Vilniaus paveikslų galerijos adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258   Elenos Kniūkštaitės tapybos darbų paroda 2011 m. sausio 14 d. – kovo 20 d. Parodos anotacija Informacinis pranešimas Dailininkės biografija Parodos atidarymo akimirkos ANOTACIJA Šventoji Elenos Kniūkštaitės kasdienybė Elenos Kniūkštaitės tapybos darbų parodos plakatas Tapyboje nėra banalių spalvų, o tik lėkšti pigūs spalviniai deriniai. Tikroje tapyboje nėra banalių temų, o tik neįtikinantys siužetai, motyvai. Tuo dar kartą įsitikini buvodamas su Elenos Kniūkštaitės paveikslais, patirdamas, išgyvendamas jų, regis, minkštą, švelnią išorinę formą, negudrią kompoziciją ir paprastučius figūrų siluetus. Bet kodėl jie tarsi stipriausias magnetas taip traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus. Pats didžiausias išmėginimas menininkui – rinktis sakralinę temą, religinius motyvus: iš vienos pusės spaudžia profesionalūs vertintojai, reikalaudami, netgi budriai sergėdami, kad nebūtų nusikalstama autentiškai raiškai, meniškumui. Iš kitos pusės – tie, kuriems tikėjimas brangus, jie ilgisi būtent menininko pagalbos, kad jis ištiestų ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų. Ir Elena Kniūkštaitė traukia širdis ir įtikina profesionalus, nors jos vaizdai iš pirmo žvilgsnio tokie paprastučiai, lyg prieškarinėje močiutės maldaknygėje. Ir kvepia bičių vaško žvakėmis, praėjusių amžių mediena, lyg kokioje Beržoro bažnytėlėje. Ta ypatinga žiūrovą, vertintoją užliejanti meilės gyvybei ir dievybei banga juntama net ir tose drobėse, kur vaizduojamos pavienės figūros. Jos niekada nebūva vienišos, o yra kažko didelio ir gražaus dalis. Ir mes, kokie bebūtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausą tam dailiam ir harmoningam pasauliui. Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų sukinėjasi, lesinėja vištos. Sparnuota būtybė sukiojasi su laistytuviuku ir mums ramu, kad ji ne kopūstus, o žiedus laisto. Angelai užmetę meškeres, tačiau kabliukai ne sliekui, ne žuvelei, o mums, pasiklydusiems, gaudyti. Dangiškos būtybės obuoliauja ir mums norisi jųjų, o ne Ievos ir Adomo obuolio. Net vartai varteliai Elenos Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti. Į dažnokai simetrišką stabilų pasaulį, tokį saugų ir patikimą kaip namai. Tai patvirtina sotūs ir pasitikintys raini katinėliai – ir tie žino, kad jų būstas ir šeimininkas greta. Ir gėlės Elenos pasaulyje, regis, nevysta. Jos neturi jokių vanitas (vanitas vanitatum et omnia vanitas – lot. tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė), šios žemės laikinumo, vytimo ženklų: jos šviežiai suskintos čia pat, o ne atvežtos iš užjūrių. Neužmirštuolės, nasturtos, medetkos, purienos, debesylai, kraujažolės, jonažolės… Ir tiki, kad jos ne viendienės, o daugiametės ar bent dvimetės – medingos, kvapnios ar sausažiedės, bet svarbiausia – gydančios sielą. Kaštono lapo karpyta vėduoklė silueto, formų grožiu sėkmingai konkuruoja ir nugali lotoso, orchidėjos, figos lapo formas. Madona skendėja kaštonų aukse, mes gėrimės šermukšnių brangakmeniais. Gali šyptelėti prisiminęs, kad kažkada Elenos Kniūkštaitės nepriėmė į St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Svajojusi tapti dailininke, mergaitė egzamino metu piešė gipsinį akanto ar kokį kitokį graikišką lapą. Jau tuomet, išvydę primityvistės talentą, dailės pedagogai, regis, suprato, kad jie akademiniu apynasriu meniškos prigimties nepažabos. Tapybinė Elenos Kniūkštaitės paveikslų harmonija protingai pagrįsta paviršiaus organizavimo dėsningumais: geometriškai subalansuotos kompozicijos – su aiškiais, bet trapiais siluetais, myluojančiu liūliuojančių linijų ritmu, išsklaidyta vakarėjančia šviesa. Komponavimo, piešinio meistrystė atsiskleidžia paveiksluose, kurie, išlikdami dekoratyvūs, perteikia ir tolumos iliuziją. Aptakių formų keliai keliukai vilioja mus į gilumą, kad mes žvilgsniu apsukę ratą ar dažniau – aštuoniukę, vėl sugrįžtume atgal, bet jau kiti, kitokie. Ypatingas Elenos Kniūkštaitės gebėjimas kiekvienai scenelei, netgi su kasdienės duonos prieskoniu, suteikti simboliškumo matmenį. Vaizdai nubuitinti, išskaidrinti ir pakylėti. Senobinės buities idilė – poetiškai graudi ir nejudri, o svarbiausia – mistiška, ne etnografiška. Su Sidabrinio amžiaus atšvaitais. Turiningi ir saviti Elenos Kniūkštaitės portretai – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Ir tuomet net vaikučiai Bernardas ir Vilmutė kelia tokią pat nuostabą, kaip ir Šv. Margarita, Šv. Morta, Šv. Marija Magdalietė ar Šv. Pranciškus Asyžietis. Figūrinėse kompozicijose visi ramūs ir tikri – dėl savęs ir dėl tų, kurie šalia. Gamtos apsuptyje mamos skendėja svajonėse, o vaikai šalia jų jaučiasi saugūs. Tapytoja Petronėlė Gerlikienė ir Lidija Meškaitytė, skulptoriai Lionginas Šepka ir Stanislovas Riauba, grafikas Romanas Krasninkevičius ir dar keli, talentingieji, kurių kūriniai nusėdo Lietuvos dailės aukso fonde. Jų gretose ir Elena Kniūkštaitė. Ramutė Rachlevičiūtė