Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01119, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1346. Faksas (8-5) 212 0841. VALDO ANTANO GURSKIO APŽVALGINĖ TAPYBOS PARODA „BĖGANČIO LAIKO ŠVIESA“ 2011 m. lapkričio 4 d. – gruodžio 11 d. Parodos anotacija Informacinis pranešimas Parodos atidarymo akimirkos Vaizdo įrašas apie dailininką V. A. Gurskį Edukacinė programa   ANOTACIJA Valdas Antanas Gurskis. Žalias namas, 1982. Fotografas A. Lukšėnas. Tapytojo Valdo Antano Gurskio 75-mečiui skirta paroda apibendrina ilgo laikotarpio kūrybinį kelią. Vilniaus Radvilų rūmuose veiksiančioje parodoje bus eksponuojami aliejine tapybos technika sukurti peizažai, portretai, natiurmortai ir figūrinės kompozicijos iš autoriaus dirbtuvių (90), Lietuvos dailės muziejaus (8) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (2) rinkinių. Žiūrovai supažindinami ir su fotografijomis, kuriose užfiksuotos jaunystės, studijų metų, įvairiausių dailininkų susibūrimų, plenerų akimirkos, rodomi svarbiausi personalinių parodų lankstiniai, katalogai ir plakatai. Parodoje dėmesys sutelktas į beveik penkiasdešimties metų molbertinės tapybos raidą, sąlytį su modernizmo tendencijomis ir savito peizažo matymo paieškas. Itin intensyviai kuriantis aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys V. Gurskis yra surengęs 30 personalinių parodų, dalyvavo 109 bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Už peizažinę tapybą 1997 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos premija, yra gavęs individualią menininko kūrėjo stipendiją (1997–1998). Po 1967 m. įvykusios Respublikinės dailės parodos V. Gurskis atsidėjo daugiausia molbertinei tapybai. Tuo metu sukurtos figūrinės kompozicijos ir portretai („Mergaitė su ožka“, 1969; „Mergaitė“, 1970) pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu, ryškių spalvų kontrastais. Vėliau nutolęs nuo dekoratyvių tendencijų, sukūrė kameriškų, psichologiškai itin įtaigių portretų (Juozo Miltinio, 1978; Valerijono Jucio, 1980 ir kt.). Peizažuose geriausiai atsiskleidžia svarbiausias V. Gurskio kūrybos įrankis – intuicija. Ja vadovaudamasis dailininkas renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažai atspindi miesto vaizdus (Vilnius, Klaipėda), lietuviškų kaimelių ir bažnyčių, pajūrio temą. Vilniaus senamiestį jis mato savaip: įvairiais metų laikais, dažnai nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingą („Peizažas su foteliu“, 1975); tapo jį ekspresyviu potėpiu. Bet labiausiai V. Gurskis mėgsta tapyti gamtoje. Ten jis atranda gamtos padiktuotų kompozicinių, erdvės, spalvinių sprendimų. Anot dailininko, jis „visuomet ieškojo peizažų, kuriuose slypi vidinė energija“ („Fatališkas peizažas“, 1986). Šiai energijai išreikšti svarbi dominantė yra medžiai. Medžiai, kaip neatskiriama gamtovaizdžio dalis, kupini išraiškos ir dažnai tapomi skirtingais metų laikais. „Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją“, – yra pasakęs autorius. V. Gurskio dėmesys lietuviškajam kraštovaizdžiui išaugo į domėjimąsi liaudiškų bažnytėlių architektūra ir virto tapybos darbų ciklu, pavadintu „Bažnytėlių Lietuva“ (tapytos Gintališkio, Bukantės, Kalnalio, Darbėnų, Salantų, Rokiškio bažnyčios). V. Gurskio kūryba balansuoja tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia esminį lietuviškojo peizažo išskirtinumą, besikeičiančių metų laikų įvairovę, įkūnija poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus. Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė