Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 
▲
Į skyriaus
pradžią

Karališkųjų Lazenkų parko vaizdai. Jerzy Malinowskio, Krzysztofo Kupczyko,
Mareko Gerstmanno nuotraukos
Lietuvos dailės muziejus,
Karališkųjų Lazenkų muziejus Varšuvoje,
Lenkų institutas
Tarptautinė paroda
K a r a l i š k o s i o s  
L a z e n k o s
Skiriama Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo
15-osioms metinėms
2006 rugsėjo 5–30 d.
LDM Taikomosios dailės muziejus
(Vilnius, Arsenalo g. 3A)
 
Parodos atidaryme (2006-09-05 16 val.) dalyvaus Lenkijos Respublikos Pezidentas Lech Kaczynski
ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus
 
Muziejus atidarytas antradienį-šeštadienį 11–18 val., sekmadienį 11–16 val.,
nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis
Informacija (+370 5) 212 18 13
Litewskie Muzeum Sztuki,
Muzeum Łazienki Królewskie w Warszawie,
Instytut Polski w Wilnie
 
Z okazji 15-lecia wznowienia stosunków dyplomatycznych
między Polską a Litwą
uprzejmie zapraszają
Sz.P.
na otwarcie wystawy
 
Ł a z i e n k i  
K r ó l e w s k i e
  w dniu 5 września, wtorek, godz. 16:00
W Muzeum Sztuki Stosowanej
Wilno, ul. Arsenalo 3A
 
Otwarcia wystawy dokonają
Prezydent Rzeczypospolitej Polskiej Lech Kaczyński
oraz
Prezydent Republiki Litewskiej Valdas Adamkus
 
Informacja: tel. 2121813
www.muziejai.lt,  www.ldm.lt
 
Prof., habil. dr. Marek Kwiatkowski,
Karališkųjų Lazenkų muziejaus direktorius
 
Karališkosios Lazenkos dėl savo svarbos ir žavesio visuomet įkvėpdavo dailininkus. Paroda, kurią matote, yra Karališkųjų Lazenkų Konferencijų salės nuolatinė ekspozicija. Ją sudaro piešinių, paveikslų, medžio raižinių ir kitų grafikos darbų reprodukcijos, vaizduojančios karaliaus Stanislovo Augusto vasaros rezidenciją. Jose regime architektūros ir skulptūros objektus anuometinio parko ir kasdienio gyvenimo fone. Dailininkai, dažniausiai savo kūryboje vaizdavę Lazenkas, buvo karaliaus amžininkai: Zygmuntas Vogelis, Janas Chrystianas Kamsetzeris, A. Lohrmannas ir Jeanas Pierre’as Norblinas.
Jau ištremtas į Peterburgą, karalius Vogeliui užsakė nutapyti konkrečius vaizdus, kad net būdamas toli galėtų pamatyti savo mylimą rezidenciją. Dalis šio paveldo iki šiol saugoma Ermitaže. Karaliaus rūmų architektas J. Ch. Kamsetzeris, turėjęs didelį piešimo talentą, visų pirmiausia kūrė paveikslus, vaizduojančius jau pastatytus, taip pat dar planuojamus statyti jo projektuotus architektūros objektus. O Lenkijoje gyvenęs prancūzų kilmės tapytojas J. P. Noblinas labiausiai mėgo vaizduoti Lazenkų svečius bei parke vykstančius įvykius.
Didelė dalis ikonografinės medžiagos iki šiol yra laikoma Lenkijos muziejuose ir archyvuose.
Ir XIX amžiuje dailininkus domino Karališkosios Lazenkos. Būriui tų, kurie mėgino įamžinti Lazenkų žavesį, priklausė J. Sokołowskis, J. Ch. Rachnas, P. Charzyńskis, F. Dietrichas ir Aleksandras Gierymskis.
XVIII–XIX a. Lazenkas vaizduojančių kūrinių ekspoziciją papildo fotografijos, supažindinančios su nūdienos Karališkosiomis Lazenkomis. Nepaisant bėgančio laiko ir praėjusio karo nuniokojimų, parkas ir architektūros objektai vis dar traukia lankytojus ir užkeri visus savo žavesiu.
Kviečiame apžiūrėti parodą ir aplankyti Karališkąsias Lazenkas Varšuvoje.
 
