sur la Lune” (Kelionė mėnuliu), bet dėl finansinių sunkumų darbai įstrigo.

„La mer“ – tai neįprastai ištęsto į plotį siauro formato linoraižinių knyga. Pirmi dešimt jos egzempliorių atspausti ant specialaus rankų darbo popieriaus. Milašiaus poemą sudaro tik 34 eilutės teksto, ir joms yra skirta 20 graviūrų (įskaičiuojant tris baigiamuosius lakštus su išraižytu visu poemos tekstu). Poemoje Milašius, „tarytum besirengdamas visiems laikams atsiskirti su žemiškuoju pasauliu”, kalbasi su senovės graikų deive Achilo motina Tetide. Tačiau Gailiaus graviūrose nerasime antikinių personažų, atpažįstame tik melancholiškai nostalgišką Milašiaus eilių nuotaiką. Ji išgaunama minimalistiniu piešiniu bei itin vykusiu teksto įpynimu į bendrą muzikalų dailės ir poezijos audinį. Lengvai raibuliuojančios lyg jūros paviršius linijų pynės netikėtai pavirsta ištęstomis raidėmis, kurios kaip gyvo vandens raibuliai persilieja iš lakšto į lakštą. Dailininkas prisimena, kad, kurdamas „La mer“, eidavo prie jūros dar prieš patekant saulei ir deklamuodavo Milašių, o grįžęs piešdavo, raižydavo. Parengiamuosiuose šio ciklo piešiniuose atsiskleidžia visiška piešinio laisvė, spontaniškumas, linijų bangavimas, ramybės ir aistros būsenos.

8-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas susidomėjo spalvota grafika. Gailius gilinosi į technikos specifiką. Eksperimentuodamas su grafikos presu, viename atspaude jungė spalvoto linoraižinio dekoratyvumą, medžio raižinio linijų įvairovę ir balto popieriaus reljefą, teikiantį paviršiui skulptūriškumo. Gailius labai vertina japono Katsushikos Hokusai grafiką, tą begalę joje spindinčių ir persiliejančių spalvų niuansų, užsklęstų juodais kontūrais. Noras maksimaliai išryškinti gryną spalvą juntamas ir Gailiaus cikluose „Incablock“ ir „Kamerblock“.

„Incablock“ (1972) – tai ekspresija, suspausta rėmuose (labai lietuviška jausena, artima „Intra Muros“). Kai kur – tarsi varnų sujudintas, pašiauštas paviršius. Gyvas ir dekoratyvus, o kartais – tik dekoratyvus. „Incablock” cikle iš fragmentų kuriama nauja laisva konstrukcija. Subalansuotose architektoniškose kompozicijose vyksta dinamiškas abstrahuotų formų judėjimas. Kontrastingos, aštrios, išmargintos įvairiomis faktūromis briaunotos geometrinės formos, konkuruodamos tarpusavyje, dengia viena kitą, įgydamos sprogdinančios jėgos. Pagrindinis emocinis krūvis tenka siluetui ir spalvai. Įspūdį sustiprina ir kontrastingų spalvų deriniai – dominuoja juoda, balta ir vaiskios raudonos atspalviai. „Kodėl tiek daug raudonos? Lūpos raudonos, vyšnios raudonos... Raudonas yra saulėlydis...”. Tai vis dailininko jaunystės sentimentai. Į „Incablock“ ir „Kamerblock“ serijų raižinius, pasak Gailiaus, reikia žiūrėti kaip į koplytstulpius, Lietuvos pakelių kryžius”. Ir iš tiesų, kaip pastebi dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, „vertikalus formatas, dekoratyvus rantytas pavidalų siluetas, brūkšninė ornamentacija kažkuo siejasi su minėtais lietuvių liaudies meno paminklais“.

Išoriškai ramesnis, santūresnio spalvinio sprendimo yra grafikos ciklas „Eagle Lake Story“, sukurtas 1979 m. po viešnagės Kanadoje ir įkvėptas tenykštės gamtos grožio. Šis ciklas, pasak Gailiaus, – spygliuotas. Tokia buvusi jo programa – „padaryt spygliuotai“. Didingas panteistinis gamtos paveikslas su indėniško meno motyvais kuriamas gilių mėlynų ir žalių tonų dėmėmis. Visų lakštų apatiniame kairiajame kampe išraižytas mažutis tupintis kalnų erelis. Tai tarsi nuo viso vyksmo atsiribojęs kompozicijos dalyvis, žymintis veiksmo vietą.

