Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01119, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1346. Faksas (8-5) 212 0841. JUOZO GECEVIČIAUS KŪRYBOS PARODA „ŽEMIŠKO GROŽIO DAINA“ 2011 m. lapkričio 11 d. – 2012 m. sausio 8 d. Anotacija Vaizdo įrašas apie dailininką J. Gecevičių Edukacinė programa Parodos atidarymo akimirkos ANOTACIJA Juozas Gecevičius. Paminklai po medžiais. 1998 Juozas Gecevičius gimė 1930 m. Marijampolės aps., Krosnos vlsč., Vytautiškių kaime. Dailininko žodžiais, vaikystė ir jaunystė prabėgo šalia ošiančio Kalniškės miško, Žaliosios girios mėlynės ir Palių spanguolynų. 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške nuaidėjo šūvių papliūpos. Tose vietose tai buvo pirmas didelis partizanų susirėmimas su NKVD kariuomene. Po tokio įvykio sunku gyventi kaip gyvenus: 1947 m. Gecevičius tapo Šarūno rinktinės Varmo grupės ryšininku. Gimtasis miškas, traukęs jį gaju žemišku grožiu, gilių tankmių rimtimi ir pavasariais pražystančiomis laukymėmis, virto sunkaus ir pavojingo istorinio vyksmo dalyviu. Pasirinkęs keramikos specialybę, 1962 m. baigė Vilniuje Lietuvos valstybinį dailės institutą. Kaip ir daugelis kitų keramikų, savarankišką darbą pradėjo nuo vazų kūrimo. Kiek įsibėgėjęs ėmė linkti į dekoratyvines kompozicijas. Be to, jį labai traukė akvarelė. Studijų suteiktas pagrindas yra geras dalykas – jausdamas jį ir įsiklausydamas į save, jaunas žmogus drąsiau ieško savo kelio. Galiausiai laikas, patikrinęs charakterio savybes, gyvenimo būdą, gabumų prigimtį ir galimybes, praskleidžia individualumą. Einant laiku, pagrindine Gecevičiaus kūrybos sritimi tapo akvarelė. Tai joje išsiliejo vaiski grožio vizija – piliakalnių, vienkiemių, laukų, miškų vaizdai, neleidę ramiai gyventi. Dailininkas tapo gamtoje, mėgsta erdvę, tolstančius kelių planų vaizdus, panoramas. Metų metus kaupti įgūdžiai įveikė akvarelės technikos kaprizus. Gecevičiui svarbu spalvinis koloritas, spalvų harmonijos estetika. Nors mėgstami motyvai kartojasi, paveiksluose jie įgauna vis kitokių niuansų. „Kalta“ technika. Per ilgą kūrybos laiką ji kito. Iš pradžių Gecevičius liejo plačiais sodrių spalvų potėpiais (Nameliai Nidoje, 1964; Rytas Dusetose, 1965; Kražiai, 1968), vėliau potėpiai, virtuoziškai suliejant spalvas, minkštėjo, bet piešinys liko įskaitomas. Dar po kurio laiko dailininkas išbandė sausą akvarelę. Įsivaizduokim tapymo procesą: sausas popierius, lengvas teptuko brūkštelėjimas, laukimas, po to vėl atsargus prisilietimas prie jau išdžiūvusio sluoksnio. Sumirga šviesios pastelinės spalvos, pagyvintos vibruojančio potėpių žaismo ir vietomis persišviečiančių balto popieriaus blyksnių. Šiuo atveju siekta sidabriško švytėjimo įspūdžio. Ir pasiekta. Paveikslas gimė, teptukas nurimsta (Užvenčio architektūra, 1983). O kitą kartą užeidavo ūpas išpešti iš spalvų gamos kuo daugiau pustonių (Pakriaušė prie Dovinės, 2006), dar kitą kildavo noras pažaisti impresionistus. Tada dailininkas veikdavo trumpais potėpiais, taškeliais (Pieva, 2001; Milžinkapis, 1992) Prie žmogaus eina atsargiai. Portretus ir aktus tapo susikaupęs. Dirbant įsisiūbuoja pakili