Kultūros vakarai: „Oginskių dinastija“ (Vilnius, LDM Taikomosios dailės muziejus, 2006 m. spalio 4 d. 18 val.); „Oginskių dinastijos muzika“ (Klaipėda., LDM Prano Domšaičio galerija, 2006 m. rugsėjo 25 d. 18 val.)
2006 m. rugsėjo 25 d. 18 val. – Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) 2006 m. spalio 4 d. 18 val. –  LDM Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenalo g. 3A, Vilnius)	Ivo Zaluskio (Didžioji Britanija) koncertinė programa Lietuvoje Ivo Zaluskis Mykolas Kleopas Oginskis Kiti Oginskių muzikos dinastijos atstovai	Ivo Zaluskis. Nuotrauka iš Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo
„Oginskių dinastijos muzika“ 2006 m. rugsėjo 25 d. 18 val. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) Programoje: Mykolo Kleopo Oginskio provaikaičio, pianisto, kompozitoriaus, rašytojo Ivo Zaluskio (Ivo Zaluski, Didžioji Britanija) koncertas „Oginskių Dinastijos muzika“.   Dalyviai: Ivo Zaluskis, Mykolo Kleopo Oginskio provaikaitis, pianistas, kompozitorius, rašytojas (Didžioji Britanija); Virginija Kochanskytė, aktorė; Vytas Rutkauskas, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius; Kristina Jokubavičienė, LDM Prano Domšaičio galerijos vedėja. „Oginskių dinastija“ 2006 m. spalio 4 d. 18 val. LDM Taikomosios dailės muziejuje ( Arsenalo g. 3A, Vilnius)   Programoje: 1. Kultūros programos, leidinių, skirtų Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms, pristatymas; 2. Kompozitoriaus, muzikos atlikėjo, rašytojo, Mykolo Kleopo Oginskio provaikaičio Ivo Zaluskio (Didžioji Britanija) koncertas. Dalyviai: Kompozitorius, rašytojas, muzikos atlikėjas Ivo Zaluskis; Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas; Kultūros istorikė dr. Anelė Butkuvienė; Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimų“ vertėjas iš prancūzų į lietuvių kalbą Virginijus Baranauskas, „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorė, knygų leidėja Danutė Mukienė.   Ivo Zaluskio (Didžioji Britanija) koncertinė programa Lietuvoje   Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833): Polonezas Nr. 13 A minor (Atsisveikinimas su tėvyne); Polonezas Nr. 1 F (Mirties polonezas); Polonezas Nr. 11 G (Amelijai); Polonezas Nr. 16 D minor (Patetiškasis polonezas); Mazurka G; Mazurka D; Menuetas A minor. Ksaveras Oginskis (1801–1837): Polonezas Nr. 5 G minor (M. K. Oginskio temomis); Polonezas Nr. 7 E bemol. Amelija Oginskytė-Zaluska (1804–1856): Valsas-polka-mazurka, polonezas. Ivo Zaluskis (g.1939): Variacijos Amelijos Zaluskos tema; Variacijos M. K. Oginskio maršo tema. Karolis Bernardas Zaluskis (1833-1919): Saulės patekėjimas. Kazimieras Ostaševskis (Kazimierz Ostaszewski, 1864–1948): Maršas. Wojcechas Ostaševskis  (Wojciech Ostaszewski, 1900–1975): Mazurka Svajonė.   