Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Radvilų giminė

 
Radvilos – lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pradžioje ir vyravusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės bei nepraradusi savo vaidmens ir XVIII a. Radvilų giminė garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Radvilos  vieninteliai titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, o kai kurie pasirašydavo: kunigaikščiai iš Dievo malonės (Dei Grate). Radvilos buvo turtingiausia ano meto didikų giminė, dvarus skaičiavusi tūkstančiais, išlaikiusi atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto.
Giminės pradžia siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje vaiką, kurį užauginęs Radvilo („rado vilko...“) vardu.
Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių tėvonija buvo netoli Kernavės. Vytauto Didžiojo bendražygis Kristinas Astikas turėjo sūnų Radvilą Astikaitį, kuris ir laikomas giminės pradininku, nes jo vardas virto giminės pavarde. Pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju.
Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais: Biržų–Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus–Olykos (katalikiškosios) ir greit nutrūkusios Goniondzo–Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Iki mūsų dienų išliko nesvyžiškės šakos Klecko atšakos palikuonys. XVIII a. viduryje Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė pavedė dailininkui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus dvaro galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurtos 165 graviūros, šiandien eksponuojamos muziejaus Radvilų salėje.
XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iškilo Radvilų giminė. Turtinga ir įtakinga ji buvo ligi XVII a. antrosios pusės, savo vaidmens politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau – ligi pat XVIII a. pabaigos.
Radvilos turėjo dideles žemių valdas, dvarus skaičiavo šimtais. Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Nuo 1547 Radvilos segėsi Romos imperijos kunigaikščių titulą.
Radvilų giminė kilusi iš bajorų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Veiklusis Kristinas Astikas, artimas Vytautui žmogus, 1419 tapo Vilniaus kaštelionu. Vienas jo sūnų – Radvila Astikaitis (m. 1477), taip pat energingas valstybininkas, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas, ne kartą dalyvavęs sudarant svarbias valstybines sutartis, laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde, ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju (m. 1509, palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje).
Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais – Biržų–Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus–Olykos (katalikiškosios) ir gana greit nutrūkusios Goniondzo–Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Radvilas išvardinti įmanoma tik ilgiausiame sąraše, kuriame tarp politikų, karvedžių, jų elegantiškų žmonų, dvasininkų, riterių, sukilėlių yra išties labai įdomių ir iškilių asmenybių.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), Senojo anūkas, mokslų sėmėsi Vokietijoje. Grįžęs Lietuvon, ėjo aukštas didžiojo etmono pareigas, garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino jo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis ir žodžiu, ir kardu griežtai gynė Lietuvos savarankumą. Liublino seime dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto (1569).
Išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, daug padarė reformacijos labui – atkūrė Vilniuje reformatų mokyklą, naują įkūrė Biržuose, steigė reformatų parapijas.
Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), Rudojo pusbrolis, gimė Nesvyžiuje. Po studijų Krokuvoje paskiriamas LDK maršalka. Vėliau jis – kancleris, Vilniaus vaivada. Lankstus politikas, kietas derybininkas, rėmęs diplomatiniais kanalais savo pusbrolio karinius veiksmus. Numatė Rusijos veržimąsi prie Baltijos, todėl gynė nuo jos Livoniją, atpirko iš Kuršo kunigaikštystės Dauguvos žiotis, kūrė planus Nemunui iki pat marių valdyti. Derybose su Lenkija reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu, sakė jį esant blogiau mirties. Remdamas reformacijos idėjas, Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę, paliepė išleisti Bibliją, Vilniuje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Ne be jo įtakos Lietuvos seime buvo sulygintos visų krikščionių didikų teisės.
Mikalojus Juodasis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių, iš esmės – jos valdovas. Pavėlavus Juodajam į senato posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo.
Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1605) – Mikalojaus Rudojo sūnus, žinomas Stepono Batoro laikų karvedys, karys nuo septyniolikos metų. Sėkmingai kovojo su Maskva dėl Livonijos, išstūmė švedus iš Vidžemės. Biržuose pastatė stiprią bastioninę pilį.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) Mikalojaus Juodojo sūnus, plačių kultūrinių interesų, aiškaus lietuviško nusistatymo žmogus. Garsaus pamokslininko Petro Skargos paveiktas, perėjo į katalikybę, ir nuo jo laikų Nesvyžiaus–Olykos Radvilų šaka vadinama katalikiškąja. Mokslus ėjo Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje. 1582–1584 pirmasis iš Lietuvos aristokratų aplankė Palestiną, Egiptą. Kelionę aprašė laiškais, kurie buvo paskelbti lotyniškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Knyga tapo bestseleriu.
