Vilniaus paveikslų galerijos adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258   LILI PAŠKAUSKAITĖS ŠVYTINTYS IR SPINDINTYS PORTRETAI 2010 m. lapkričio 3 d. – 2011 m. sausio 6 d. Anotacija Kūrinių sąrašas Pranešimas spaudai Parodos atidarymo akimirkos ANOTACIJA Lili Paškauskaitė. Vydūno portretas. 1971 Popierius, ofortas. Lietuvos dailės muziejus Grafikės Janinos Lili Paškauskaitės (g. 1925) kūryba – unikalus Lietuvos dailės istorijos puslapis. Nieko nedariusi pusiau ar po truputį, kaip itin taikliai įvertino viena jos kolegių, menininkė mums yra perfekcionistės pavyzdys, kėlusi sau ir savo profesijos atstovams maksimalius meninius reikalavimus. Ji piešė tušu, guašu, pieštuku, raižė raižomąja adata, kūrė iliustracijas ir estampus (miestų vaizdus, portretus, natiurmortus). Šiam susitikimui su žiūrovais muziejus iš daugybės dailininkės pieštų ir raižytų portretų bandė atrinkti geriausius. Chronologiškai pìrmos, patekusios dailininkės akiratin, buvo moterys – darbininkės, sportininkės, artistės, apskritai šaunios, bebaimės moterys. Septintame dešimtmetyje ji atsigręžė į mokslininkus („Chemiko R. Šarmaičio portretas“, 1968). Ištobulinta raižymo precizija ir įgimtas akylumas leido dailininkei laisvai jaustis intelektualioje, mokslingoje aplinkoje. Jai patiko dirbti joje – solidų, rimtą, išimtinai vyrišką mokslo pasaulį atspindi racionaliõs interpretacijos botaniko Antano Minkevičiaus, ekonomisto Alfonso Žilėno, biologo Jono Dagio portretai (1973, 1977). Stebina dailininkės raižysena – sidabriniai, kone secesiškai raibuliuojantys to meto portretų gamtiniai, techniniai, kabinetiniai fonai, turtinga niuansų ir kartu tiksli kaip chirurgo skalpelio pjūvis linija. Dailininkės racionalumas niekada nebuvo ledinis: jis pasižymėjo formos aristokratizmu ir išgrynintu portretuojamojo aplinkos traktavimu. Visiems jos pieštiems mokslininkams labai pasisekė – į juos buvo žiūrima nepaprastai pagarbiai. Menininkei imponavo darbo pasišventėliai – tokie kaip ji pati. Ir vyresnės, ir jaunesnės kartos chemikai, botanikai, geografai, filosofai, ekonomistai, filologai jos portretuose – orūs, susimąstę, panirę į savo mintijimus. Portretuojamųjų žvilgsniai fokusuoti į save ir savo tiriamą objektą, juos supa meniškai traktuota ir darnos kupina aplinka (žavėdamasi žmogaus talentu, menininkė tyliai ir įžvalgiai ją tyrinėjo). Veiduose nematyti įprasto šiandienos skubėjimo, abejonių ar sutrikimo – nūdienos palydovų. Akademikas Kazimieras Bieliukas, primenantis Lorenco Puikiojo Medičio laikų didiką, vaizduojamas (1973) kaip renesansiniame quattrocento kūrinyje. Tokio paveikumo žmogaus ir aplinkos susiliejimo portretus yra sukūręs gal tik Jonas Šileika, vaizduodamas panoraminiame gamtos peizaže režisierių Borisą Dauguvietį (1927) ir kompozitorių Juozą Naujalį (1924). Dailininkę traukė asmenybės, švietę kraštui optimistišku gyvybingumu. Todėl eksponuojamuose portretuose matome Vydūną – kaip gyvą, čiurlionišką, intelektualų ir šiuolaikišką, garsųjį tenorą Kiprą Petrauską, pirmąją Lietuvoje simfoninio orkestro dirigentę Margaritą Dvarionaitę, Juozą Bulotą – „Šluotos“ žurnalo redaktorių, dailininką ir dailės gyvenimo organizatorių Joną Kuzminskį. Brigadininko Arūno, gaisrininko A. Rapniko, elektroninių mašinų derintojo Vytauto Sprangausko portretai traukia žvilgsnį retu gebėjimu meno kūrinyje sujungti pagarbą portretuojamojo asmenybei ir smalsų žvalgymąsi po jų darbo aplinką, prietaisų, įrankių fiksavimą. Kad L. Paškauskaitė nebuvo ant laurų užmigusi klasikė, rodo jos devinto dešimtmečio akademikų Leonardo Kairiūkščio, Jono Kubiliaus, Algirdo Žukausko portretiniai diptikai. Matematiko J. Kubiliaus portrete, atliktame įnoringa mecotintos technika, – tikslus išorinis panašumas, susimąstymas ir vidinio pasaulio (tačiau kokio!) atspindžiai. Kūrinys ne tik reprezentacinis, bet ir kameriškai jaukus, žmogiškai patrauklus. Penkių dalių dr. Muldžio Šalkausko portrete pribloškia užmojis – nepamenu nė vieno kito mėginimo grafikoje (tapyboje taip pat) pavaizduoti portretą visu ūgiu ir natūralaus dydžio. Vilnietei Lili Paškauskaitei Vilnius visada buvo jos miestas. Todėl portretų parodoje, kaip didžiuliame kilime, – kelios „aplikacijos“: „Vilniaus balandžiai“, šešios ciklo „Vilnius tarp kalvų“ dalys, kur sena ir nauja sostinėje jungiasi jaukiai, įtikinamai, panašiai kaip dviejuose ofortuose, vaizduojančiuose Vilniaus gaisrines praeityje ir šiandien.   Ramutė Rachlevičiūtė