Panaši maža svarbi detalė kaip jungiamasis elementas buvo panaudota ir 1981 m. cikle „Expression oblitérée“ (Išraiškos fiksavimas). Ja Gailius tarytum kuria paveikslą paveiksle. Dekoratyvią abstrakčių formų kompoziciją užsklęsdamas rėmais, už jų palieka po vieną dvi stebinčias vaizdą figūrėles, kurios gyvena kaip ir savarankišką gyvenimą. Tai savita abstrakčių ir realistinių elementų darna. „Ir dar aš pastebėjau, – sako dailininkas, – kad kai detalę iš realaus gyvenimo pridedu abstrakcijos apačioje, mano kompozicija nutolsta erdvėje. Tai mane sužavėjo! „Expression oblitérée“ uždėjau ir rėmus [reljefiniai apvadai – aut.], nes esu dailininkas ir norėčiau, kad mano paveikslai kabėtų ant sienos. „Oblitérée“ – tai pažymėjimas, leidimas įeiti į kompozicijos gyvenimą. Kaip autobuso bilietas – jis vėliau netiks, nebebus naudingas, bet dabar tau suteikia teisę keliauti. Tapyboje tas „oblitérée“ yra mažiau matomas, bet visada yra“.

Realistinių ir abstrakčių elementų jungtis bene darniausiai įkūnyta 1980 m. sukurtoje dailininko knygoje „D’ un bel Orient“ (Gražieji Rytai) pagal Prancūzijos nacionalinės bibliotekos kuratoriaus Gerard’o Willemetzo išverstus į prancūzų kalbą Omaro

Chajamo rubajus. Darbas truko beveik dvejus metus. Knyga buvo sukurta spalvoto linoraižinio ir reljefo technika, ją sudaro 20 kaip knygai neįprastai didelio formato (56x76 cm) lakštų. Kūrinį vienija meilės, moters ir vyno tema, iš kiekvieno lapo sklindantis gyvenimo džiaugsmas. Dailininko raižysenos laisvumas čia pasiekia aukščiausią meistrystės laipsnį. Lengva eskiziška linija drąsiai piešiami erotiški moters figūros išlinkimai, gėlių žiedai, vyno taurė. Į piešinio audinį organiškai įsilieja tekstas. Laisvas, nepaisantis eilučių struktūros, jis lyg ornamentuotas kilimas užpildo visą lapo plotą. Džiaugsmingo svaigulio nuotaikai atitaria pasklidę ryškūs spalviniai akcentai – raudoni, mėlyni, geltoni. Didžiulėje teksto ir fragmentiško piešinio improvizacijų erdvėje juntama prancūziška elegancija bei Matisse‘ą primenantis formos lengvumas. Knyga išleista 33 egzempliorių tiražu.

Vėlyvosios Prano Gailiaus kūrybos meistriškumas nekelia abejonių. „Deuxičme suite lithuanienne“ (Antroji lietuviška siuita), 1983–1986 m., – tai dar vienas grįžimas prie savo kilmės šaknų. Šįkart livre d‘artiste – grynai lietuviška, ne verstinė. Gailius pasirinko vieną iš Kazio Bradūno poemos „Poetas kunigas“ dalių – „Donelaičio pamokslą per sukaktuvių mišią“. Knyga sudaryta iš dešimties grafikos lakštų – viršelio, dviejų antraštinių lapų, iliustracijų, užsklandos.

Kūrinys įdomus gerai apgalvotu, ritmišku kuklių motyvų atsikartojimu: jauki medinė kaimo bažnytėlė, klūpantys maldininkai, maldai sunertos rankos. Tai suteikia kūriniui ritualinio iškilmingumo. Iliustratyvumas ar istorinės epochos detalizavimas – ne šios knygos paskirtis. Didesnę beveik visų lapų dalį užpildo baltas iškilus reljefas. Jis sustiprina vaizdo ir raižyto žodžio įtaigumą, pripildo baltą popieriaus lauką tauraus sakralumo. Apibendrintų formų grynumas veikia savo taupiu estetizmu. Spalvų taip pat – tik akcentai, jie negožia dvasingo, giliaprasmio poetinio žodžio. Knyga skirta pokariu Gailių globojusiam Strasbūro lietuvių bendruomenės vadovui kunigui Jonui Krivickui.

Paskutiniuosius praėjusio amžiaus dešimtmečius Gailius praleido išties kūrybingai. Įsigytoje dirbtuvėje Pietų Prancūzijoje, Ekse (Provanse), prabėgo ne tik vasaros, bet ir pavasariai, rudenys, žiemos. Atsirado sąlygos dirbti prie didesnio formato drobių, kartonų. Vienas po kito gimė vis nauji tapybos ir grafikos ciklai.

