Vilniaus paveikslų galerijos adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258   Salaspilio mūšis (1605). P. Snayerso paveikslo iš Sassenage pilies rinkinių paroda PAVEIKSLE VAIZDUOJAMŲ ASMENŲ IR OBJEKTŲ SCHEMA   Pieter Snayers (1592–1667). Salaspilio mūšis. Drobe, aliejus, 145x240

Pieterio Snayerso paveiksle mūšis pavaizduotas iš paukščio skrydžio. Pietinė pusė nutapyta viršutinėje paveikslo dalyje; Dauguva teka iš kairės į dešinę Baltijos jūros link. Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų daliniai yra kairėje, Švedijos – dešinėje pusėje. Dėl tokio kariuomenių išsidėstymo kai kurie istorikai nesutaria, mat iš kai kurių istorinių šaltinių užuominų galima suprasti, jog Lietuvos kariai kovėsi atsukę nugaras į Dauguvą. Atlikus paveikslo tyrimus paaiškėjo, kad pats dailininkas sumažino lietuvių karių skaičių vėliavose (žr. schemos nr. 4, 9, 14, 15), kai kuriuos iš jų užtapydamas. Simetrinė paveikslo kompozicija neleidžia pamatyti ryškios švedų kariuomenės skaičiaus persvaros, tad dailininkas galėjo užtapyti dalį Lietuvos karių, norėdamas tą persvarą padidinti. Paveiksle vaizduojama lemiamoji Salaspilio mūšio fazė: Lietuvos kariuomenės centras jau yra prasiveržęs į Švedijos kariuomenės rikiuotės gilumą, o kairysis sparnas verčia bėgti reitarus. Lietuvos kariuomenės dešiniajame sparne dar verda atkakli kova prieš švedų pėstininkus ir reitarus. Netrukus Karolis IX pasiųs savo asmeninę gvardiją ir visus reitarus, esančius Švedijos kariuomenės kairiajame sparne, pulti šį sparną. J. K. Chodkevičius į tai atsakys triuškinančia rotmistro Teodoro Lackio husarų kontrataka. Nors paveiksle tas nelabai matyti, bažnyčia ir trečioji bei ketvirtoji švedų kariuomenės linijos mūšio metu buvo ant kalvos, o pirmoji ir antroji linijos – slėnyje.   Lietuvos ir jos sąjungininkų kariuomenės stovykla, apsupta vežimais. Mūšio metu stovyklą saugojo viena pėstininkų kuopa ir keturios totorių vėliavos.   Gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia, statyta XIV amžiuje. Žinoma, kad 1613 m. ji buvo perstatyta Jono Karolio Chodkevičiaus iniciatyva. Žinant Lietuvos didžiojo etmono pamaldumą, tą jis greičiausiai padarė norėdamas įamžinti laimėto mūšio atminimą. Be abejonės, dauguma mūšyje žuvusiųjų karių turėjo būti palaidoti prie šios bažnyčios. Dalis švedų pėstininkų, matydami visos kariuomenės bėgimą, bandė nesėkmingai gintis bažnyčioje.   Salaspilis – latviškasis vietovės, kurioje įvyko mūšis, pavadinimas, reiškiantis Salos pilį. Kircholm – vokiškasis vietovės pavadinimas, reiškia bažnyčią nedidelėje saloje. Tiesa, sunku pasakyti, ar būtent šie du paveiksle vaizduojami objektai – pilis ir bažnyčia – lėmė vietovardį abiejose kalbose. Paveiksle pavaizduoti griuvėsiai – tai Naujojo Kircholmo pilis, Livonijos ordino pastatyta 1380 m., sugriauta 1577 m. Šiuo metu buvusi pilies teritorija yra užlieta Rygos hidroelektrinės vandens.   