Mykolas Kleopas Oginskis. Kunigaikštis gimė 1765 m. šeimos dvare Guzove (Lenkija), netoli Varšuvos. Jis – žinomas XVIII a. pab. – XIX a. pr. kompozitorius, valstybės veikėjas, diplomatas, kariškis, Lenkijos ambasadorius Hagoje, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis. Kovojo prieš Jekaterinos II politiką po Žečpospolitos padalinimo, diplomatinėmis priemonėmis siekė Lietuvos-Lenkijos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo. M. K. Oginskis – muzikas mėgėjas. XIX a. pirmajame dešimtmetyje jo fortepijoninės muzikos kūriniai buvo geriausiai perkami Europoje. Kūriniai labai melodingi, nesunkiai grojami, tad juos skambinti galėdavo išmokti kiekvienas: pradedant nuo jaunų, muzikos besimokančių merginų ir baigiant profesionalais muzikais, kurie M. K. Oginskio kūrinius dažnai peraranžuodavo, pritaikydavo kameriniams ansambliams ir dvarų orkestrams. M. K. Oginskis laikomas fortepijoninių polonezų ir mazurkų, skirtų koncertams, o ne šokiams, pradininku. Vėliau šio pobūdžio muzikinius kūrinius ištobulino F. Šopenas (Frederik Chopin). Iš 24 mūsų laikus pasiekusių M. K. Oginskio polonezų geriausiai žinomas ir labiausiai Lietuvoje, slavų žemėse mėgstamas „Atsisveikinimas su tėvyne”. M. K. Oginskis mirė 1833 m. Florencijoje.   Ivo Zaluskis. Pianistas, kompozitorius, rašytojas, Mykolo Kleopo Oginskio vyriausiosios dukters Amelijos ir Karolio Teofilio Zaluskio trečios kartos provaikaitis. Gimė 1939 m. Krokuvoje. 1946 m. kaip pabėgėlis atvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Mokėsi Benediktinų kolegijoje, Karališkojoje muzikos akademijoje, Šv. Marijos kolegijoje Tvichenhamene, netoli Londono. Ilgą laiką dirbo muzikos dėstytoju. Nuolat domėjosi įvairia muzika, taip pat ir klasikinės, roko muzikos simbioze. Sukūrė keletą miuziklų jaunimui, roko operų, roko simfonijų, „Iškilmingas mišias“ (Missa Solemnis) solistams, chorui, roko grupei ir orkestrui. 1960–1970 m. grojo Londono lenkų įkurtoje roko grupėje. 1989 m. atsisakė dėstytojo darbo, vėl pradėjo sistemingai muzikuoti ir kartu su savo dabar jau velione žmona Pamela pasišventė muzikos tyrinėjimams. Parašė 10 knygų apie muziką ir jos kūrėjus. Tarp jo knygų yra ir biografinių leidinių apie V. A. Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart), F. Šopeną (Frederik Chopin), F. Listą (Franz Liszt), K. Černy (Carl Czernny).1994–2006 m. I. Zaluskis koncertavo daugelyje Europos valstybių. Savo koncertinėms programoms jis dažniausiai parenka Oginskių dinastijos atstovų sukurtą muziką ir taip klausytojams pristato Mykolo Kleopo Oginskio ir jo palikuonių kūrybinį palikimą. 1996, 1998 m. Londone I. Zaluskis išleido du kompaktinius diskus „Oginskių dinastijos muzika“. I. Zaluskio angliškai parašytas leidinys „Oginskių genealogija“ išverstas į rusų kalbą ir 2006 m. išleistas Minske (Baltarusija). Kiti muzikų Oginskių dinastijos atstovai   Kiti muzikų Oginskių dinastijos atstovai   Ksaveras Oginskis – Mykolo Kleopo Oginskio sūnus iš pirmos santuokos su Izabela Lasocka. Gimė 1801 m. Bžeziny dvare (centrinė Lenkija). Studijavo Vilniaus universitete. Iš tėvo paveldėjo muzikinį talentą, kuriuo 1820–1830 m. dažnai sublizgėdavo Varšuvos salonuose. Tai buvo laikotarpis, kai jaunasis F. Šopenas pradėjo savo karjerą. Mykolo Kleopo Oginskio ir jo sūnaus Ksavero Oginskių kūryba tuo metu darė nemažą įtaką kūrybiniams F. Šopeno ieškojimams. Po 1831 m. sukilimo Ksaveras gyveno Peterburge ir Vilniuje. Mirė 1837 m. Veisiejuose.   