Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Paroda „Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius ALEKSANDRAS“, skirta valdovo mirties 500 metų sukakčiai
 
Paroda veikia nuo 2006 m. liepos 6 d.

Adresas: LDM Taikomosios dailės muziejus (Vilnius, Arsenalo g. 3A)

Nežinomas XVIII a. dailininkas. Aleksandras. Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčiaTrumpai apie parodą

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (1492–1506) ir Lenkijos karaliui (1501–1506) Aleksandrui (1461–1506) skirta paroda siekiama į istorinę savimonę sugrąžinti vieno Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovų vardą, aktualizuoti šio valdovo veiklą bei nuopelnus valstybei ir visuomenei platesniame Europos tarptautinės politikos peripetijų bei kultūros raidos kontekste. Atkreipiamas dėmesys į Aleksandro įtaką Lietuvos sostinės ir didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje plėtrai. Didaktinio pobūdžio parodoje eksponuojami originalūs dokumentai, dailės kūriniai ir jų faksimilės iš Lietuvos bei užsienio kultūros paveldo institucijų, Valdovų rūmų radiniai. Paroda, sumanyta kaip Taikomosios dailės muziejuje veikiančios ilgalaikės ekspozicijos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ 2006 m. atnaujinimo projektas, skiriama Aleksandro mirties 500-osioms metinėms. Ji veiks iki 2007 m. liepos 1 d.

Parodos mecenatai:

  • Valdovų rūmų paramos fondas
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Parodos rengėjai:

  • Lietuvos dailės muziejus
  • Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“
  • Lietuvos mokslų akademijos biblioteka
  • Vilniaus universiteto biblioteka
  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas
  • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
  • Valdovų rūmų paramos fondas. 
Be Lietuvos kultūros paveldo institucijų, rengiančių parodą, ikonografinę medžiagą taip pat pateikė:
  • Britų biblioteka (The British Library, London),
  • Krokuvos Vavelio metropolinės kapitulos archyvas (Archiwum Kapituły Metropolitalnej na Wawelu, Kraków),
  • Kunigaikščių Čartoriskių fondo biblioteka prie Krokuvos nacionalinio muziejaus (Biblioteka Fundacji XX Czartoryskich przy Muzeum Narodowym w Krakowie),
  • Krokuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Krakowie),
  • Vyriausiasis senųjų aktų archyvas (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie),
  • Krokuvos Jogailaičių universiteto muziejus (Muzeum Uniwersytetu Jagiellońskiego w Krakowie),
  • Krokuvos Stradomo misionierių namų muziejus (Muzeum Domu Księży Misjonarzy na Stradomiu w Krakowie),
  • Austrijos nacionalinė biblioteka (Österreichische Nationalbibliotek, Wien),
  • Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptasis archyvas (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin),
  • Prancūzijos nacionalinė biblioteka (Bibliotèque Nationale de France, Paris),
  • Kolekcininkas dr. Tomasz Niewodniczański (Vokietija),
  • Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia,
  • Vilniaus arkikatedra bazilika. 

Parodos kuratoriai:

  • Vydas Dolinskas, Remigijus Černius, Eduardas Kauklys, Ėrika Striškienė, Rima Cicėnienė, Daiva Narbutienė, Jolita Steponaitienė, Virginija Galvanauskaitė, Nijolė Šulgienė, Virginija Čijunskienė, Indrė Jovaišaitė. 

Parodos konsultantai:

  • Prof. Mečislovas Jučas
  • Dr. Edmundas Rimša

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras

Remigijus Černius

Ketvirtąjį Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elzbietos sūnų, šv. Kazimiero brolį Aleksandrą galima būtų apibūdinti kaip pamirštą Lietuvos valdovą. Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovai, valdę Lietuvą po Vytauto Didžiojo mirties (1430), tarsi pranyko šio didžio valdovo šlovės šešėlyje; tradicinėje lietuvių istoriografijoje jiems skiriamas nepakankamas dėmesys, jų vardai bei darbai menkai veikia istorinę savimonę.
Vienas tokių Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovų, trumpai valdęs Lietuvą, o vėliau ir Lenkiją, yra Aleksandras, gimęs 1461 m. rugpjūčio 5 d. Krokuvos Vavelio karališkoje pilyje. Princui suteiktas Aleksandro vardas turėjo pagerbti ir priminti jo senelio Jogailos pusbrolį – Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Aleksandrą. Jis, kaip ir kiti Kazimiero Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės vaikai, buvo auklėjamas žymaus to meto lenkų kronikininko kanauninko Jano Dlugošo ir, kaip spėjama, galbūt italų humanisto Pilypo Buonakorsio, vadinto Kalimachu. Trys Aleksandro broliai tapo Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos valdovais, vienas – kardinolu, o Kazimieras paskelbtas katalikų šventuoju. Penkios Aleksandro seserys ištekėjo už Europos kunigaikščių.
Po Kazimiero Jogailaičio mirties 1492 m. birželio 7 d. Gardine tų pačių metų liepos 20 d. Vilniuje susirinkę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai ir diduomenė išrinko ir liepos 26 d. pakėlė Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šis bajorijos suvažiavimas laikomas pirmuoju Lietuvos istorijoje seimu, o Aleksandro valdymas susijęs su Lietuvos parlamentarizmo pradžia. Iki tol visus svarbiausius valstybės sprendimus priimdavo išimtinai Ponų taryba – įtakingiausi valstybės didikai.
Aleksandro pakėlimo į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ceremonija įvyko Vilniaus katedroje. Šis pakėlimas priminė ir prilygo karaliaus karūnavimo ceremonijai. Vienas artimiausių valdovo patarėjų ir pagalbininkų Vilniaus vyskupas Albertas Taboras atliko įšventinimo aktą ir uždėjo didžiojo kunigaikščio karūną. Apeigos simbolizavo, kad valdžia didžiajam kunigaikščiui suteikiama paties Dievo. Lietuvos maršalka įteikė antrąjį valdovo valdžios ženklą – kalaviją. Abi Lietuvos didžiojo kunigaikščio insignijos turėjo simbolinę ir istorinę prasmę – didžiojo kunigaikščio mitra, vadinama Gedimino kepure, simbolizavo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdžios tęstinumą, o kalavijas, tradiciškai vadinamas Vytauto kalaviju, – žemiškosios valdžios galią, valstybės integralumą.
Aleksandro išrinkimas ir iškilmingas pakėlimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu reiškė personalinės unijos tarp LDK ir Lenkijos Karalystės nutraukimą. Lietuva vėl turėjo atskirą valdovą, kuris tuo pat metu nebuvo Lenkijos karalius. Ši aplinkybė buvo labai svarbus faktorius formuojantis lietuvių politinės tautos valstybinei savimonei, formuluojant Lietuvos valstybingumo puoselėjimo tradiciją. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras patvirtino privilegiją Lietuvos diduomenei. Taip deklaruotas Lietuvos valstybės suverenumas ir jos teritorijos integralumas bei apribotos valdovo galios Ponų tarybos naudai. Be diduomenės pritarimo didysis kunigaikštis nuo to laiko negalėjo daryti jokių sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, o Ponų taryba faktiškai tapo aukščiausiąja vykdomosios bei teisminės valdžios institucija.