Dešiniojo sparno Jono Petro Sapiegos husarų vėliava, besirikiuojanti puolimui. Husarai buvo ginkluoti ilgomis lengvomis ietimis, dažniausiai su vėliavėlėmis, taip pat kardais, kitais šaltaisiais ginklais ir pistoletais. Jie buvo sunkioji kavalerija ir pagrindinė Lietuvos kariuomenės smogiamoji jėga. Vėliavoje galima suskaičiuoti apie 50 raitelių. Iš tikrųjų jų būdavo šiek tiek daugiau – nuo 60 iki 150. Turint galvoje, kad dailininkas užtapė vieną eilę raitelių, husarai pavaizduoti labai tiksliai. Husarų vėliavų vadai: rotmistrai, poručnikai (leitenantai) dažnai nesidėdavo šalmų, o vietoj jų nešiodavo kepures su plunksna.. Paveiksle nuosekliai nesilaikoma šio principo. Vieni husarai pavaizduoti vilkintys vilko ar lokių, kiti – lūšies ar leopardo kailius. Tačiau negalima teigti, kad kailio brangumas atitiko kario rangą dalinyje. Tos pačios vėliavos husarų ietys paprastai turėjo vienodas vėliavėles, paveiksle taip pat nesilaikoma šio principo. Greta pavaizduotas dešiniojo Lietuvos kariuomenės sparno vadas pulkininkas Jonas Petras Sapiega (nr. 4.1) ir Lietuvos kariuomenės trimitininkai su būgnininku (nr. 4.2).   Dešiniojo sparno husarų ir petihorų vėliavos kaunasi su Švedijos kariuomenės pėstininkais ir reitarais. Pėstininkai ginasi šaudydami, o švedų raitelių rikiuotė krinka ir jie pradeda bėgti. Visą mūšio emocinį vaizdą perteikia scena, kurioje parkritęs ant žemės Švedijos karys maldauja pasigailėjimo, o Lietuvos kariuomenės husaras virš jo iškėlęs buzdyganą, simbolizuojantį valdžią (nr. 6.1). Dešinėje raiti husarai ir petihorai ima persekioti bėgančius švedų reitarus. Lietuvos karių veiduose matoma neapykanta ir pyktis (nr. 6.2). Kitoje scenoje lietuvių raitelis ietimi perveria priešo būgnininką (nr. 6.3). Kelia abejonių rotmistrų bei kitų žemesniųjų karo vadų vaizdavimas (nr. 6.4). Nuo XVI a. II pusės buožė buvo išskirtinai aukštųjų karo vadų – etmonų simbolis, o žemesnieji karo vadai naudojo buzdyganus. Visgi paveikslo autorius dažnai vaizduoja žemesniuosius karo vadus su buožėmis. Dešiniajame Lietuvos kariuomenės sparne pirmojoje linijoje kovėsi dvi husarų ir keturios petihorų vėliavos. Keturios husarų vėliavos buvo antrojoje ir trečiojoje linijose, tačiau iš jų pavaizduota tik viena (nr. 4).   Dešiniojo sparno petihorų vėliava. Petihorai – panašus karinis vienetas į kazokų vėliavą. XVII a. pradžioje petihorai buvo lengviau ginkluoti, dėvėjo mažai šarvų (jie padažnėjo tik nuo XVII a. vidurio) negu husarai. Raiteliai buvo ginkluoti trumpomis ietimis (ragotinėmis), kardais bei šaunamaisiais ginklais.   Lenkiškosios rikiuotės pėstininkai (haidukai). Kariai išsirikiavę kvadratu, pirmoji jų eilė šauna iš arkebūzų. Tiksliai pavaizduotos uniformos: vengriško tipo kepurė („magerka“), mėlynos delijos (apsiaustai), raudonos kelnės, juodi batai. Lenkiškosios rikiuotės pėstininkai rikiuodavosi devyniomis ar dešimčia eilių, pasižymėdavo manevringumu, tačiau būdavo bejėgiai, jeigu priešo kavalerija pasiekdavo jų eiles. Pagrindinė tokių pėstininkų paskirtis mūšyje buvo savo ugnimi remti husarų atakas. Mūšio lauke iš viso buvo 1040 pėstininkų: Lietuvos didžiojo etmono dalinys (vadas kapitonas Rosas), Liudviko Gosievskio, Felikso Neviarovskio ir Andriaus Vilčkovskio kuopos. Dzikovskio iš Mazovijos pėstininkų kuopa saugojo stovyklą.   Lietuvos kariuomenės centrinės grupės dvi husarų vėliavos, vadovaujamos rotmistro Teodoro Lackio. Mūšio metu abi vėliavos buvo paliktos kaip rezervas, vėliau permestos į dešinįjį sparną ir panaudotos atremti Karolio IX kontrataką. Pats T. Lackis mūšyje buvo sužeistas. Spėjama, kad jis yra veikalo „Dešimtmetis Livonijos karas“, išleisto Vilniuje 1610 m. autorius.   