Po vedybų su Elzbieta Eufemija Višniovecka daugiausia gyveno Nesvyžiuje, rūpindamasis miestu ir devynių vaikų auklėjimu. Pastatydino jėzuitams bažnyčią, kolegiją, benediktinių vienuolyną. Nesvyžiaus dvaras turėjo didelę biblioteką, archyvą, dailės rinkinių, buvo žinomas kartografavimo darbais. Kunigaikščio užsakymu sudarytas ir 1613 Amsterdame išleistas pirmas detalus Lietuvos žemėlapis.
Barbora Radvilaitė (1520–1551) – garsėjusi grožiu Mikalojaus Rudojo sesuo. Mirus vyrui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, po penkerių metų susituokė su Žygimantu Augustu. Karūnuota 1550 Krokuvoje.
Jurgis Radvila (1556–1600), Mikalojaus Juodojo sūnus, pasirinko dvasininko luomą. Studijuodamas Leipcige ir Vilniaus kolegijoje, buvo globojamas jėzuitų. Jį anksti savo pagalbininku su įpėdinystės teise pasirinko Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Šį vyskupo pageidavimą Romoje patenkinti buvo delsiama, nes kilęs Jurgis buvo iš protestantų šeimos, o ir teturėjo tada aštuonioliką metų. Kaip maldininkas pabuvojo Ispanijoje. 1583 Vilniaus katedroje konsekruotas vyskupu, nominuotas kardinolu. Kurį laiką eidamas Livonijos vietininko pareigas, gyveno Rygoje.
Jis buvo stropus, pavyzdingo gyvenimo dvasininkas, rūpinęsis švietimu, įsteigęs Vilniuje pirmąją kunigų seminariją, į kurią, kaip jis pats nustatė, buvo priimami tik mokantys lietuviškai. Jo sumanumu, taktu, diplomatiniais sugebėjimais naudojosi karaliai, sudrumstę santykius su kaimynais. Mirė Romoje, ten ir palaidotas.
Kristupas Radvila (1585–1640) – Kristupo Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo anūkas, kaip ir jo tėvas bei senelis – pirmiausia karys. Išsitarnavo iki didžiojo etmono, nors jam, reformacijos veikėjui, Zigmanto Vazos laikais karjerą daryti buvo nelengva. Kai nekariaudavo (o kariavo jis daug, ypač su švedais), gyveno Biržuose, stiprino pilį, ten parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią".
Jonušas Radvila (1612–1655), Kristupo Radvilos sūnus, Leipcigo ir Leideno universitetų auklėtinis, žinomas ne tik kaip ambicingas politikas ir talentingas karvedys, didysis etmonas, bet ir kaip kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas. Užsieniuose buvo gavęs puikų išsilavinimą, mokėjo keletą kalbų.
Daug nusipelnė savo mylimiems Kėdainiams – suteikė plačias savivaldybės teises, įsteigė spaustuvę, popieriaus fabriką. Savo antrosios žmonos Marijos Lupu garbei pastatė stačiatikių cerkvę. Pirmoji žmona Kotryna Potocka buvo katalikė. Pats jis – kalvinas.
Boguslovas Radvila (1620–1669) – Mikalojaus Rudojo proanūkis, vienas LDK kariuomenės vadų. Dalyvavo Nyderlandų išsivaduojamuose karuose prieš Ispaniją. Vedęs Jonušo Radvilos dukrą Oną Mariją, santuokoje susilaukė vienintelės dukters, kuriai ištekėjus už Branderburgo markgrafo, šeimos turtai visiems laikams iškeliavo į Rytprūsius. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695), kad ir gyvendama tolokai nuo Lietuvos (daugiausia Karaliaučiuje, Berlyne), rūpinosi lietuviškomis kalvinų parapijomis, rėmė raštiją, skyrė lėšų studijuojantiems užsieniuose teologiją studentams.
Savo tolimam ir gerbiamam pusbroliui Mykolui Kazimierui Radvilai (1625–1680) iš Nesvyžiaus–Olykos šakos Boguslovas Radvila testamentu (1668) tarp kitų šeimos relikvijų užrašė ir „keletą piešinių knygų, kuriose yra plunksna piešti mūsų protėvių ir jų darbų atvaizdai“. Deja, 1772 piešiniai su Nesvyžiaus archyvu ir 20 tūkstančių tomų biblioteka kaip karo grobis buvo išvežti į Sankt Peterburgą. Monografiją apie juos, pavadintą „XVII a. Radvilų portretai“, yra parašiusi Laima Šinkūnaitė. Šiuo metu tie piešiniai yra Ermitaže.
Etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762) kartu su savo žmona Pranciška Uršule Višniovecka gyveno daugiausia Nesvyžiuje, atstatinėjo karų ir maro (1710) apnaikintą dvarą, turtino biblioteką, kaupė numizmatikos ir gamtos istorijos rinkinius. Įsteigė teatrą, kuriame, be kitų, buvo vaidinamos ir kunigaikštienės pjesės, statomos operetės. Garsioji juostų audykla Slucke irgi įkurta šio Radvilos.
