Adresas: Vilniaus g. 22, LT-01119, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1346. Faksas (8-5) 212 0841. MARIJOS ŠVAŽIENĖS TEKSTILĖS IR TAPYBOS PARODA „ERDVIŲ TRAUKA“ 2010 m. rugsėjo 9 d. – spalio 24 d. Parodos anotacija LDM informacinis pranešimas Edukacinės programos Parodos atidarymo akimirkos   ANOTACIJA Kvietimas į Marijos Švažienės parodą „Erdvių trauka“ Dailininkė Marija Švažienė – žymi Lietuvos tekstilininkė, kurios vardas susijęs su dailiosios tekstilės plėtra ir naujovėmis. Gausų jos kūrybinį aruodą sudaro daugiau kaip šimtas tekstilės kūrinių ir per du šimtus tapybos darbų. Lietuvos dailės muziejus turi didelę M. Švažienės tekstilės kūrinių kolekciją ir beveik visą ją eksponuoja parodoje. Marija Švažienė (Kondrackytė) gimė 1930 m. rugpjūčio 14 d. Kaune. Dailės studijas pradėjusi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, baigė jas Vilniuje 1955 m. Po studijų M. Švažienė penkerius metus dirbo Kauno „Dailės“ kombinate, o nuo 1960 m. tapo laisva menininke ir aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą. Nuo septinto dešimtmečio pradžios jos kūriniai bendrųjų parodų sudėtyje yra daug keliavę po respubliką ir užsienius. Surengtos individualios parodos: Vilniuje (1970, 1974, 2000, 2005, Panevėžyje (1974), Kozencoje (Italija, 1978), Klaipėdoje (2000). 1980 m. M. Švažienės kūryba įvertinta Lietuvos valstybine premija, dailininkei suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas. Gražaus jubiliejaus proga surengta M. Švažienės kūrybos paroda pavadinta „Erdvių trauka“, nes erdvė, judėjimas erdvėje visada buvo dailininkės dėmesio centre. Be sukurtų beveik prieš pusšimtį metų ir pastarojo laiko tekstilės darbų, parodoje eksponuojami paveikslai, tapomi dailininkės daugiau kaip dešimtį metų. Įspūdingų matmenų gobelenai – architektūros ir taikomosios dailės sintezės pavyzdžiai – pristatomi parodoje didelio formato iliustracijomis. Tokių gobelenų yra sukurta daugiau kaip dvidešimt („Skrydis“, 1974, 280x850 cm, trijų dalių „Saulės žiedai“, 1978, 290x870 cm, kt.). Tai ryškūs akcentai visuomeninių įstaigų Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, Maskvoje, Ženevoje interjeruose. Pirmuosius dekoratyvinius M. Švažienės kilimus, austus klasikine technika, greitai pakeitė ilgesnės faktūros kilimai. Neilgai trukus, naudodama raiškias faktūras („Paukštis“ 1970), o kartais net labai intensyvias spalvas („Raiteliai“ 1969), dailininkė drąsiai pradėjo austi novatoriškus gobelenus. Pirmoji Lietuvoje ėmėsi erdvinės tekstilės. 1970 m. išaudė trijų matavimų gobeleną „Plaštakės“, keletą pusiau erdvinių gobelenų („Erdvinis gobelenas“, 1970; „Ruduo“, 1972; „Žiema“, 1976). Aštuntą dešimtmetį radosi naujų kūrybos ypatumų: konstruktyviai skaidytos didelės plokštumos, maksimalia emocine įtaiga spinduliuojantys kontrastingi spalvų deriniai. Ryškiausi pavyzdžiai: „Žemės žiedas“ (1976), Jono Švažo atminimui skirtas gobelenas „Erdvėje“ (1977), „Kosmoso žiedas“ (1981), „Ir paukščiai nori skristi“, I–III (1986), „Mūsų Žemė“ (2010). M. Švažienei, bene vienintelei taikomosios dailės srityje, labai artima tapo kosmoso tema. Tai ypač akivaizdu monumentaliuose interjerų kūriniuose. Naujais simbolinio turinio gobelenais – „Lietuva“ (1989), ciklu „1999-ieji metai“, „2000-ieji metai“, „2001-ieji metai“ (1999–2000), „Lietuvos tūkstantmečiui. Miestai“ (2008) – M. Švažienė įprasmino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, prasidedantį XXI amžių ir Lietuvos vardo tūkstantmetį. Antroji parodos dalis – tapyba ant popieriaus. Menininkė šiam užsiėmimui skiria vis daugiau laiko. Norą tapyti skatina gamtos vaizdai, augalai, jų atspindžiai vandenyje. Realūs motyvai perkuriami, neįprastai sugretinami, keistas apšvietimas suteikia paveikslams paslapties. Tačiau daugiausia dailininkė yra nutapiusi gamtos įspūdžių inspiruotų romantinių kompozicijų. Panašiai kaip tekstilėje, M. Švažienė ir tapydama išradingai naudoja įvairias geometrines formas (tapo jas tvirtais, plokščiais potėpiais), abstraktų grafinį piešinį, skambias splavas, nors naujausiuose kūriniuose „Sukasi planeta, I–II (2010),“, Žalios planetos“, I–II (2010) vyrauja skaidrūs persišviečiantys tonai. Dailininkė naudoja ir sfumato techniką, kuri paveikslams suteikia emocinio gyvumo. Ir būdama garbaus amžiaus, M. Švažienė kuria jaunatviškai, optimistiškai, spalvingai. Kaip ir anksčiau, ji nestokoja idėjų, kurios tiesiog veja viena kitą. Skirtingai nei dauguma tekstilininkų, nenusivylė gobeleno menu, kasmet žiemos laiku, kai tapybai stinga saulės, juos audžia, tik dabar jau plonesniais sūlais, gal kiek lėčiau, tik dar kruopščiau, stebindama mažų, tartum sulydytų spalvų plotelių tekstūrine įvairove.   Nijolė Žilinskienė