Paroda „Žodis ir vaizdas. Adomo Mickevičiaus

„Pono Tado“ iliustracijos“

 

iš Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus rinkinių

 

2005 lapkričio 10 – 2006 sausio 15 dienomis

 

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258)

 

Paroda skirta Adomo Mickevičiaus 150-osioms mirties metinėms. Joje – daugiau kaip 100 iliustracijų originalų bei Piotro Bujnowicziaus fotografijos iš Andrzejaus Wajdos "Pono Tado" ekranizacijos.

Informacinis pranešimas apie parodą	Dailininkų biografijos	Žodis ir vaizdas Edukacinė programa
Michael Elviro Andriolli. „Motiejus  Dobzinskis šeria triušius”, 1881 m. Iliustracija VI knygai "Šlektų kaimas"  (popierius, akvarelė, guašas)	Jan Młodożeniec iliustracija VIII  knygai „Antpuolis“  (be pavadinimo),  1964 m. (guašas, popierius). Nuotraukos iš Lenkų instituto archyvo	Horeszko  iliustracija „Sūrinės  griovimas“ IX knygai "Mūšis" 1890 m. (guašas)
Parodos rengėjai: Lenkų institutas (Vilnius) / Instytut Polski w Wilnie (IP); Adomo Mickevičiaus literatūros muziejus (Varšuva) / Muzeum Literatury im. Adama Mickiewicza w Warszawie (ML); Lietuvos dailės muziejus (Vilnius) / Muzeum Sztuki Litewskiej, Wilno (LDM)
Informacinis pranešimas apie parodą   Lietuvos dailės muziejus kartu su Lenkų institutu ir Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejumi Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidarė parodą „Žodis ir vaizdas. Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ iliustracijos“. Ja ne tik pagerbiama didžiojo poeto 150-jų mirties metinių sukaktis, bet ir pažymima Lenkijos Nepriklausomybės diena. Spaudos konferencijoje, skirtoje parodos atidarymui, dalyvavo Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejaus direktorius Januš Odrovonž Pienionžek, direktoriaus pavaduotoja, parodos koordinatorė Elžbieta Banko-Sitek, muziejaus Meno skyriaus vedėjas, ekspozicijos autorius Lukaš Kosovski, Lenkų instituto direktorius Marjuš Gaštol, LDM direktoriaus pavaduotoja Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Ilona Mažeikienė.   Iš Lenkijos atvežta 100 iliustracijų originalų. Tai kelių dailininkų kartų kūryba, rodanti jų meninę sampratą, kaip skirtingais laikotarpiais buvo suvokiamas ir interpretuojamas „Ponas Tadas“. Ši poema – lenkų tautos tapatumo simbolis, ugdantis patriotiškumą, ir kartu meninis kūrinys, tapęs chrestomatiniu. Pralaimėjus 1831 m. sukilimą, gausi lenkų emigracija, ypač Paryžiuje, suvokė pavojų lenkų istorinei savimonei, tradicijoms, kultūrai. Dvasiniu emigracijos vadovu, laisvės šaukliu tapo poetas Adomas Mickevičius. „Širdims atgaivinti“ 1834 m. Paryžiuje išleidžiama jo poema „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“). Tai tautinė epopėja, kupina ryškių lenkiškų charakterių, istorinių peripetijų. Lenkų menininkai dažnai semdavosi įkvėpimo „Pono Tado“ poetinėse eilutėse. O dailės kūriniai provokuoja apmąstymus apie žodžio ir vaizdo ryšį mene. Tad ir šioje parodoje rengėjams svarbiausia supažindinti žiūrovus su poemoje pavaizduotu pasauliu, keliauti nuo vienos scenos prie kitos, nesilaikant darbų sukūrimo chronologijos. Juolab, kad kai kurios poemos iliustracijos yra savarankiški meno kūriniai.   Autoriai: Kazimieras Alchimavičius (Kazimierz Alchimowicz, 1840–1916) pats dalyvavo 1863 m. sukilime Lietuvoje ir po to buvo ištremtas į Sibirą. Po amnestijos grįžęs į Varšuvą, sukūrė poemos iliustracijas, tapytas ant kartono. Mykolas Elvyras Andriolis (Michael Elviro Andriolli, 1836–1895), gimė Vilniuje. Garsus piešėjas ir iliustruotojas, taip pat represuotas po sukilimo. Vėliau jis iliustravo ir kitus A. Mickevičiaus kūrinius: „Gražiną“, „Ponus Tvardovskius“, „Konradą Valenrodą“. Antonis Kozakevičius (Antoni Kozakiewicz, 1841–1929), taip pat sukilimo dalyvis tapytojas, ilgai gyvenęs Miunchene ir ten sulaukęs sėkmės. Dar devynetas šios parodos darbų autorių – taip pat žymūs Lenkijoje ir pagarsėję Europoje. Tarp jų Piotras Buinovičius (Piotr Bujnovicz, g. 1973 m.) – įžymus fotografas, kurio darbuose užfiksuotas Andžejaus Vaidos filmo „Ponas Tadas“ filmavimo procesas. Išsamiau apie dailininkus >   Parodos eksponavimą Vilniuje kuruoja menotyrininkė Ilona Mažeikienė (LDM, tel. 2613444). Informaciją apie parodą taip pat teikia ir Odeta Venckavičienė (Lenkų institutas; tel. 2660680).

Išsamiau apie parodą

 

Žodis ir vaizdas

 

1831 metų sukilimas buvo dar vienas didvyriškas bandymas iškovoti Lenkijai nepriklausomybę ir sujungti ją, išsidalytą Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, vėl į vieną valstybę. Sukilimui pralaimėjus, išryškėjo šalių agresorių kėslai sunaikinti lenkų tautinį tapatumą, tautos tradicijas, kultūrą, kalbą, religiją, papročius, istorinę savimonę.

Politinė lenkų emigracija Paryžiuje puikiai suvokė kylančią tautai grėsmę. Emigrantai nuolat svarstė pralaimėjimo priežastis, įsiplieksdavo ginčai dėl būsimos Lenkijos valstybės ateities. Dvasinį emigracijos vadovo vaidmenį prisiėmė Adomas Mickevičius, tapdamas Lenkijos ir kitų Europos tautų laisvės šaukliu. 1832 m. rugsėjį išleistose patetiškose „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose” („Księgi narodu i pielgrzymstwa polskiego”) poetas lenkų emigrantus vaizduoja kaip pasiuntinius, kurių misija – išlaisvinti pavergtas Europos tautas. Emigrantų „širdims atgaivinti“ 1834 m. Paryžiuje išleidžiama idiliška ką tik Adomo Mickevičiaus parašyta poema „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz”) – tautinė epopėja, kurioje gausu gyvų tėvynės gamtos aprašymų, ryškaus lenkiško charakterio asmenybių, istorinių įvykių peripetijų ir tradicijų. Kūrinyje glūdintį prarasto krašto idealizavimą papildo poeto vaikystės prisiminimai apie nesibaigiančius teismus ir turtinius ginčus, kuriuos tekdavo spręsti Adomo tėvui advokatui Mikalojui Mickevičiui. Poeto senelio broliai buvo smulkūs bajorai. Abu mirė ne savo mirtimi: Bazilis iš Zaosės – nuo Jano Saplicos rankos, Adomas – karčemoje per muštynes su kareiviais. Šie įvykiai atgimsta poemoje „Ponas Tadas“, o tikrąjį Janą Saplicą Mickevičius pasirenka savo kūrinio veikėjo Jackaus Soplicos prototipu.

Poema tampa tautinio tapatumo simboliu, savitu, gyvu ir, kaip parodys ateitis, – gyvybingu. Kaip chrestomatinis kūrinys ji įsitvirtina daugelio kartų atmintyje ir pripažįstama ugdančia patriotinius jausmus neginčijama menine vertybe.

Visos menininkų kartos laikė savo priederme iliustruoti „Poną Tadą“. Pirmieji šio darbo ėmėsi dailininkai, patys dalyvavę sukilime (Kazimierz Alchimowicz, Antoni Kozakiewicz, Elviro Andriolli). Nesunku pastebėti, kad jų kūrinių poetinis pakilumas ir aiškios kompozicinės schemos darė įtaką vėlesniems „Pono Tado“ iliustruotojams, tarp kurių matome ir XIX–XX a. sandūroje gyvavusio lenkų modernizmo atstovus (Włodzimierz Tetmajer), ir tarpukario dailininkus, linkusius į dekoratyvią art deco stilistiką (Tadeusz Gronowski), ir galiausiai šiuolaikinius menininkus, kuriančius nuotaikingas koloristines įvykių improvizacijas (Jan Wilkoń), poemos scenas perkeliančius į siurrealistines sapno erdves (Kazimierz Mikulski), mėginančius Mickevičiaus poemos nuotaiką perteikti puošnia koliažo technika (Erna Rosenstein) ar ženklu, inspiruotu japonų tušo tapybos (Jan Młodożeniec). Kūrinio iliustravimo tradiciją šiuolaikiškai tęsia kino ir fotomeninkai (Andrzej Wajda, Piotr Bujnowicz).

Visi šie dailės ir fotomeno darbai provokuoja apmąstymus apie svarbiausią vizualiniams menams ryšį tarp žodžio ir vaizdo poezijos kūrinyje, šiuo atveju – poemoje „Ponas Tadas“. Žiūrovui siūlome persikelti į poemoje pavaizduotą pasaulį, keliauti nuo vienos scenos prie kitos, nesilaikant darbų sukūrimo chronologijos. Svarbiausia parodos rengėjams buvo supažindinti žiūrovą su įvairių kartų lenkų menininkų bandymais vizualizuoti Mickevičiaus poemos tekstą, atskleisti kiekvieno jų savitumą ir raiškos individualumą.

Dauguma poemos iliustracijų yra savarankiški meno kūriniai. Bet jų atsiradimo priežastis, kaip ir pačios poemos, yra ta pati – meilė tėvynei, laisvės troškimas, pagarba tradicijoms, noras jas tęsti, garsinti, skleisti. Tokio nusiteikimo kupinos ir XIX a. Elviro Andriolli akvarelės, ir Andrzejaus Wajdos filmas.

 

Łukasz Kossowski

Antano Lukšėno nuotraukoje: Valentinas Vankavičius (1799–1842). Poetas Adomas Mickevičius Kryme, ant Ajudago kalno (1828 m.)