Mykolas Kazimieras tiesiogiai susijęs su šia sale, nes savo laiku pavedė dvaro tapytojui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti čia eksponuojami 165 grafikos lakštai.
Herškė Leibovičius (1700–1770) buvo savamokslis dailininkas, todėl ne visi raižiniai jam pavyko vienodai gerai. Daugelis portretuojamųjų labai panašūs, individualūs bruožai ryškesni tik nedaugelyje estampų H. Leibovičius raižė vario plokštelėse. Ši technika plačiai taikyta tapybos kūrinių reprodukavimui.
Nesvyžiaus dvaras, ne kartą niokotas ir plėštas svetimų kariaunų, vis atgydavo. Motiejaus Radvilos (1749–1821) laikais rūmuose vėl skambėjo muzika. Kunigaikštis laikė didelį orkestrą, pats rašė pjeses fortepijonui, smuikui, kūrė operų ir vodevilių libretus. Spektakliai buvo vaidinami net labai aukštiems svečiams (karaliui Stanislovui II Augustui), teatras rodėsi net Varšuvos publikai.
Radvilos mokėjo ne tik kaupti turtus, bet ir garbingai juos prarasti. Mykolas Gedeonas Radvila (1778–1850), lenkų kariuomenės generolas, dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Buvo vienas iš 1831 sukilimo vadovų. Po pralaimėjimo suimtas, ištremtas Rusijos gilumon. Dvarai konfiskuoti.
Jo brolis Antoninas Henrikas Radvila (1755–1833) buvo rimtas muzikas–dainininkas, violončelininkas. Gimė Vilniuje, paaugęs studijavo Berlyne, ten ir liko gyventi po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795). Artimai bendravo su F. Šopenu, buvo pažįstamas su L. van Bethovenu, kuris, atsidėkodamas už pagalbą išleidžiant D–dur Mišias, dedikavo Antoninui Henrikui Uvertiūrą simfoniniam orkestrui op. 115. Radvila ir pats kūrė dainas, parašė muziką J. V. Gėtės „Faustui“.
Dar vienas neramus karininkas – Dominykas Radvila (1786–1813) – su paties sutelktu ulonų pulku irgi kariavo Napoleono pusėje. Dalyvavo garsiajame „tautų mūšyje“ ties Leipcigu. Sužeistas prie Hanau, mirė vos pasiekęs Prancūziją.
Tai buvo paskutinis Nesvyžiaus Radvila. Mirus jo vienintelei dukrai Stefanijai, nunyko ir giminės šaka. O mums kunigaikštį malonu prisiminti ne tik kaip šaunų kavaleristą, bet ir kaip rūmų paskutinį šeimininką. Kadaise šioje vietoje visą kvartalą buvo užėmę Mikalojaus Juodojo, Jonušo Radvilos ir vėliau, jau XVII a. statyti kito Jonušo Radvilos, didžiojo etmono, mūriniai renesansiniai rūmai, kuriuose, be kitų vertybių, tilpo ir didelė paveikslų galerija.
XIX a. pastatai jau buvo gerokai apnykę, bet besisteigianti 1807 Labdarių draugija vis tiek džiaugėsi, gavusi dalį jų dovanų. Vėliau šią įstaigą plėsti ir stiprinti nuolat padėjo žymiausi Lietuvos piliečiai.
Tekstą parengė Vladas Gasiūnas, Rasa Adomaitienė
MYKOLAS KAZIMIERAS II ŽUVELĖ RADVILA
 
Mykolas Kazimieras II Žuvelė (1702-1762). Jis – LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada. Karolio Stanislovo I ir Onos Sanguškaitės sūnus.
Po to, kai 1760 m. prie jo turtų buvo prijungtos mirusio brolio Jeronimo Florijono valdos, M. K. Žuvelė Radvila tapo vienu iš turtingiausių Radvilų ir Lietuvos didikų.
Dideliais gabumais ir išsilavinimu negarsėjo. Mėgo ruošti prabangias vaišes ir medžiokles.
Garsios buvo Slucke 1738 m. jo įsteigtos juostų audyklos. Tuo laiku čia dirbo apie 30 žmonių, buvo 24 staklės. Čia išaustos juostos buvo itin plačiai paplitusios.
Pirmoji Mykolo Kazimiero II Žuvelės žmona buvo rašytoja Pranciška Uršulė Višnioveckaitė. Ji Nesvyžiuje (Naugarduke) įsteigė teatrą. Čia buvo vaidinami ir jos pačios veikalai.
Nesvyžiuje jėzuitai buvo įrengę kriptą, kur buvo laidojami mirę Radvilos. 
 
Naudota literatūra:
Kotlubajus E. Radvilos.-V.-1995.
Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1961.-T. XXIV.-P. 397.
 
JONUŠAS RADVILA 
 
Jonušas Radvila (1612–1655). Jis – didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus. 
Jonušas buvo vienas iš paskutiniųjų Biržų atšakos Radvilų giminės atstovų. Žinoma, kad jis baigė kalvinų mokyklą Biržuose, Koidanovo ir Slucko gimnazijas. Po to mokėsi Leipcigo, Leideno, Altdorfo universitetuose. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti. 1632 m. jis su delegacija buvo pasiųstas į Olandiją ir Angliją notifikuoti apie karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimą. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1640 m. buvo paskirtas Trakų pilininku, bet šios tarnybos atsisakė. 1646 m. buvo lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas.
Jis pasižymėjo karuose su Maskva ir kazokais: 1633-1634 m. dalyvavo kovose dėl Smolensko, 1649 m. išvadavo iš sukilusių kazokų Turovą, Mozyrių, Babruiską ir kt. miestus, 1651 m. užėmė Kijevą.
1654-1655 metais, per 1654-1667 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Rusija, vadovavo LDK kariuomenei. 1655 m. rugjūčio mėnesį Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, vadovavo LDK derybų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su Švedija. Už tai Seimas nusavino jo valdas, iš kurių  svarbiausios buvo šios: Biržai, Dubingiai, Kėdainiai, Nesvyžius, Svėdasai. Po J. Radvilos mirties 1659 m. šios valdos buvo grąžintos kitiems Radviloms.
XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje ir, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje” (Bostonas, 1964, t. XXIV, p. 381) „nevengė savarankiškai politikuoti tiek vidaus, tiek santykiuose su užsieniu. Daugiausia savarankiškumo jis parodė derybose su švedais po to, kai 1654 m. Maskva puolė Lietuvą, užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos. J. Radvila norėjo sąjungą su Švedija nukreipti prieš Maskvą, bet Švedijos karalius Karolis X Gustavas nepritarė tokiai politikai, ir garsioji Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi J. Radvila ir daugumas Lietuvos didikų bei senatorių. Dėl tos sutarties J. Radvila užsitraukė Jono Kazimiero, daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą”. Kaip diplomatas J. Radvila viešėjo Saksonijos kurfiursto dvare Drezdene, lankėsi pas Karolį I Stiuartą, tap pat infantės Izabelės, Ispanijos vietininkės Nyderlanduose dvare.
Jo asmenybė kelia daug ginčų, ypač tarp lenkų istorikų ir rašytojų dėl jo tariamos antilenkiškos veiklos ir dėl tariamo Liublino unijos sulaužymo.
Jonušas Radvila mokėjo keturias kalbas, rūpinosi kultūriniais krašto reikalais.
Kėdainiai buvo J. Radvilo mylimiausias miestas. Čia jo rūpesčiu 1650 m. įsteigta spaustuvė. J. Radvila rėmė Kėdainių mokyklą. Jo iniciatyva Kėdainių evangelikų reformatų mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją. Jonušas Radvila pasikvietė į miestą spaustuvininką Joachimą Jurgį Rhetą, pedagogą J. A. Komenskį. Jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius ir gydytojas, olandų tapytojas Abraomas van Vesterfeldas, poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas. 1653 m. J. Radvila Kėdainiams suteikė plačias teises.
J. Radvila buvo Lietuvos (dalinai ir Lenkijos) evangelikų reformatų (kalvinų) globėjas. Jis pasirūpino, kad būtų užbaigti prieš jį pradėti Biržų rezidencijos bei Kėdainių kalvinistų bažnyčios statybos darbai.
Pirmoji J. Radvilos žmona buvo K. Potockytė (mirė 1645 m.). Antroji žmona – turtingo Valakijos valdovo Lupulo dukra Elena Marija.  Jos garbei J. Radvila Kėdainiuose pastatė stačiatikių bažnyčią.
J. Radvila turėjo tik vieną dukrą (iš pirmos santuokos) – Oną Mariją. Ši ištekėjo už Boguslavo Radvilos. Taip visas Jonušo Radvilos šeimos turtas perėjo Boguslavo Radvilos giminės šakai.
Mirė Jonušas Radvila Tykocine. Palaidojimo vieta nežinoma.
1931 m. birželio 28 d. Biržuose atidengtas J. Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai. Paminklo statybos iniciatoriai buvo reformatai.
 
Naudota literatūra:
1. Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1961.-T. XXIV.-P. 380-381.
2. Paliušytė A. Jonušo Radvilos mecenatystė // Lietuvos kultūros tyrinėjimai.-1995.-Nr. 1.-P. 163-179.
3. Žirgulis R. Jonušo Radvilos gyvenimas ir veikla // Amžių santaka.-1990 04 01.
4. Kotlubajus E. Radvilos.-V.-1995.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.25