Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis atverta ateičiai

Svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos datos >

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas Vilniaus Žemutinėje pilyje bei jų atidarymas 2009 m. yra vienas svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų. Atkurtieji rūmai vėl turėtų tapti ilgaamžės Lietuvos valstybingumo tradicijos ir tautinio pasididžiavimo simboliu, reikšmingu pilietinio auklėjimo, istorinės savimonės ugdymo bei kultūrinio paveldo pristatymo centru. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai savo rezidencijas turėjo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Iki XV–XVI a. sandūros pagrindinė rezidencija buvo Aukštutinėje pilyje, kur iki šiol išlikę gotikinių rūmų griuvėsiai. XV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai taip pat mėgo gyventi Trakų pilyse. Didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392–1430) perstatytos ir išplėstos Vilniaus pilys, kuriose jis planavo savo karūnavimo iškilmes, turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Greičiausiai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1492–1506) pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies perkėlė į Žemutinę, pradėdamas vėlyvosios gotikos rūmų, atitinkančių pakitusias reprezentacijos tradicijas, statybą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) pradėta rūmų renesansinė rekonstrukcija buvo baigta prieš 1530 m. gaisrą. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo šio valdovo žmona Bona Sforca, Milano kunigaikščio Giano Galeazzo Sforcos ir Bario kunigaikštytės Izabelės Aragonietės duktė. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Rūmų rekonstrukcijos projektus tuo metu galėjo kurti italų architektas Bartolomėjus Berreccis iš Pontasjevės bei lenkas Benediktas iš Sandomiro, čia neabejotinai dirbo iš Florencijos arba Romos kilęs menininkas Bernardinas Zanobis de Gianotis.

Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinis lietuviškosios Jogailaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas (1548–1572), Lietuvą faktiškai pradėjęs valdyti 1544 m., ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų. Prie ankstesnės rezidencijos buvo pristatyti vadinamieji Naujieji rūmai. Darbams vadovavo iš Sienos kilęs italų architektas ir skulptorius Giovannis Cinis, čia dirbo ir Giovannis Maria Mosca Padovanas, Filipas Bartolomėjus iš Fjezulės, kitų Vidurio Europos šalių meistrai. Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos Žygimantas (1587–1632) ir Vladislovas (1632–1648) Vilniaus rezidencijai, iš kurios koordinavo savo politiką Maskvos ir Švedijos atžvilgiu, taip pat skyrė didelį dėmesį. Po 1610 m. gaisro rūmai buvo perstatyti šiaurietiško manierizmo stiliumi. Darbus prižiūrėjo Peteris Nonhartas ir Wilhelmas Pohlis. XVII a. 3 dešimtmetyje rūmai vėl buvo rekonstruoti ir įgavo ankstyvojo italų baroko bruožų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Darbams vadovavo italų architektas Kostantas Tencalla bei jo brolis akmentašys Jokūbas, anksčiau Romoje dirbę su garsiuoju architektu Karlu Madernu.

XVI a. ir XVII a. I pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis.Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos, Toskanos, Mantujos, Feraros ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės bei leninės vasalinės Prūsijos ir Kuršo kunigaikščių priesaikos, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika, teiktos privilegijos, rinkosi Ponų taryba ir Seimas, redaguotas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kalami pinigai. Jau Žygimantas Augustas rūmuose sukaupė didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugtu lobynu ir jo brangenybėmis stebėjosi popiežiaus legatas Bernardinas Buongiovannis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo Renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio rytų bei Šiaurės Europos regione.

Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 m., kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metama įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi. Rūmai vėl nukentėjo 1661 m., kai priešus buvo bandoma išvyti. Apverktina valstybės iždo būklė neleido imtis apgriautų rūmų atkūrimo darbų. Po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo 1795 m. Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, 1799–1801 m. ėmė griauti išlikusius rūmų mūrus. 1831 m. sukilimo prieš Rusijos imperinę valdžią metu nukentėjo netgi nugriautų rūmų pamatai, kai apie pilies kalną buvo nutarta įkurti tvirtovę ir iškasti gynybinius griovius. Platesnio masto, nuoseklūs rūmų teritorijos archeologiniai tyrinėjimai buvo pradėti tik 1987 m. Tyrimų metu sukaupta daugiau nei 300 000 įvairių radinių. 2000–2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė nutarimus dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo. Rūmų atkūrimas suvoktas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo simbolio sugrąžinimas, istorinės tiesos restitucija. Atkurtus rūmus planuojama atidaryti 2009 m. Atstatytoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje numatyta įkurti daugiafunkcinį istorinį kultūros centrą. Rūmuose nuolat veiks ekspozicijos su iš dalies atkurtais istoriniais interjerais, taip pat bus vykdoma aktyvi edukacinė veikla, rengiamos parodos, koncertai, konferencijos, vyks valstybės reprezentaciniai renginiai.

Svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos datos:

IV–VIII a. vėlesnių rūmų vietoje egzistavo įtvirtinta medinė gyvenvietė
XIII a. II p. – XIV a. I p. dalis gyvenvietės virto pilimi, pastatyti pirmieji iki gotikiniai ir gotikiniai mūriniai pastatai, siejami su karaliumi Mindaugu arba didžiuoju kunigaikščiu Gediminu
1402 m. Vokiečių ordino kariuomenė paskutinį kartą nesėkmingai puolė Vilniaus pilis
1413 m. žinia apie didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidavimą Žemutinėje pilyje
1413–1414 m. Vilniaus pilyse lankėsi ir jas aprašė Burgundijos hercogo pasiuntinys Ghilbertas de Lannoy
1455–1468 m. Vilniaus pilyse dažnai lankėsi ir gyveno Kazimiero Jogailaičio žmona Elzbieta Habsburgaitė, imperatoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II duktė, vadinta „karalių motina“
1495 m. Aleksandro Jogailaičio ir Elenos, Maskvos didžiojo kunigaikščio dukters, jungtuvių ceremonija
XV a. pab. – XVI pr. greičiausiai Aleksandras Jogailaitis pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies perkėlė į Žemutinę, kur pradėti statyti vėlyvosios gotikos rūmai
1517 m. Šventosios Romos imperijos pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas susitarė dėl Žygimanto Senojo ir Bono Sforcos jungtuvių
prieš 1530 m. Žygimantas Senasis po gaisro išplėtė Žemutinės pilies rezidenciją, pastatydamas modernius renesansinius rūmus
1529 m. mažametis Žygimantas Augustas pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu
po 1544 m. Žygimantas Augustas tęsė didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtrą, pastatydamas vadinamuosius Naujuosius rūmus
1544–1545 m. rūmuose gyveno ir mirė Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elzbieta Habsburgaitė, imperatoriaus Ferdinando I duktė (palaidota Vilniaus katedroje)
1545–1546, 1551 m. rūmuose lankėsi Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, vėliau savo pusbroliui Žygimantui Augustui į Vilnių siuntęs paveikslus, ginklus, vyną, žirgus
1562 m. Kotrynos Jogailaitės ir būsimojo Švedijos karaliaus Jono III Vazos vedybų iškilmės
apie 1585 m. Steponas Batoras Vilniaus rūmuose priėmė nuncijų Ipolitą Aldobrandinį, vėlesnį popiežių Klemensą VIII
po 1610 m. Žygimantas Vaza po gaisro rūmus atnaujino Šiaurės Europos manierizmo stiliumi
po 1624 m. Žygimantas ir Vladislovas Vazos rūmus perstatė į ištaigingą italų ankstyvojo baroko rezidenciją
1636 m. rūmuose pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ (muzika Marko Scacchio, libretas Virgilio Puccitellio)
1643 m. rūmuose svečiavosi princas Valdemaras Kristijonas, Danijos karaliaus sūnus
1644 m. rūmuose mirė Vladislovo Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė, imperatoriaus Ferdinando II duktė (palaidota Krokuvos katedroje)
1648 m. Vladislovas Vaza rengėsi Vilniaus rūmuose priimti Prancūzijos Šv. Dvasios ordiną, čia tuomet gyveno valdovo žmona Marija Liudvika Gonzaga, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV įdukra
1655 m. Lietuvos sostinę užėmė Maskvos kariuomenė, kuri suniokojo ir išgrobstė didžiųjų kunigaikščių rūmus
1661 m. Maskvos kariuomenė išvyta iš Vilniaus, atgautos pilys su suniokotais rūmais
XVII a. II p. – XVIII a. pavietų seimeliuose Lietuvos bajorija nuolat reikalavo suremontuoti apgriautus rūmus, kad juose galėtų reziduoti didysis kunigaikštis
XVIII a. II p. rūmuose leista apsigyventi Vilniaus miestiečiams ir bajorams, buvo kuriami planai pritaikyti rūmus valstybės institucijų veiklai
1799–1801 m. Rusijos imperijos administracijos iniciatyva buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų mūrai nugriauti
1831 m. buvusių rūmų teritorija pertvarkyta į tvirtovę
XIX a. II p. išgriovus rusų įtvirtinimus, rūmų teritorija išlyginta ir joje įrengtas parkas
1987 m. pradėti rūmų teritorijos sistemingi archeologiniai tyrimai, kilo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senosios rezidencijos atkūrimo idėja
2000–2001 m. priimtas Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas ir Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo
2002 m. rūmų atkūrimo darbų pradžia
2009 m. liepos 6 d. numatomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atidarymas

Teksto autorius Vydas Dolinskas