Vilniaus paveikslų galerijos adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258   NUO KALVYSTĖS IKI AUKSAKALYSTĖS 1960–1990 m. metalo plastika Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose 2011 m. spalio 27 d. – 2012 m. sausio 15 d. Parodos anotacija Informacinis pranešimas Parodos eksponatų sąrašas Parodos atidarymo akimirkos ANOTACIJA Sigitas Kreivaitis. Kaklo papuošalas. 1986 m. Lietuvos metalo meno tradicijos formavosi sudėtingomis ir vingiuotomis istorinėmis aplinkybėmis. XVI–XVIII a. klestėję auksakalių ir metalo liejimo cechai, 1893 m. caro potvarkiu panaikinus dailiųjų dirbinių cechus, patyrė nuosmukį. Kalvystė ir auksakalystė pradėjo atsigauti, ir jau profesionaliu lygiu, tik XX a. septintame dešimtmetyje, kai dailininkai ėmėsi plėtoti menines metalo galimybes individualioje kūryboje. Parodoje galima atsekti pagrindinius metalo meno raidos etapus: nuo dirbinių, artimų liaudiškajai tradicijai, iki modernios Lietuvos meną reprezentuojančios juvelyrinės plastikos. Aukštosios dailės mokyklos Lietuvoje nerengė dailiojo metalo specialistų, taigi pirmaisiais pokario dešimtmečiais iš metalo kūrė vienas kitas skulptorius, keramikas, grafikas. Tai buvo Juozas Kėdainis, Jonas Prapuolenis, Konstancija Tulienė (Petrikaitė). Iš kálto, karpyto, lanksstyto metalo, atsiliepdami į paklausą, jie darė tuo metu tapusius madingais interjero puošybos akcentus – kamerines skulptūrėles, žvakides, dekoratyvines lėkštes. Dauguma šių darbų turi aiškių sąsajų su liaudies kalvystės tradicijomis. Sofijos Rimantienės ir kiek vėliau metalo darbuose save išbandžiusios tapytojos Liudos Vaineikytės papuošaluose taip pat gausu liaudiškų (saulutės, spiralės) ir archeologinių ir motyvų. Šešto dešimtmečio pabaigoje iš Talino grįžo pirmieji Estijos dailės institutą baigę metalo dailininkai – Tiju Enė Vaivadienė, Vytautas Budvytis, Elina Budvytienė, ir parodose netrukome išvysti modernesnės lakoniškos formos lietuviškus indus, tualeto komplektus, dekoratyvines kalinėto vario plokštes. Jauni specialistai mokėjo dirbti profesinio pasirengimo reikalaujančiomis technikomis, juos traukė atsakingas darbas su tauriaisiais metalais. Įvairesniam metalo dirbinių asortimentui įtakos turėjo 1961 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įkurta Dizaino katedra. Jai vadovavusiam Feliksui Daukantui buvo artima dizaino funkcionalizmo kryptis, ryški jo paties kūryboje konstruktyviomis formomis, pabrėžtinai kukliu dekoru ir palyginti nebrangiomis, daugiau pramoninei gamybai tinkančiomis medžiagomis. Kūrybingumo iš metalo dailininkų laukė ir miestuose veikę „Dailės“ kombinatai, pagal etalonus serijomis gaminę įvairios paskirties dirbinius, ir atkuntanti buitis – bent jau ypatingesnėmis progomis žmonės tikėjosi vienetinių daiktų, ypač papuošalų. Naujas metalo plastikos etapas prasidėjo aštuntame dešimtmetyje. Dažniausiai jis siejamas su Kazimiero Simanonio vardu. Kaip ir ankstesni kolegos, metalo dailininkui reikalingų profesinių žinių Simanonis sėmėsi Estijoje ir netruko būti pripažintas kaip savito braižo menininkas, kurio kūryba reiškė lietuvių juvelyrinio meno tradicijos pradžią. Simanonio dirbiniai pasižymi ekspresyvia, sodria plastika, išraiškingomis, archeologinių radinių interpretacija grįstomis formomis, aukštu techniniu lygiu. Buvo linkęs į puošnumą, naudojo tauriuosius metalus, brangiuosius bei pusiau brangius akmenis, ieškojo jų tarpusavio derinių, prasminių formos ir dekoro akcentų, dirbo naujomis ir tradicinėmis technikomis (raižymas, inkrustavimas, filigranas). Prabangius papuošalus iš tauriųjų medžiagų tuo metu kūrė ir kiti juvelyrai – Vytautas Zaturskis, Nikolajus Žoludevas. Į aštunto dešimtmečio pabaigą subrendo nauja dailininkų karta – Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Vytautas Matulionis, Birutė Stulgaitė, Aleksandras Šepkus, padėjusi pagrindus moderniosios lietuvių juvelyrinės plastikos raidai. Kiek vėliau jų gretas papildė Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Kreivaitis, Sigitas Virpilaitis, savo kūryba džiuginę jau devintame dešimtmetyje. Jų meniniai ieškojimai atliepė bendrą ribos tarp taikomojo ir vaizduojamojo meno nykimo procesą. Papuošalas jiems jau nebuvo tik dekoratyvinis aksesuaras. Pasitelkdami ir kitų meno sričių raiškos priemones, dailininkai miniatiūriniu dirbiniu stengėsi perteikti savo nuotaikas, nuojautas, menines pažiūras. Jų kūryboje gausu simbolių, ženklų, siužeto užuominų ir senųjų kultūrų atgarsių. Viename papuošale jie ir šiandien dažnai naudoja net kelias skirtingas medžiagas, derindami jas ne pagal brangumą, o pagal menines ypatybes. Kiekvienas šių juvelyrų atpažįstamas iš savito braižo, ir tai yra didelė mūsų juvelyrinio meno vertybė. Gražina Gurnevičiūtė