Adresas: Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 262 8080, (8-5) 212 1813. El. paštas: vosylyte[at]yahoo.com  Ikonografinė paroda „Žalgirio pergalės atmintis“ ŽALGIRIO JUBILIEJAUS PARODOJE – A. M. MUCHOS PAVEIKSLAS „PO ŽALGIRIO MŪŠIO: ŠIAURĖS SLAVŲ VIENYBĖ“   Alfons Mucha. „Po Žalgirio mūšio“ (fragmentas). 1924. Prahos miesto galerija Taikomosios dailės muziejuje atidarytoje Žalgirio mūšio 600 metų minėjimo programos edukacinėje kilnojamojoje parodoje „Žalgirio pergalės atmintis“ eksponuojamas paveikslas (Vilniuje lankytojai pamatys jo panoraminę reprodukciją) įeina į čekų tapytojo, vieno žymiausių moderno (secesijos) stiliaus atstovų Europos dailėje A. Muchos (1860 – 1939) paveikslų ciklą „Slavų epas“. Kurti šį ciklą dailininkas pradėjo jau būdamas brandaus amžiaus - sulaukęs 50 metų. Troškimu tarnauti tėvynei ir jos žmonėms užsidegęs dailininkas „Slavų epą“ suvokė kaip savo gyvenimo opus magnus, jo kaip menininko ir piliečio kūrybinio darbo viršūnę. 1909 m., piešdamas pirmuosius ciklo eskizus, jis rašė: „Pagaliau esu savo gyvenimo kelyje, tikrame kelyje, kuriam ruošiausi taip ilgai. Tik dabar pradedu iš tiesų gyventi“. Šiuo kūriniu A. Mucha siekė parodyti tautiečiams jų šaknis ir taip sustiprinti tautos dvasią, nes, kaip teigė, „kiekviena tauta gali sėkmingai augti ir stiprėti tik tuomet, kai ji remiasi į savo šaknis, todėl šio tęstinumo išsaugojimas, tautos istorinės praeities pažinimas yra būtinas“. Ciklą sudaro dvidešimt didelio formato (6 x 8 m.) tempera ant drobės nutapytų paveikslų, vaizduojančių svarbiausius slavų istorijos momentus, nuo jų protėvynės ir legendinių protėvių iki XIX amžiaus. "Slavų epo" sukūrimą finansavo Čikagos milijonierius, pramonininkas ir filantropas Charlis Richardas Crane, su kuriuo dailininkas susipažino 1906-1910 m. gyvendamas Amerikoje. C. R. Crane palaikė artimus ryšius su Thomasu Masaryku, per jį susidomėjo slavų nacionalizmu. Dėl šios priežasties turtingas mecenatas gerai suprato ir noriai palaikė A. Muchos „Slavų epo“ idėją. Gavęs C. R. Crane finansinę paramą (po 15 000 $ metams, juos mokant penkerius metus, per kuriuos dailininkas tikėjosi ciklą užbaigti), 1910 m. pavasarį dailininkas grįžo į tėvynę. Apsigyveno Prahoje. Netrukus persikraustė į dailininko bičiuliui kunigaikščiui Jerome'ui Colloredo-Mansfeldui priklaususią Zbiroho pilį (apie 50 km. į pietvakarius nuo Prahos), kur rado idealias sąlygas didelio formato drobių tapymui. Užsidegęs slavų epo idėja dailininkas dirbo labai greitai. 1912 m. gruodį pirmieji trys paveikslai buvo baigti. 1919 m. vienuolika "Slavų epo" paveikslų pirmą kartą buvo parodyti visuomenei Prahos universiteto Carolinum salėje (Didžiojoje auloje). Paveikslai sulaukė didelio susidomėjimo. Nuo 1919 m. pabaigos iki 1921 m. kovo jie buvo eksponuoti Niujorke, Čikagoje, Brukline, kur sulaukė dar palankesnių vertinimų. 1928 m. visi dvidešimt „Slavų epo“ paveikslų buvo baigti. Vietoj planuotų penkerių darbas užtruko net 18 metų. Dirbant prie ciklo be paties tapymo nemažai laiko dailininkas skyrė ikonografinės ir dokumentinės medžiagos rinkimui, keliavo po Balkanų pusiasalį ir Rusiją. Paveikslas „Po Žalgirio mūšio: šiaurės slavų vienybė“ yra vienas iš vėlyvesnių šio ciklo kūrinių - jį dailininkas nutapė 1924 m . „Slavų epe“ pagrindinį dėmesį dailininkas skyrė slavų kilmės, jų religijos, valstybingumo, turtingos kultūrinės tradicijos pavaizdavimui. Aukštino slavų meilę taikai, jų pamaldumą, žinių troškimą. Išsakė viltį ir svajones dėl visų slavų vienybės. Šios idėjos persmelkia ir Žalgirio mūšiui skirtą paveikslą. Jame A. Mucha pavaizdavo ne patį mūšį, o rytą po mūšio. Jungtinė lietuvių ir slavų (lenkų, rusų, čekų, moralų) armija nugalėjo kryžiuočių ordiną ir apgynė savo žemes. Tačiau, vietoj pergalės džiaugsmo kūrinyje vyrauja skausmas ir liūdesys dėl gyvybę už tėvynę paaukojusių karių, garsiąją pergalę aplaisčiusių savo krauju. Žuvusių karių ir mūšyje kritusių žirgų kūnai užima visą pirmąjį paveikslo planą. Viduriniame plane ant kalvos stovi Lenkijos ir Lietuvos valdovas Vladislovas Jogaila, kuris žvelgia į mūšio lauką, nuo šiurpaus vaizdo veidą prisidengdamas šydu. Už Jogailos matyti kiti kariai, kartu su karaliumi atiduodantys pagarbą žuvusiems. Ir tik pačiame tolimiausiame plane matyti vėliavas iškėlę pergalę švenčiantys pakilios nuotaikos karių pulkai. Paveikslas lakoniškos kompozicijos, nutapytas blyškiomis spalvomis. Sukuriamas pro miglą matomo vaizdo įspūdis, kuris kompozicijai suteikia sąlygiškumo, mįslingumo. Ką tik baigtą „Slavų epą“ 1928 m. A. Mucha padovanojo Prahos miestui, išreikšdamas pageidavimą, kad būtų surasti vieta nuolatiniam ciklo eksponavimui. Deja, miesto valdžia neskubėjo skirti erdvės ciklo eksponavimui. Po 1935 m. parodos paveikslai buvo suvynioti į rulonus ir padėti į saugyklas. Vokiečių okupacijos metais jie buvo paslėpti keliose vietose ir tokiu būdu išsaugoti. XX a. 6 deš. „Slavų epas“ buvo atvežtas į Moravský Krumlov pilį (keletas kilometrų nuo A. Muchos gimtojo miesto Ivančice) ir pradėtas restauruoti. Paveikslus restauravo restauratorių komanda, kurioje buvo ir A. Muchos duktė Jaroslava. 1963 m. Moravský Krumlov pilyje buvo išeksponuoti pirmieji restauruoti paveikslai. Visas ciklas baigtas restauruoti 1967 m. Nuo tada jį galima apžiūrėti nuolatinėje Moravský Krumlov pilies ekspozicijoje. Pastaruoju metu yra keliamas klausimas dėl kūrinių grąžinimo į Prahą ir specialaus pastato jų eksponavimui statybos. Dalia Tarandaitė