Vertė Rimvydas Strielkūnas
 
Karališkosios Lazenkos. Parkas Varšuvos centre, kuriame sustojo laikas. Įeiname pro vartus, už nugarų paliekame šurmuliuojantį miestą su jo triukšmu, skubėjimu, nerimu ir panyrame į istoriją ir harmoniją. Senų seniausiai čia augančių aukštų medžių rimtis, Stanislovo Augusto laikų atmosfera, kurią sukuria pastatai – Amfiteatras, Salos rūmai, Baltasis namas, Karo mokykla, po alėjas išsislapsčiusios skulptūros, čia gyvenantys balandžiai, antys ir povai – visa tai nukelia mus į kitą pasaulį. Likusią erdvę užpildo vanduo. Tvenkiniai, tarp kurių pastatyti Salos rūmai, kuria amžiną gamtos spektaklį. Vasarą nuo jų dvelkia ledinis šaltis, vanduo mirga besikeičiančių nakties ir dienos koloritų refleksais. Žiema Lazenkas nudažo baltos ir juodos spalvų tonais. Užšalusių, sniegu padengtų tvenkinių baltuma, sniego kepurės ant paminklų, užsnigtos alėjos, tačiau šiame baltame pasaulyje karaliauja tamsios nuogų medžių šakos.
Kiekvienas rytmetis parke yra ypatingas. Ir tas, kai viskas skendi rūke, o diena bunda tingiai ir lėtai, ir tas, kai saulė kelia gyvenimui paukščius ir nuo ankstyvo ryto smagiai ir greitai pulsuoja laikas.
Lazenkos dėl savo dabartinės išvaizdos yra dėkingos Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Tačiau šios išskirtinės vietos istorija siekia XIII amžių, kai šlaito terasoje Mozūrijos kunigaikščiams priklausiusią Jazdovo tvirtovę sugriovė įsibrovėlių gentys. Tai įvyko 1262 metais. Nuo šios datos prasidėjo ne tik Lazenkų, bet ir Varšuvos istorija.
XVI amžiuje teritorijoje, esančioje žemiau šlaito, plytėjo karalienės Onos Jogailaitės žvėrynas. XVII a. didysis maršalka Stanislovas Heraklis Liubomirskis šioje miško tankmėje, kanalų apsuptoje saloje, įrengė prabangiai dekoruotą gyvenamą paviljoną su vonios kambariu. Būtent iš šito kambario ir kilo Lazenkų pavadinimas. Šalia vonios kambario čia buvo apvali salė, vadinta „urvu“ su fontanu, turėjusi simbolizuoti šaltinį, kuris ištryško iš po Pegaso kanopų. Šį šaltinį, pasak mitologijos, globojo Apolono mūzos. Taigi pagrindinėje patalpoje viešpatauja menų dievas, tuo tarpu vonia savo funkcija bei iki šiol išsilaikiusiomis dekoracijomis susijusi su vandeniu, iš kurio gimė Venera. Šios dvi dievybės ir globoja šią dvasinių ir kūniškų malonumų šventovę.
Pats maršalka Liubomirskis – eruditas ir filosofas - buvo baroko žmogus. Mėgo kontrastus ir prieštaras. Tad nieko nuostabaus, kad netoli maudyklos įsakė pastatyti eremą, idant po laiko, skirto malonumams, galėtų vienumoje atsiduoti meditacijai. Eremas yra ir dabar, kaip ir vonia, po Salos rūmų stogu.
Būtent šios valdos Stanislovas Augustas pavydėjo Liubomirskių šeimai, tad 1764 metais ją nusipirko ir pradėjo jos pertvarkymą pagal savo meninę viziją. Būdamas garsus meno mecenatas, paskutinis Lenkijos karalius buvo ir dailininkas. Dėl to prie visko, kas buvo sukurta čia dirbusių architektų, skulptorių, tapytojų ir sodininkų, jis buvo „prikišęs savo ranką“.
Sėdėdamas kabinete prie stalo, karalius nagrinėdavo įvairius savo vasaros rezidencijos plėtros projektus, pateiktus jo rūmų dailininkų, ir dažniausiai juos keisdavo pagal savo koncepciją.
Vasarą, kai kartu su karaliumi į Lazenkas atvykdavo visas dvaras ir svarbūs valstybės asmenys, faktiškai Lazenkos tapdavo sostine. Pulsavo gyvenimas. Visi pastatai būdavo apgyvendinti; kai pritrūkdavo vietos, buvo statomos puošnios palapinės. Visą dieną žmonės tvenkiniuose irstėsi valtimis, karalius su dvariškių svita kasdien eidavo pasivaikščioti po sodą. Be svarbių svečių, į neaptvertą posesiją galėjo užsukti ir visi Varšuvos gyventojai. Būtent jiems karalius rengdavo vaidinimus su fejerverkais, iliuminavo alėjas, surengė „karuselę“, kurią matė 30 tūkstančių lankytojų.