poetiška nuotaika. Matom kiek paryškintus šešėlių veidus. Jie spinduliuoja ramybę. Nuogas kūnas neutraliame fone tarsi nyra iš rūko. Tai vis Gecevičiaus akvarelės. O kur dingo pradžia, negi sudžiuvo? Tai kad ne. Molis, ta šilta žemės medžiaga vis dar limpa prie rankų. Dekoratyvines kompozicijas sudeda iš spalva ir forma darnių elementų (Medžiai, 1986; Pumpurai, 1987). Vazos, žiestos jaunystėje laikantis liaudiško meno tradicijų, netruko išgrakštėti, ištempti kaklus. Kai kurios jau primena paukščius (Gervės, 1999), medžius, gėles. Jaudinantys prisiminimai virsta nelauktais meniniais sprendimais. Iš jausmų gilumos išplaukiant miško vyrų dainos nuotrupoms („Ir apgulė Kalniškės mišką lyg rūkas, ir kryžium suvirto svyruokliai beržai“), dailininkas, sąlygiškai gretindamas gamtos ir žmogaus likimą, sukuria kompoziciją „Kalniškės miškas 1945-aisiais“ (1999). Nulaužti, apdegę medžiai atgyja, jų kamienais bėgioja driežai, vabalėliai, prie kamienų glaudžiasi paukštukai. Širdžiai mieli gamtos motyvai ir baltiški simboliai susiranda Gecevičiaus keramikoje jaukią vietą. Ar išpiešti molyje, ar išlipdyti kaip dekoras, jie tarsi suauga su forma, nesklaido dėmesio, negyvena atskirai. Lengva piešėjo ranka Gecevičius yra sukūręs parodose diplomais įvertintų ekslibrisų. Jais dailininkas įamžino garsias krašto asmenybes, svarbias tautos istorijos datas. Į platesnę viešumą, be parodų, kurių surengė dvidešimt dvi, išėjo su atvirukais. Nuo jaunumės juto turįs mokymo gebėjimų – Vilniaus pedagogikos mokykloje skaitė meno istorijos kursą, dėstė piešimą, trisdešimt penkerius metus dirbo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Neseniai atšventė 80-metį. Artėjo prie jo, kaip sako pats, laukais, miškais ir pievom... Lig šiol yra aktyvus dailės gyvenimo dalyvis. Priklauso Lietuvos dailės ugdytojų draugijai, Vilniaus akvarelininkų „Plekšnės“ klubui, stengiasi nepraleisti keramikų „Harmonijos“ simpoziumų. O tuo, ką kuria, nuolat primena mums mūsų kilmę, etines vertybes, tautos istoriją. Jo kūriniai gimsta džiugiai, iš mylinčios širdies. Parodos kuratorė Danutė Skromanienė Personalinės parodos 1966 – Kino teatras „Vilnius“ Vilniuje 1972 – Taikomosios dailės galerija Vilniuje 1975 – Alytaus 5-oji vidurinė mokykla 1977 – Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinė mokykla. Vilkaviškio r. 1977 – Vištyčio vidurinė mokykla. Vilkaviškio r. 1979 – Dailės parodų rūmai Vilniuje 1979 – Raguvos vidurinė mokykla. Panevėžio r. 1980 – Šalčininkų kultūros namai 1980 – „Nemuno“ sanatorija Druskininkuose 1980 – „Ąžuolo“ kolūkis. Pakruojo r. 1981 – Kapsuko kraštotyros muziejus 1983 – Meno darbuotojų rūmai Vilniuje 1997 – Šakių laisvalaikio ir pramogų centras 1998 – Vilkaviškio centrinė biblioteka 1999 – Pilviškių vidurinė mokykla. Vilkaviškio r. 2001 – „Arkos“ galerija Vilniuje 2002 – Adomo Mickevičiaus biblioteka Vilniuje 2002 – Krosnos laisvalaikio salė. Lazdijų r. 2003 – Alytaus kraštotyros muziejus 2005 – Žemaičių dailės muziejus Plungėje 2008 – Marijampolės kultūros centro Magdalenos Stankūnienės menų galerija 2008 – Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka Šilutėje