Aleksandras tapo didžiuoju kunigaikščiu dramatišku valstybei laikotarpiu. Prasidėjo nuolatiniai karai su kylančia ir pretenzijas į Lietuvos gudiškąsias teritorijas reiškiančia Maskvos valstybe. Lietuvai tie konfliktai buvo nesėkmingi. Pirmojo (1492–1494) ir antrojo (1500–1503) karo su Maskva metais ji prarado vieną trečdalį valstybės teritorijos – plačias šiaurės rytų žemes. Pastangos sudaryti plačią koaliciją prieš Maskvą nebuvo sėkmingos. Lietuvos valstybę alino ir nuolatiniai Krymo chanato totorių antpuoliai, pasiekdavę beveik Vilniaus prieigas ir paskatinę įrengti sostinės gynybinius įtvirtinimus. Slogią karinių praradimų nuotaiką Aleksandro valdymo metais praskaidrino 1506 m. rugpjūčio 6 d. Mykolo Glinskio vadovaujamos Lietuvos kariuomenės pergalė prieš totorius Klecko mūšyje, kur buvo sunaikinta beveik visa priešo kariuomenė ir sustabdyti totorių antpuoliai.
1494 m. „amžinoji“ taika su Maskva buvo sutvirtinta Aleksandro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos, paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus Konstantino XII Paleologo anūkės, vedybomis. Elena atvyko į Vilnių 1495 m. vasario 15 d. Tą pačią dieną Vilniaus katedroje įvyko jungtuvės. Tačiau šios vedybos nepagerino santykių su Maskvos valstybe. Maskvos kunigaikštis neleido dukrai keisti konfesijos, ji privalėjo likti stačiatike. Lietuvos valdovo žmonos stačiatikybė buvo didelė problema katalikiškai valstybei. Ivanas III norėjo, kad duktė ir jos atsivežtas dvaras taptų jo politikos įrankiais, tačiau Elena buvo ištikima savo vyrui ir naujajai tėvynei. Aleksandrui ir jo dvaro aplinkai pavyko išsiųsti atsivežtą Elenos dvarą atgal į Maskvą, o Elenos dvarą suformuoti iš patikimų Lietuvos didikų. Tai buvo maža Aleksandro pergalė dideliame kare.
Kariaudama su Lietuvos valstybe Maskva pradėjo naudoti naują konfesinį ginklą – pasiskelbė LDK stačiatikių gynėja. Šios grėsmės akivaizdoje Aleksandras stengėsi suvienyti Lietuvos gyventojus. Jis norėjo išspręsti ir žmonos konfesijos klausimą – katalikiškos šalies valdovei derėjo būti katalike. Tuomet Aleksandro dvaro aplinkoje atgimė idėja įgyvendinti Lietuvoje Bažnyčios uniją. Lietuvos stačiatikiai turėjo pripažinti popiežių Bažnyčios vadovu, o melstis pagal Rytų Bažnyčios apeigas, liturgijoje išsaugoti bažnytinę slavų kalbą. Tačiau Bažnyčios unijos įgyvendinti nepavyko. Šiam planui nepritarė nei popiežius Aleksandras VI, nei Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai.
Tapęs Lietuvos valdovu ir spręsdamas komplikuotas tarptautinės politikos problemas, Aleksandras ėmėsi pertvarkyti  ir Lietuvos valdymą. Jis reorganizavo valstybės kanceliarijos darbą. Raštinėje atsirado specializacijos, pvz., diplomatinio susirašinėjimo dokumentus imti sisteminti ir rašyti į atskiras knygas. Tad pradėtas nuosekliai formuoti valstybės archyvas – Lietuvos Metrika. Kanceliarijoje atsirado pasiuntiniai – pareigūnai, tvarkę kaimyninių valstybių reikalus. Aleksandras taip pat reformavo Lietuvos pinigų kalyklą, rėmė miestus, skatino amatus ir prekybą, statė ir dosniai apdovanojo bažnyčias ir vienuolynus.
Aleksandro valdymo laikotarpiu galutinai susiformavo Lietuvos valdovo dvaras, dvaro pareigybės. Tai lėmė aplinkybė, kad Aleksandras nuolatos rezidavo Lietuvoje. Valdovo dvarą sudarė apie tūkstantis dvariškių. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpiu (1440–1492) nebuvo galimybių formuotis Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui, nes jis, nuo 1447 m. būdamas ir Lenkijos karaliumi, dažniau rezidavo Lenkijoje, o ne Lietuvoje ir tenkinosi lenkiškojo dvaro paslaugomis. Aleksandras ir Elena labai mėgo muziką, kuri nuolatos skambėjo jų dvare. Čia nuolat buvo keli giedotojai ir orkestras.