Itin produktyvus buvo dailininko užmegztas ryšys su kardinolu ir Paryžiaus arkivyskupu Jeanu-Marie Lustigeriu, kurio užsakymu 2000 m. išvakarėse Pranas Gailius apipavidalino daugelį Paryžiaus bažnyčių. Įvairūs projektai, jungiantys tapybą, tekstinę dalį bei religinę simboliką, buvo parengti Šv. Sulpicijaus, Šv. Roko, Saint Germain du Pres bažnyčioms. Keliose Paryžiaus bažnyčiose buvo eksponuoti Gailiaus kūriniai. Šį faktą, matyt, nulėmė kiek pakitusi kūryba, biblinių temų rinkimasis.

Dailininko noras apibendrinti įgytą tapybos patirtį ir suformuluoti suvoktas tapybos bei grafikos galimybes įprasmintas paskutiniame didelės apimties Gailiaus tapybos bei grafikos cikle „91-oji Dovydo psalmė“ (1990–2004). Ciklas išaugo iš pradinio livre d’artiste sumanymo – šešių įspūdingų spalvotų lakštų su išraižytu prancūzišku ir hebrajišku tekstu. Paaiškėjus, kad užsakovas nesąžiningas, dailininkas nutraukė su juo ryšius, ir didesniu tiražu knyga liko neišleista. Tačiau psalmė ilgam užvaldė dailininko vaizduotę, ir patirtas įspūdis vėliau išsiliejo šešiolikoje didelio formato drobių. Dailininkas, pasirinkęs ligi tol jam nebūdingą mišrią techniką, sujungia tapybą, grafiką, koliažą. Laisvai elgiasi ir su formatu, nesilaiko tradicinio stačiakampio. Tapyboje dominuoja gilus mėlis, tamsus raudonumas, žemės spalvos ir atspalviai. Koloritas praturtinamas dangiškai melsvo ar auksaspalvio koliažo intarpais. Abstrahuoti spalviniai plotai ir pastozinė tapysena spinduliuoja galingą dvasinę energiją. Vaizdinių elementų cikle beveik nėra, išskyrus angelo ar kryžiaus motyvus keliose drobėse. Apibendrinti, transformuoti ir interpretuoti naujai, jie daro žiūrovui didžiulį emocinį poveikį (pvz., suklupusio kryžiaus motyvas). Laisvi teptuko potėpiai, spalvoti grafikos lakštų fragmentai su psalmės citatomis, išraiškingai stilizuoti hebrajiški rašmenys tirština religinę sugestiją. Visas ciklas liudija pakilų dvasingumą.

Gaivalingame Gailiaus mene jausmo su kaupu, o jo raiškos būdai – ne vien formos eksperimentai. Gailiaus paveikslai – tai dinamiška ir gyvybinga abstrakčios pasaulėjautos tapyba, išradingai transformuojanti tikrovę. Abstrakcijos spontaniškumas Gailiaus tapyboje jungiasi su turtinga faktūra ir spalva, o jo jautrumas poetinio žodžio galiai virto plataus užmojo meninėmis knygomis.

Šiandien Pranas Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs ir subrendęs kaip menininkas garsiojo Léger pamokose, muziejų salėse, nuolat sūkuriuojančioje Paryžiaus dailės apsuptyje. Išsilaikyti, išsaugoti savitumą, sukurti individualų stilių jam padėjo talentas, o daugeliu atveju – stiprios lietuviškos šaknys ir glūdintis atmintyje gimtasis kraštas. Savo kūryboje įkūnijęs pačią lietuviškos pasaulėjautos dvasią, Gailius suteikė jai modernistinę raiškos formą.

Dailininkas visada akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo nebuvo lankęsis tėvynėje. Tuo stipresnis yra pirmojo susitikimo džiaugsmas, kurio ilgesį ir laukimą jis išsakė laiške:

 

Aš grįžtu be nieko – kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę – įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai, ką esu praradęs – iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba.

Artimųjų ilgesį, tėvynės troškulį man numalšindavo kelionės į Ameriką, kur tarp išeivijos lietuvių ir manęs užsimezgė draugiški ir kūrybingi santykiai. Man buvo gera su tais, kurie gyveno tuo pačiu tėvynės splinu.

Dabar aš esu tokios nuotaikos, kokia apima skaitant Donelaičio „Metų“ pradžią: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą… Noriu išgirsti plakant solo lietuvišką širdį.

Pranas Gailius, Paryžius, 2005 m. sausio 18 d.