Knygos sentikių kultūroje teisėtai užima
ypatingą vietą, kadangi formaliai Rusijos
stačiatikių bažnyčios skilimas susijęs būtent su
knygų reforma. Skilimo pradžia laikomi 1653 m., kai
Maskvos Spaudos rūmų spaustuvė vasario mėnesį
išleido Psalmyną, kuriame buvo praleisti straipsniai
apie žegnojimąsi dviem pirštais ir nusilenkimus iki
žemės. Šie straipsniai užėmė itin reikšmingą
vietą ankstesniuose Psalmyno leidimuose. Psalmynas tais
laikais buvo ne tik pamaldų, bet ir mokomoji knyga –
savotiškas Katekizmas, kadangi iš šios knygos bei
maldaknygės (rus. Часослов) buvo mokomasi ir
rašto. Skaitytojai negalėjo nepastebėti, kad trūksta
tokių svarbių apeigoms straipsnių.
Netrukus prieš Didžiojo 1653 m. pasninko pradžią į
visas cerkves buvo išsiųstas patriarcho Nikono
kreipimasis, kuriame nurodoma įvesti žegnojimąsi
trimis pirštais ir sumažinti nusilenkimų iki žemės
skaičių skaitant Didžiojo pasninko metu Jefremo
Sirino maldą Viešpatie ir valdove gyvybės mano…
Vėliau prasidėjo patriarcho Nikono Maskvos Spaudos
rūmuose organizuotas pamaldų knygų taisymas. 1655 m.
išleistas taisytas Apeigynas (rus. Служебник)
buvo lemtingas rusų visuomenei. Tokiu būdu visos
pamaldų knygos XVII a. viduryje buvo padalintos į dvi
grupes: senąsias, netaisytas, prieš Nikoną leistas,
ir naujai taisytas, nikoniškąsias. Sentikiai iki šiol
laikosi senosios knygų tradicijos ir jaučia ypatingą
pagarbą seniesiems, iki Nikono reformų išleistiems,
leidiniams. Galima teigti, kad beveik kiekvienoje
sentikių bendruomenėje saugomi prieš Nikono reformas
išleisti leidiniai. Kaip tik todėl dalis ekspozicijos
skirta sentikių išsaugotiems XVI–XVII a. pirmosios
pusės leidiniams. Vienas iš įdomiausių eksponatų
– Ostrogo biblija (Ostrogas, 1581 m.), priklausiusi
žymiam sentikybės veikėjui Ivanui Jegorovui. Tai
vienintelis sentikių pripažintas Biblijos tekstas
bažnytine slavų kalba.
|
Knyga jau pakartotinai išleista reprinto būdu.
Parodoje eksponuojami ir kiti reti to laikotarpio
leidiniai, pavyzdžiui, anoniminės Maskvos spaustuvės
išleista Evangelija, garsaus spaustuvininko A. Nevežino
1600 m. Vilniuje išleista altoriaus Evangelija ir kt.
Įdomų Baltijos šalių sentikių raštijos istorijos
puslapį sudaro XVIII–XIX a. pradžios knygų leidyba.
Atskirame stende demonstruojami kai kurie Vilniaus,
Počajevo, Supraslio, Gardino spaustuvių leidiniai;
ypatingą grupę sudaro vadinamosios „klastotės“ –
Klincų spaustuvės produkcija. Šios knygos įdomios tuo,
kad jų metrikose konspiracijos tikslais būdavo nurodomi
melagingi leidimo duomenys.
Sentikių knygų leidyba ir kultūrinė veikla buvo
aktyviai plėtojama tarpukariu. Tai sentikių kalendoriai,
mokomoji literatūra, žurnalai. Reikšmingiausi šio
laikotarpio leidiniai (žurnalas „Rodnaja starina“,
„Vesntik Vysšego Staroobriadčeskogo Soveta v Polše“,
„Učebnyj Časoslov “ ir kt.) pristatomi parodoje.
Atskiras stendas skirtas naujausiems leidiniams. Jame
demonstruojami sieniniai kalendoriai, periodika, mokomoji
ir religinė literatūra.
Tradiciniai sentikių rankraščiai parodoje suskirstyti
į tris grupes: 1) pomorų rašyti pamaldų rankraščiai,
daugiausia giesmynai, bei jų pavyzdžiu sukurti vietiniai
kodeksai; 2) įvairūs religinio didaktinio ir poleminio
pobūdžio sentikių tekstai; 3) unikali vietinių
sentikių kūryba. Ypatingą vietą ekspozicijoje užima
„Pomorų atsakymų“ rankraštis ir unikalus XIX a.
sentikių istoriografijos paminklas – „Degučių
metraštis“ (parodoje demonstruojamas vienas iš šio
paminklo nuorašų), taip pat įžymių knygų
perrašinėtojų bei garsių sentikybės veikėjų: I.
Guščenkos, S. Jegupionko, D. Michailovo, I. Jegorovo, J.
Nikitino, autografai.
|