Lietuvos kariuomenės centrinės grupės pirmosios linijos rotmistro Vincento Voinos husarų vėliava, besikaunanti su švedų reitarais. Šaltiniai nurodo, kad šis dalinys buvo užėmęs priešakinę poziciją, todėl natūralu, kad jis į švedų kariuomenės eiles įsiskverbęs giliausiai. V. Voina mūšyje iš viso vadovavo dviem vėliavoms (300 vyrų).   Lietuvos kariuomenės petihorų vėliavos. Jų nutapymas paveikslo centre neatitinka tikrovės, nes šio tipo kavalerija kovėsi dešinėje.   Lietuvos kariuomenės vadovybė: didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir Kuršo kunigaikštis Fridrikas Ketleris. Simetrinę renesansinio paveikslo kompoziciją pabrėžia tai, kad tiek Lietuvos didysis etmonas, tiek Švedijos karalius Karolis IX (nr. 17) yra nutapyti vienoje linijoje.   Kuršo kunigaikščio dvi reitarų vėliavos. Vasalinės Abiejų Tautų Respublikos teritorijos pastiprinimas atvyko prieš pat mūšį ir, persikėlęs jam žinoma brasta per Dauguvą, prisijungė prie Lietuvos kariuomenės. Tai buvo rinktiniai, gerai ginkluoti ir treniruoti kariai. Šių dalinių dalyvavimas palengvino Lietuvos kariuomenės operacijas mūšio centre.   Lietuvos kariuomenės centrinės grupės husarų vėliava.   Lietuvos kariuomenės kairiojo sparno husarų vėliavos.   Lietuvos kariuomenės kairiojo sparno reitarų vėliava, sudaryta iš Livonijos bajorijos. Kita reitarų vėliava matoma besikaunanti su švedų reitarais. Šie du paveiksle nutapyti daliniai iš tikrųjų galėjo kautis ir kaip vienas junginys.   Lietuvos kariuomenės kairiojo sparno, greičiausiai lengvosios kavalerijos ir husarų vėliavos, besikaunančios su švedų pėstininkais. Lengvąją kavaleriją sudarę Lietuvos totoriai ir kiti raiteliai buvo ginkluoti kardais, kartais ietimis ir pistoletais, dažnai visai be šarvų.   Švedijos karalius Karolis IX, apsuptas karališkosios gvardijos kareivių.   Švedijos kariuomenės trečiosios linijos vadas kunigaikštis Fridrikas Liuneburgietis. Istoriografijoje teigiama, kad prieš pat mūšį jis susipykęs su savo žmonos tėvu – Karoliu IX. Švedijos karalius neklausė savo žento patarimų atsižvelgti į Lietuvos kariuomenės patyrimą ir stiprumą, išvadino jį bailiu. Protestuodamas prieš tai, kunigaikštis nušoko nuo žirgo ir nusprendė mūšyje kautis pėsčias.   Švedijos kariuomenės karališkosios gvardijos batalionas.   Švedijos kariuomenės artilerijos pabūklai.   Švedijos kariuomenės reitarų eskadronai. Jie naudojo vadinamąją karakoliavimo taktiką, kurioje dominavo šaunamųjų ginklų naudojimas. Pirmoji raitelių eilė puldama iššaudavo iš pistoletų, o po to atsitraukdavo į paskutinę eilę. Tą patį darydavo ir kitos eilės. Lietuvos reitarų kariavimo taktika skyrėsi nuo švedų. Lietuvos reitarai paleisdavo vieną kitą salvę į priešą, o po to kaudavosi šaltaisiais ginklais – tai leido vykdyti pagalbines puolamąsias operacijas.   Švedijos kariuomenės pėstininkų batalionai. Bataliono centre rikiuodavosi ietininkai, flanguose – muškietininkai. Mūšio metu muškietininkai apšaudydavo priešą, o ietininkų funkcija buvo apsiginti nuo priešo kavalerijos atakų. Ilgos ietys (siekdavusios penkis metrus) priešui neleisdavo priartėti prie rikiuotės, tokiu būdu buvo apsaugomi ir muškietininkai. Parengė Mindaugas Šapoka Parodos kuratorius, Lietuvos dailės muziejus