Manoma, jog pakitus reprezentaciniams Lietuvos valdovo poreikiams, išsiplėtus dvarui, būtent Aleksandras, mėgęs prabangą, perkėlė savo rezidenciją iš Vilniaus Aukštutinės pilies į Žemutinę, kur tuo metu turėjo būti pastatyti nauji erdvūs rūmai. XV a. pabaigoje tai buvo paplitęs reiškinys – valdovai iš įtvirtintų pilių kėlėsi į ištaigingesnes, erdvesnes rezidencijas.
1501 m. birželį po vyresniojo brolio Jono Alberto mirties Lenkijos seimas nauju Lenkijos karaliumi paskelbė Aleksandrą. Karalystės seimas išrinktam valdovui pasiūlė sudaryti naują Lietuvos ir Lenkijos unijos aktą. Istorijoje šis dokumentas vadinamas Melniko unijos aktu. Ir nors jį Melnike pasirašė Aleksandrą atlydėję Lietuvos didikai, tačiau atmetė Gardine posėdžiavęs Lietuvos seimas. Lietuva nepritarė Melniko unijai todėl, kad ji buvo pragaištinga valstybei, naikino Lietuvos valstybingumą. Nuo tol Lietuvos ir Lenkijos valstybes vėl jungė tik bendras valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.
Tikriausiai dėl Melniko unijos projekto nesėkmės Lenkijos Karalystės diduomenė nemėgo Aleksandro. Neigiamas šio valdovo vertinimas iki šiol vyrauja ir lenkų istoriografijoje. Aleksandras taip pat jautėsi svetimas Krokuvoje. Šį jausmą stiprino Krokuvos dvaro nepalankumas jo žmonai stačiatikei Elenai – ji taip ir nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, liko Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir tebuvo vadinama valdovo žmona. Aleksandras ilgėjosi Lietuvos, dažnai joje lankėsi. Jis mirė Vilniuje 1506 m. rugpjūčio 20 d. ir, kitaip nei kiti bendri Lenkijos ir Lietuvos valdovai, buvo palaidotas ne Krokuvos Vavelio katedroje, bet Vilniaus katedroje su visomis valdovui priklausančiomis iškilmėmis. Aleksandras buvo pašarvotas jo paties statytų Vilniaus Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmų didžiojoje auloje, į karstą jam buvo įdėtas „Vytauto kalavijas“, galvą puošė įkapių karūna. Visą mėnesį atsisveikinti su valdovu į Vilnių plūdo Lietuvos diduomenė ir užsienio šalių delegacijos. Aleksandro kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros koplyčios, pastatytos jo tėvų, kriptoje, kur ilsėjosi ir brolio Kazimiero, vėliau paskelbto šventuoju, palaikai. Šiandien didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Aleksandro kūnas yra Vilniaus katedros mauzoliejuje po Šv. Kazimiero koplyčia.
Iš Aleksandro valdymo epochos išliko keli svarbūs, simbolinę reikšmę turintys paminklai, be kurių šiandien neįsivaizduojamas Lietuvos ir Vilniaus įvaizdis. Svarbiausias jų – tai elegantiška Šv. Onos bažnyčia. Ji yra vienas nuostabiausių vėlyvosios gotikos, dar vadinamos liepsnojančiąja, kūrinys plytinės gotikos areale. Teigiama, kad šios koplyčios kaip savo mauzoliejaus statybą inicijavo pats Aleksandras, gyvenęs blėstančios vėlyvosios gotikos ir gimstančio renesanso epochoje. Neatsitiktinai ji pastatyta prie bernardinų vienuolyno, kurį įsteigė ir aprūpino Aleksandro tėvai. Bernardinus rėmė ir pats Aleksandras. Be to, Vilniaus bernardinai įsikūrę netoli stačiatikių katedros, kurioje amžino atilsio vietą manė atrasianti Aleksandro žmona Elena.
Antrasis ryškus Aleksandro palikimo ženklas Vilniuje – tai sostinės gynybiniai įtvirtinimai. 1503 m. valdovo nurodymu buvo pradėta statyti Vilniaus miesto gynybinė siena su bokštais, vartais, pylimais ir perkasomis. Šias statybas paskatino nuolatiniai Krymo totorių puldinėjimai, siekdavę netgi sostinės apylinkes. Šiandien telikę tik šių mūrų fragmentai, tačiau vienas iš jų itin svarbus, – tai Aušros vartai, tapę ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono pamaldumo Švč. Mergelei Marijai centru, primenančiu ir Aleksandro pamaldumą, įdiegtą jo motinos Elzbietos Habsburgaitės.

Informacija tel. 212 18 13
Internete: www.muziejai.lt; www.ldm.lt; www.lietuvospilys.lt; www.lvr.lt

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.25