Vilniaus paveikslų galerijos adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258   VLADUI DRĖMAI – 100 2010 m. gruodžio 14 d. – 2011 m. vasario 28 d. Parodos anotacija LDM informacinis pranešimas   ANOTACIJA Vladas Drėma. „Dailininkas“. Vladas Drėma (1910–1995) – vienas žymiausių Lietuvos dailės istorikų, talentingas dailininkas, pedagogas, muziejininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo tyrėjas ir puoselėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pirmasis Vilniaus garbės pilietis. 2010 m. gruodžio 3 d. buvo minimos 100-osios šio iškilaus kultūros veikėjo, visuomenininko ir mokslininko gimimo metinės. V. Drėma gimė Rygoje, kur jo tėvai, mažažemiai valstiečiai nuo Gervėčių, buvo atvykę dirbti fabrikuose. Anksti netekęs tėvų, augo globojamas giminaičių ir iki 1920 m. gyveno tėvo gimtinėje – netoli Gervėčių esančiame Mockų kaime (dabar – Baltarusija). Gervėčių kunigas, pamatęs vaiko piešinius, 1920 m. gabų berniuką išsiuntė į Vilnių ir apgyvendino vaikų prieglaudoje, įsikūrusioje ant Tauro kalno. Mokydamasis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, V. Drėma taip pat lankė ir dailininko Vytauto Kairiūkščio dailės studiją (1927–1931). 1931 m. baigęs gimnaziją, studijavo tuometinio Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, jį baigė 1936 metais. 1937–1938 m. V. Drėma tobulinosi Valstybiniame rankdarbių institute Varšuvoje. Baigęs profesionalaus meno studijas, jis piešė, kūrė tapybos, grafikos, scenografijos kūrinius, akvareles, ekslibrisus, apipavidalino kelių lietuvių poetų (Juozo Kėkšto, Onos Miciūtės, Albino Žukausko) knygas, kitus leidinius. Nuo 1931 m. dalyvavo dailės parodose. Žymesni kūriniai: „Stiklius“ (1929), „Skalbėja“ (1930), „Bobutė“ (1936) ir kt. Keli V. Drėmos grafikos ir tapybos darbai sukurti senojo Vilniaus tema: futuristinė vizija „Vilnius 2000-aisiais“ (1928), „Pamaldusai Vilniaus miestas“ (1937), „Vilniaus gotikos fantazija“ (1937), „Gedimino pilis naktį“ (1939), spalvotų linoraižinių ciklas „Gedimino kalnas įvairiais metų laikais“ (1943–1944). Dar besimokydamas, nuo 1931 m., V. Drėma pradėjo pedagogo karjerą ir su pertraukomis mokytojavo įvairiose Vilniaus gimnazijose. 1941–1944 m. V. Drėma dirbo Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotoju, po to metus ėjo Etnografijos muziejaus direktoriaus pareigas. Tačiau daugiausia jėgų, laiko ir energijos V. Drėma skyrė Vilniaus dailės muziejui (1946–1961). Net penkiolika metų jis dirbo Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėju. Čia prasidėjo ir V. Drėmos – mokslininko brandos laikotarpis. 1961 m. jis publikavo Kanuto Rusecko kūrybos katalogą, kuris tapo pagrindu 1996 m. VDA išleistai didelės apimties monografijai. 1970–1985 m. dirbdamas Paminklų konservavimo institute, V. Drėma itin kruopščiai rinko archyvinę ir ikonografinę medžiagą apie restauruojamus dailės ir architektūros paminklus, kvalifikuotomis konsultacijomis talkino restauratoriams. Jam vadovaujant, buvo restauruota dalis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdinių, Katedros fasadų nišų skulptūros, atidengtos ir restauruotos Vilniaus universiteto freskos, apie kurių egzistavimą sužinota tik iš V. Drėmos atrastų archyvalijų. Nuo 1935 m. aktyviai bendradarbiaudamas spaudoje, V. Drėma Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos spaudoje paskelbė per 150 straipsnių dailės ir architektūros istorijos, kultūrinio palikimo vertinimo metodikos klausimais. Jo straipsnių ir išleistų knygų palikime aprėpiama didelė ir ryški Lietuvos kultūros ir paveldo istorijos panorama. Tarp svarbiausių V. Drėmos parengtų leidinių minėtini: „Pranciškus Smuglevičius“ (1973), kapitalinis, visą mokslininko-tyrėjo veiklą vainikuojantis veikalas „Dingęs Vilnius“ (1991), knygos apie Vilniaus architektūros šedevrus: „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia“, „Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“ (1991), studija apie architektą Fulgentą Rimgailą (1993), VDA mokslo darbai (t. 2), jau minėta knyga apie Kanutą Rusecką bei „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ (1997). V. Drėma buvo aukštos kvalifikacijos dailės istorikas, ieškantis autentiškų šaltinių, nepripažįstantis paviršutiniškumo, dailėtyrininkas enciklopedistas. Vaisinga jo veikla buvo įvertinta svarbiais valstybiniais apdovanojimais: 1992 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas, jis tapo pirmuoju Vilniaus garbės piliečiu. 1999 m. Vlado Drėmos vardu buvo pavadinta Vilniuje, Verkių seniūnijoje, esanti gatvė. Regina Urbonienė