Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01402, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1477. PARODA „EUROPOS DAILĖ XVI–XIX A.“ 2012 m. sausio 10 d. – vasario 12 d. Parodos anotacija Informacinis pranešimas Virtuali paroda (papildyta) Parodos atidarymo akimirkos Parodą pristatantis vaizdo reportažas Portalo Delfi.lt reportažas Portalo „Penki TV“ reportažas „Europos dailės šedevrai – istorinėje Vilniaus erdvėje“ ANOTACIJA Nežinomas vokiečių XVII a. dailininkas Kalnų peizažas su dviem medžiais Lietuvos dailės muziejus Fotografas Vaidotas Aukštaitis 2012–uosius – Muziejų metus – Lietuvos dailės muziejus pradeda Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje, pristatydamas užsienio šalių ekspozicijos pirmąją dalį – „Europos dailė XVI–XIX a.“, kurią vėliau papildys meno vertybės iš muziejuje sukauptų užsienio šalių dailės gausių rinkinių. Šalia 2012 m. sukurtos nuolatinės užsienio šalių meno ekspozicijos, Radvilų rūmų, kuriuos XVII a. viduryje pastatė Jonušas Radvila, muziejaus lankytojai galės susipažinti su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu ir tarptautinėmis bei nacionalinėmis dailės parodomis. Vakarų Europos dailininkų paveikslų būta ne viename Lietuvos dvare. Menu besidomintys aristokratai buvo sukaupę ištisas Vakarų Europos tapybos kolekcijas. Vertingus tapybos rinkinius turėjo Radvilos Biržuose ir Vilniuje, Tyzenhauzai – Rokiškyje, Juozas Tiškevičius – Astravo dvare, ir kt. Deja, karų ir politinių neramumų metais šios kolekcijos buvo išblaškytos, į Lietuvos muziejus pateko tik jų fragmentai. Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos tapybos rinkinio pagrindą sudaro paveikslai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų ir kolekcininkų dovanoti viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Rinkinį papildė kūriniai, pirkti ir dovanoti pokario ir vėlesniais metais. Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra per 300 XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų paveikslų, atspindinčių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Vėlyvajam italų Renesansui atstovauja žymaus Kremonos tapytojo, garsios dailininkų dinastijos atstovo Antonijaus Kampio (1523–1587) subtilus, elegantiškos formos paveikslėlis „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“. Manierizmo dailės bruožai būdingi Romos tapytojo Marčelo Venusčio (1512/15–1579) „Pietai“, nutapytai pagal Mikelandželo piešinį, vieno žymiausių Nyderlandų manieristų Bartolomėjaus Sprangerio (1546–1611) paveikslui „Šv. Uršulė su kankinėmis“, Harlemo manierizmo atstovo Kornelio van Harlemo (1562–1638) efektingai daugiafigūrei kompozicijai „Senojo ir Naujojo Testamento alegorija“. Antimanieristinės tendencijos, sugrįžimas prie gamtos studijų, natūralių figūrų pozų ir klasikinės dailės pavyzdžių pastebimas vieno iš Bolonijos akademijos įkūrėjų Lodoviko Karačio (1555–1619) drobėje „Kristus kape“, žiūrovą patraukiančioje emocingumu, išraiškingu šviesos ir tamsos kontrastu, subtiliu koloritu. Baroko laikotarpio (XVII–XVIII a.) tapyba sudaro didžiąją dalį Lietuvos dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinio eksponatų. Italų barokui atstovauja energingai nutapytas, galingos plastikos „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“, priskiriamas maištingajam Salvatorui Rozai (1615–1673). Dėmesio vertas romantiškos nuotaikos Džiovanio Gizolfio (1623–1683) peizažas „Draugija pajūryje“, Domeniko Brandžio (1683–1736) „Peizažas su karvių banda“, neseniai restauruotos nežinomų XVII a. dailininkų drobės „Šv. Benedikto gundymas“ ir „Abraomo auka“. Ispanų tapybos kolekcijoje akį patraukia Saragosos dailininko Fransisko Chimeneso (1598–1670) drobė „Šv. Marija Magdalietė“, benediktinų vienuolio Chuano Risio (1600–1681) drobė „Kunigas su kryžiumi“, kuriose dramatinę įtampą sustiprina kontrastinga šviesokaita, o figūrų pozos, mimika perteikia šventųjų dvasinę ekstazę, būdingą į misticizmą linkusiam ispanų religingumui. Puikus austrų baroko pavyzdys yra Johano Michaelio Rotmajerio (1654–1730) monumentali drobė „Lotas su dukterimis“, nutapyta plačiais, drąsiais potėpiais, praturtinta efektingu šviesos ir šešėlių žaismu. Protestantiškosios Olandijos dailę pristato Klaso van der Viligeno (1630–1676), Jano van Borchelo ir kt. dailininkų tapyti peizažai, natiurmortai, animalistinės, buitinės ir batalinės kompozicijos. Atskirai paminėtinas vieno žymiausių XVII a. olandų peizažistų Meinderto Hobemos (1638–1709) peizažas „Senas malūnas“, vaizduojantis dailininko pamėgtą saulės nušviestos pamiškės su medžiais apaugusiu tvenkiniu ir vandens malūnu motyvą, puikiai perteikia gamtos nuotaiką, apšvietimo efektus. Disciplinuotai, į idealizaciją linkusiai XVII a. prancūzų tapybos mokyklai atstovauja puikus nežinomo Klodo Loreno pasekėjo nutapytas „Italijos gamtovaizdis su piemenimis“, du Gasparo Diugė (1615–1675) itališki peizažai, Žako Stelos (1596–1657) mitologinė kompozicija „Sabinių pagrobimas“. Su klasicizmo daile supažindina italų Džiovanio Paolo Paninio (1691–1765) ir Džiambatisto Basio (1784–1852) peizažai, prancūzo Žano Loreno Monjė (1743/44–1808) ir vokiečio Karlo Kristijano Fogelio fon Fogelšteino (1788–1868) portretai, venecijiečio Lodoviko Liparinio (1800–1856) akademinės kompozicijos. Klasicizmo ir romantizmo stilistika jungiasi austrų tapytojo Franco Ksavero Lampio (1782–1852) fantastiniuose peizažuose. Akademizmo, romantizmo ir realizmo bruožai pastebimi XIX a. II pusės dailininkų: vokiečio Franco Defrėgerio (1835–1921), ispano Ramono Tusketso (1837–1904), belgo Ferdinando Marinuso (1808–1890) ir kt., kūriniuose.