Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01119, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1346. Faksas (8-5) 212 0841. PARODA „XX A. LIETUVOS TEKSTILĖS MENAS“ IŠ LIETUVOS DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIŲ 2011 m. birželio 1 d. – rugsėjo 4 d. ANOTACIJA Parodos „XX a. Lietuvos tekstilės menas“ kvietimo fragmentas Paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus XX a. dailiosios tekstilės rinkinio. Rudeniop ją planuojama atnaujinti, papildyti. Šiuo metu salėse – 140 kūrinių, sukurtų 45 autorių. Dailiosios tekstilės profesionaliai pradėta mokyti 1940 m. Kauno meno mokyklos kilimų studijoje. Darbas nutrūko užgriuvus karui, atgijo jam pasibaigus Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Trumpai jame dėstęs L. Truikys negausiai studentų grupelei (tekstilė nebuvo populiari specialybė) skiepijo dekoratyvumo pagrindus. Rytų menu žavėjęsis scenografas plokštuminės kompozicijos vaizdą siūlė taikyti tekstilės kūriniams. Novatoriškų kompozicijos pamokų studentai gavo ir iš V. Kairiūkščio. Perkėlus taikomosios dailės katedras į Vilniaus dailės institutą, ilgus metus tekstilės studijoms vadovavo J. Balčikonis. Paroda prasideda teminiais penkto dešimtmečio kilimais, rištais smirnos mazgu. Tai A. Mironaitės „Ir sulaukėm martelės“ (1947), A. Narbutaitės „Bulviakasis“ (1948), J. Balčikonio „Rugiapjūtė“ (1947). Šį savo darbą trečio kurso studentas Balčikonis, dėstytojo Truikio paskatintas, pasiūlė respublikinei parodai. Kilimas, gerai įvertintas Vilniuje, buvo išvežtas į Maskvą. Sąjunginėje parodoje santūraus kolorito „Rugiapjūtė“, nors ir keistokai atrodė tarp ryškiaspalvių pietietiškų kilimų, buvo premijuota už realistinį piešinį ir, patekusi į bendrą kilnojamąją parodą, keletą metų keliavo po didžiąją šalį. Nepaisant to, kad sovietiniai ideologai tekstilės meną varžė mažiau nei tapybą ar skulptūrą, buvo aišku, kad žymių politinių veikėjų portretai, kaip ir sovietinės simbolikos motyvai ar tam tikra tematika yra pageidaujami. Dauguma dailininkų tokių valdžios lūkesčių nepaisė, dirbo atsipirkdami darbo ir švenčių tematika, atskleisdami siužetus registrais (juostomis) ir ritmiškai išdėstytais motyvais. To laiko tekstilininkų kūrybai būdingas pabrėžtas plokštuminis vaizdas, nuosaiki spalvų gama, smulkiais ornamentais užpildytos plokštumos, kraštų apvadai, neretai su užrašais (kaip liaudies grafikoje). Audimo tradicijos kaimuose buvo gyvos, ir liaudiški raštai, kiek perkurti profesionalų, toliau gyvavo staklėmis austuose vadinamuosiuose austiniuose kilimuose. Septintą dešimtmetį visose taikomosios dailės srityse vyko modernesnių stilizuotų formų paieškos. Tekstilininkai irgi žengtelėjo ton pusėn, bandydami vis įvairesnes medžiagas ir naujas technikas. Penkiolika metų kruopščiai ir sunkiai rištus klasikinius kilimus pakeitė iš Skandinavijos šalių kilęs ilgaplaukės faktūros riju rišimo būdas, tikęs ne tik minkštiems grindų kilimams, bet ir teminėms paprastesnio plakatinio vaizdo kompozicijoms. Vienintelė M. Dūdienė jaukius nedidelio formato sienos kilimėlius kūrė savo pamėgta klasikinio rišimo technika. Buvo susidomėta aplikacija, siuvinėjimais. Savitų darbų šiomis technikomis sukūrė I. Kaziukaitytė, V. Gruzdaitė, konstruktyviai minimalistinių, modernesnių – K. Zimblytė, M. Levitan-Babenskienė. Naũja meninėje tekstilėje buvo marginimas (parodoje yra keletas V. Daujoto ir V. Žilvytytės rankinio marginimo pavyzdžių), batika. Ją Lietuvoje pirmas išbandė J. Balčikonis, pažadinęs šia technika daugybę tautosakinių temų („Žirgeliai pakinkyti, žiedeliai sumainyti“, 1967, kt.). Įdomiai liaudiškus motyvus batika stilizavo L. Kryževičienė („Sugrįžimas“, 1970). Batikos eksperimentai inspiravo dailininkus kurti didelių formatų tekstilę. Platesnis meninės raiškos laukas tekstilininkams atsivėrė atgaivinus gobeleninį audimą, leidusį pasinaudoti medžiagų (vilnos, lino, džiuto), audimo faktūrų galimybėmis, pynimų, spalvų bei piešinio įvairove. Lyriškos nostalgijos kupini pastelinių spalvų vilnoniai R. Jasudytės kilimai („Lietuvaitės“, 1968). Gilūs liaudies meno spalviniai klodai slypi novatoriškose ornamentinio vaizdo M. Šimelio kompozicijose („Statyba“, 1970). Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės „Jubiliejinis“ (1967) švyti išradingumu, netikėtu medžiagų – džiuto ir metalo plokštelių – deriniu. Linu grožisi D. Kvietkevičiūtė („Oi ūžia ūžuolėliai“, 1968). Pirmą kartą erdvinį elementą – laisvas džiuto sruogas – savo gobelene „Sutemos“ (1970) panaudoja J. Balčikonis. Šiame dar kiek nedrąsiame spalviniu požiūriu lietuviškos tekstilės kontekste drąsiais abstrakčių kompozicijų spalviniais akordais suskamba tapybiški M. Švažienės gobelenai. To meto lietuviška tekstilė jau pasižymi ne tik technikų, medžiagų, temų, bet ir jų traktavimo įvairove. Etnografinės scenos žaismingai atsiskleidžia S. Baltakienės „Užgavėnėse“ (1967), „Žemaitiškuose žaidimuose“ (1971); švelniai prie folkloro prisiliečia D. Aksamitauskaitė-Valatkienė („Žirgelį balnojau“, 1968); dažnai mene eksploatuojamas taikos, draugystės, darbo temas J. Bazarienė, S. Vainilaitienė, M. Levitan-Babenskienė permąsto šiuolaikiškai ir perteikia lengvai suvokiamais plokštuminiais vaizdais, žmonių figūros jų kilimuose drąsiai stilizuotos, ornamentuotos. Parodoje eksponuojami ir fabrikuose austų bei margintų dekoratyvinių audinių pavyzdžiai. Nuo šešto dešimtmečio pabaigos ne tik kilimų, bet ir užuolaidų, baldų audinių raštus įvairiose tekstilės įmonėse jau kūrė diplomuoti lietuvių dailininkai. Fabrikiniai audiniai palengva keitėsi, gražėjo, jų dekoras modernėjo. Tai buvo lyg ir atsakas į mestą šūkį „menas – buičiai“. Nijolė Žilinskienė