Juzefos Čeičytės kūrybos paroda „Laiko ir erdvės metraštininkė“

2006 m. vasario 3 d. –  balandžio 2 d.

 

Laiko ir erdvės metraštininkė

 

Parodos anotacija

 

Nijolė Nevčesauskienė, parodos kuratorė

 

Juzefa Čeičytė – įvairiapusė menininkė, rašanti eilėraščius, tapanti drobes, kūrusi scenografiją ir kostiumų eskizus teatro spektakliams, kino filmams. Tarp kitų tapytojų kūrybos jos darbai išsiskiria tik jai būdingu tapybinės plastikos, erdvės ir laiko dimensijų suvokimu, reiškiamu spalvų, technologijų ir skirtingų medžiagų jungtimi. Ilgą laiką ji buvo tarp nežinomų dailininkų, pelnė „neparodinės“ autorės statusą.

Dailininkė gimė 1922 m. Aleknų kaime (Rokiškio r.). Karo metais mokytojavo Vilniaus pradinėse mokyklose. Į Vilniaus dailės akademiją įstojo 1942 m. Studijavo tapybą pas Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą, klausė Levo Karsavino meno istorijos paskaitų. Nebaigusi studijų, ji, kaip ištremtų į Sibirą tėvų vaikas, 1948 m. iš akademijos (tada jau instituto) buvo pašalinta. Kurį laiką dirbo Operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, bet ir iš ten buvo atleista. Nuo deportacijos slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje ir tik išgirdusi sovietų valdžios funkcionierių pažadą, kad nebebus persekiojama, įsidarbino Klaipėdos dramos teatre, kur 1949–1954 m. sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų penkiolikai spektaklių. Gavusi sąjunginės Kultūros ministerijos leidimą, 1953 m. Valstybiniame dailės institute apgynė eksternu diplominį darbą. Nuo 1954 m. dirbo teatre jau kaip vyriausioji dailininkė. 1959 m. teatro fojė ji surengė pirmą personalinę parodą, eksponavo joje scenovaizdžių eskizus. Į Lietuvos dailininkų sąjungą įstojo 1960 m.

Kūrė scenografiją ir kostiumus ne tik Klaipėdos, bet ir Šiaulių, Kauno, Vilniaus dramos teatrų spektakliams. Nuo 1962 m. iki išeidama į pensiją J. Čeičytė dirbo Lietuvos kino studijoje. 1974 m. buvo priimta į Lietuvos kinematografininkų sąjungą.

Prie molberto ji atsistodavo po darbo valandų. Tai buvo atsvara kasdien eksploatuojamai kūrybinei energijai, galimybė pabūti su savimi ir savo mintimis. Tapė abstrakcijas, susitelkdama prie spalvų, tonų, šviesos ir koliažo elementų interpretacijų. Ir tai nebuvo žaidimas ar kokie pabandymai. Tapyba Čeičytei ilgą laiką buvo uždara kūrybos sritis, sielos veidrodis, savotiškas laiko ir jausmų metraštis, plastine forma fiksuotas dvasinės savimonės atspindys. Kūriniai atliepia autorės filosofinį būties suvokimą, savitą mąstyseną ir gyvenimo matymą, juose natūraliai susilydo tapybinės technologijos, medžiagiškumas ir poezija.

Labai asmeniška molbertinė tapyba vis dėlto nėra svetima jos atviram teatro ar kino menui. Tos dvi raiškos šakos artimos viena kitai tragišku skambesiu, neramia nuotaika. J. Čeičytės tapyba giminiška scenografijai ne tik nuotoliu tarp kūrinio ir realybės, ne tik vaizdo metafora, bet ir teatrinio rekvizito atributais – priklijuotomis ir užtapytomis audinio ar odos skiautėmis, metalo lakštais. Tomis „brutaliomis medžiagomis“ autorė neketino nieko stebinti ar šokiruoti – jų jai vienu ar kitu metu tiesiog reikėjo, nes tokia buvo būsena. Puikiai žinojo, kur gyvena, ir todėl, bijodama kaltinimų formalizmu, kartais pagudraudavo – „apdrausdavo“ savo kompozicijas literatūros kūrinių ar spektaklių pavadinimais: Karalius Lyras, Ričardas, Otelas, Makbetas, Optimistinė tragedija, Motušė Kuraž, Vasarvidžio nakties sapnas.

Visi žinojo ir vertino jos atsidavimą teatro menui, bet tapyboje, nieko bendra neturinčioje su teatro repertuaru, ji buvo kiek vieniša. Niekas kitas taip nesitaškė dažais ir nejaukė drobės paviršiaus kaip ji, net buvo baugu suvokiant, ką ji turi galvoje ir kas slepiasi jos širdyje. Tik labai retai ji nukeliaudavo į ramesnį tapybos užutėkį.

Nusilpus akims, gal daugiau rašo – netrukus išeis jos trečia poezijos knyga. Kinematografininkai lig šiol ją laiko sava, J. Matonis ir V. Damaševičius, kurdami filmus-portretus, neaplenkė buvusios kolegės (filmas apie dailininkę bus rodomas parodoje).

Juzefa Čeičytė tapė penkiasdešimt metų, ir retrospektyvinė jos tapybos paroda suformuota  didelė. 17 kūrinių šiai parodai paskolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 5 – Rokiškio krašto muziejus. Lietuvos dailės muziejus savo rinkiniuose turi 56 dailininkės darbus (50 dovanoti autorės), iš dailininkės kūrybinės studijos į parodą atvežta 110 kūrinių, kelis iš jų dailininkė nutapė jau pablogėjus regėjimui.

Būdama jau išties garbaus amžiaus, dailininkė gyvai bendrauja, šiltai kalba apie ją remiančius ir palaikančius žmones.