Amelija Oginskytė-Zaluska (Mykolo Kleopo Oginskio vyriausioji dukra iš antrosios santuokos – su itale Marija de Neri) taip pat buvo paveldėjusi tėvo muzikinį talentą. Ji ištekėjo už grafo Karolio Teofilio Zaluskio, kuris valdė Gulbinų dvarą Panevėžio apylinkėse. Šiame dvare jis paskelbė 1831 m. sukilimo manifestą, viešai sudegino caro Nikolajaus I amnestijos dokumentą. Po to Karolis Teofilis ir Amelija Zaluskiai buvo priversti bėgti iš Lietuvos ir ieškoti prieglobsčio Klaipėdoje, kuri tada priklausė Prūsijai. 1837 m. K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte (Lenkijai priklausančioje Karpatų dalyje), kur Amelija padėjo savo vyrui įsteigti vandens sveikatingumo centrą. Šis dvaras ilgą laiką Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras ir traukė kūrėjus. Amelija buvo tų suėjimų siela. Ji gražiai skambindavo pianinu, kūrė muziką. Meilę muzikai ji įskiepijo ir visiems devyniems savo vaikams, kuriuos pati muzikos ir išmokė. A. Oginskytė-Zaluska mirė 1856 m. Italijoje, Ischijos saloje, ant savo antrojo sūnaus Karolio Bernardo Zaluskio rankų.   Karolis Bernardas Zaluskis. Mykolo Kleopo Oginskio dukters Amelijos sūnus. Gimė jis 1834 m. Klaipėdoje. Prieš pasirinkdamas diplomato karjerą, baigė teisės studijas Vienoje. Nors jis buvo pianistas virtuozas, kompozitorius, muziko karjeros nepasirinko – grodavo, koncertuodavo tik laisvalaikiu. K. B. Zaluskis buvo ypatingasis Austrijos ambasadorius Švedijoje, Turkijoje, Egipte, Persijoje, Kinijoje, Japonijoje. Žinomas ir kaip F. Listo, Dž. Sgambati (Giovanni Sgambati)draugas bei kolega. 1899 m. išėjęs į pensiją, K. B. Zaluskis pasišventė savo memuarų ir kūrinių fortepijonui leidybos reikalams. Jo kūriniai buvo leidžiami Vienoje ir Lvove. Mirė 1919 m. Ivoničiuose.   Ema Zaluska-Ostaševska (Ostaszewska). Mykolo Kleopo Oginskio dukters Amelijos dukra. Ji taip pat buvo puiki pianistė, F. Šopeno ir Karolio Mikelli (Mikelli) mokinė. Ištekėjo už Teofilio Ostaševskio, kuris gyveno kaimyniniame Vzdove.   Kazimieras Ostaševskis (Kazimierz Ostaszewski). Mykolo Kleopo Oginskio provaikaitis, Emos Zaluskos ir Teofilio Ostaševskio jauniausias sūnus. Jis buvo labai gabus pianistas ir kompozitorius, nors neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo – nemokėjo nei skaityti natų, nei jų užrašyti. K. Ostaševskio kūrinius užrašydavo jo dėdė Karolis Bernardas ir duktė Jolanta. Jis buvo žinomas ir kaip veislinių žirgų augintojas. Mirė K. Ostaševskis 1948 m. Ladzino dvare (Karpatų kalnuose).   Vojcechas Ostaševskis (Wojciech Ostaszewski). Mykolo Kleopo Oginskio provaikaičio, violončelisto Stanislovo Ostaševskio (Kazimiero Ostaševskio brolio) sūnus. Gimė 1900 m. Klimkovkoje. Vojcechas buvo teisininkas ir dirbo Krokuvoje. Garsėjo ir kaip savamokslis pianistas, kompozitorius. Jo autorystei priklauso didelis pluoštas saloninių ir koncertinių kūrinėlių. Savo muzikinę kūrybinę karjerą užbaigė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Mirė 1975 m. Krokuvoje.