Rūmų gyvenimą praskaidrindavo teatro vaidinimai ir baliai. Čia veikė trys teatrai – Mažasis teatras (dabar – kavinė „Trou Madame“), Didysis teatras (Senojoje oranžerijoje, yra iki šiol) ir gryname ore esantis Amfiteatras, kurio scena yra saloje ir kuriame telpa iki tūkstančio žiūrovų. Aktoriai ir muzikantai Lazenkose būdavo visą vasaros sezoną.
Baliai vykdavo Turkiškame name – mediniame paviljone, kuris buvo būtent tam pastatytas prie Amfiteatro ir rūmuose. Balių salės interjeras daug ką pasako apie patį karalių. Puošybai panaudoti Heraklio ir Dejaneiros bei Apolono ir Dafnės nelaimingos meilės siužetai. Kitas motyvas – praeinantis laikas, perteiktas groteskinėje sienų tapyboje. Laiko dievo Chrono galva, žvelgianti į svečius iš aukščiausio lubų taško, turėjo besilinksminantiems priminti, kad viskas gyvenime praeina.
Ši simbolika, ryškiai kontrastuojanti čia tvyrojusiai atmosferai, įrodo, kad Stanislovas Augustas buvo filosofas, per atstumą stebintis šalia vykstantį gyvenimą. Praeinantį laiką simbolizavo ir laikrodžiai, visiems laikams įmontuoti į sienų dekorą. Nepamirškime, kad, kurdamas Lazenkas, karalius juto artėjančią šalies katastrofą. Neatsitiktinai siekė pakelti tautos dvasią – pastatė Jono III Sobieskio paminklą, Salos rūmuose įrengė rotondą, kurioje išstatė keturių didžiausių Lenkijos valdovų – Kazimiero Didžiojo, Žygimanto Senojo, Stepono Batoro ir Sobieskio – statulas. Ant frizo, po rotondos kupolu, jis užrašė „Pasaulio labui pastatyti, kaip pavyzdžiai“. Rotonda Lazenkose tapo šlovės panteonu.
Ar nefenomenalu, kad tuomet, kai Žečpospolitą draskė agresoriai, karalius nenustojo kurti Lazenkų, tarsi puikiai suprasdamas, kad šis kūrinys pergyvens jį, o įpėdiniams bus impulsas kurti „nepaisant nieko“.
Ir galbūt būtent šita energija suteikė jėgų Lenkijai, kad išgyventų sunkiausiais mūsų istorijos momentais, ir liko Lazenkose iki šiol, kad visi lankytojai galėtų jos pasisemti.
Kitas nenuilstamai pulsuojantis energijos šaltinis Lazenkose yra Karininkų mokykla, kurioje kilo tautos atgimimo banga – 1830 metų lapkričio sukilimas. Tai šičia jaunieji kariūnai, vadovaujami Piotro Wysockio, pradėjo maištauti prieš carizmą. Wysockis įbėgo į pilną jaunimo salę ir sušuko: „Atėjo keršto valanda. Šiandien lemta mums mirti arba nugalėti. Mūsų krūtinės bus Termopilais“. Dabar šioje istorinėje vietoje veikia muziejus, atskleidžiantis per amžius iš tėvynės varytų lenkų klajūnišką likimą – Ignaco Jano Paderewskio lenkų išeivijos muziejus.
Tačiau atėjo tragiškas momentas Lazenkoms, kai joms buvo paskelbtas nuosprendis ir rodėsi, kad bus sunaikintos jos ir jų dvasia.
1944 metais, žlugus Varšuvos sukilimui, okupantai padegė rūmus ir sienose išgręžė tūkstančius skylių dinamitui. Laimė, šis naikinimo planas nebuvo įvykdytas. Gal nuo visiško sugriovimo rūmus išgelbėjo ta „paslaptinga jėga“ – karališkoji kūrimo energija? Ji taip pat davė impulsą atstatymui, dėl to Salos rūmai buvo pirmas istorijos paminklas – muziejus, visuomenei atvėręs duris jau 1960 metais.
Ši jėga čia pulsuoja nenuilstamai...
 
Vertė Rimvydas Strielkūnas
Przetłumaczył Rimvydas Strielkūnas/
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.23