LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

EDUKACINĖ PROGRAMA "KRIKŠČIONIŠKIEJI SIMBOLIAI"

Ar gyventume šiuolaikinėje visuomenėje, ar bendruomenėje, beveik nepakeistoje laiko, mus supa gausybė ženklų, vaizdų ir idėjų, ką nors reiškiančių. Tai - simboliai. Graikiškai symbolon - ženklas. Todėl galime sakyti, kad simboliai - sutartiniai ženklai, daiktai ar idėjos, lydintys mus visą gyvenimą. Simbolio funkcija, aišku, yra artima ženklo funkcijai, ir abu žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai, bet apskritai simbolis turi gilesnę prasmę. Simbolio prigimtis ar vaizdas atspindi arba vaizduoja daugiau, nei jis pats yra. Pvz., ugnis gali simbolizuoti saulę, o kadangi saulei būdinga šiluma, šviesa ir kuriamosios galios, ji tapatinama su gyvybine jėga ir vyriška kūrimo galia. Netgi tokius menkus daiktus kaip žvakė ar lempa galima sieti su saulės vaizdiniu.

Į klausimą, kada atsirado simboliai turime atsakyti, kad jie yra neatsiejami nuo viso religinio ritualo. Be to, jie glaudžiai susiję su tomis idėjomis, kurias mūsų protėviai stengėsi įkūnyti savo simbolių mene. Tad simbolių kilmės reikia ieškoti toje epochoje, kuri pagimdė pirmuosius šio meno pavyzdžius. Kai kurie elementai, išlikę mene ir papročiuose, susiję, reikia manyti, net su prožemdirbiniu laikotarpiu. Antai medinio stulpo su gyvulio ar paukščio kaukole viršūnėje statymas siekia mezolitą ar net vėlyvąjį paleolitą. Šie simboliai išsilaikė tūkstančius metų, nes buvo nuolat atkartojami. Visi panašūs pavyzdžiai sukurti Europoje daugiau kaip prieš 4000 metų.

Amžiams bėgant simbolių reikšmė plėtėsi, jie darėsi vis sudėtingesni, kito nuo priklausomo kultūrinio konteksto. Simboliai, greičiausiai, pradžioje buvę neatsiejami nuo religinių ritualų, paplito visose žmogaus gyvenimo sferose: muzikos, mokslo, buities ir t. t.

Simbolius sutinkame visur. Vienus jų lengvai suprantame, nes pats simbolio aiškinimas amžių tėkmėje nėra visiškai nutrūkęs. Tačiau kiti simboliai jau mums nieko nebesako, tad tenka juos naujai atskleisti, aiškintis. Per pastaruosius du šimtmečius Vakarų Europoje, ypač nacistinėje Vokietijoje, pasirodė daug knygų ir straipsnių, nagrinėjančių simbolių reikšmes ir jų kilmę. Buvo ieškoma simbolių formų raidos ir jų paplitimo kelių, vedančių į tariamas jų kilmės vietas. Tačiau liko ir daugybė neaiškumų, ir prieštaringų nuomonių. Svastikos kilmės klausimas sukėlė daug įvairiausių ginčų, nes šis simbolis buvo taip pat gerai žinomas šiaurinėje ir pietinėje Europoje kaip ir Rytuose, ypač Indijoje. Viena aišku: atskiras ženklas neturėtų būti atsietas nuo visos grupės simbolių, sudarančių gerai išplėtotą sistemą. Taigi kalbant apie simbolių kilmę ir jų raidą, turbūt, į daug klausimų bus neatsakyta.

Visame pasaulyje simboliai žmonėms labai svarbūs, nes jie turi gilią prasmę. Simboliai naudojami visur. Labai daug simbolių galime rasti gamtos ir jos reiškinių aiškinime: saulės, mėnulio, žemės, brangakmenių, metalų, medžių, gėlių, gyvūnų, gamtos gėrybių ir t. t. Kitą didelę simbolių dalį sudaro žmogaus aplinka ir jis pats: žmogaus lytis, kūno dalys, šokis, teatras, magija, burtai, apranga, papuošalai, įrankiai, ginklai, kasdieniniai daiktai, meilė ir santuoka, mirtis ir gedulas, valdžia. Labai svarbios yra ir simbolių sistemos. Prie jų galima priskirti raštą, gestus, stilizuotus paveikslėlius ir spalvas, kuriuos naudojame kaip tiesiogines bendravimo priemones.

Technikos laimėjimams sutrumpinus atstumus pasaulyje, ženklai ir simboliai keliauja iš vienos vietos į kitą labai greitai. Galima būtų drąsiai sakyti, kad šiandieniniame pasaulyje be jų gyventi negalėtumėme.

Žmogaus pastangos rasti atsakymus į nepaaiškinamus klausimus atsispindi daugybėje per amžius besikeičiančių mitų ir religijų. Šių paieškų padarinys - mūsų paveldėtas mitų, legendų ir tikėjimų klodas, kuriame šalia pirmykščių gamtos religijų ir kone žmoniškų senovės Graikijos dievų matome ir įvairius šiuolaikinius tikėjimus. Mitologijų ir religijų pasaulis - tai dar vienas simbolių lobynas.

Kryžius
Kryžius šiandien paprastai suprantamas kaip Jėzaus Kristaus kančios, žmonių atpirkimo ir krikščionybės simbolis, krikščionių kulto objektas. Įvairiausių formų kryžius, kaip ornamento motyvas ir simbolinis ženklas (pvz., ugnies simbolis atsiradęs iš analogijos su 2 sukryžiuotomis lazdelėmis, kurias trinant išgaunama ugnis), būdingas daugeliui kultūrų nuo seniausių laikų. Seniausia kryžiaus forma - svastika arba kampuotasis kryžius buvo paplitęs Indijoj ir Kinijoj. Lietuvos gyventojai baltai ne išimtis, jau prieš Kristaus gimimą žinojo ir naudojo Kryžiaus ženklą. Šiuo atveju kryžius, greičiausiai, imituoja įrankį ugniai išgauti, simbolizuoja ir dangišką, ir žemišką ugnį. Senajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijos gyventojai gamino kai kuriuos kryžiaus pavidalo kabučius, smeigtukus; kryžinis ornamentas pasitaiko ant kai kurių ritinių bei statelinių smeigtukų galvučių.

Kryžiaus ženklas plačiai buvo žinomas ir senovės Egipte. Tai ąsotasis kryžius, sudarytas iš dievo Ozyrio T formos kryžiaus ir deivės Izidės ovalo. Jis reiškia gyvenimą. Vėliau jį perėmė Egipto krikščionys koptai.

Senovės Rytuose kryžius buvo naudojamas mirties bausmės įrankiu patiems didžiausiems nusikaltėliams ir vergams. Romėnai iš persų perimtą T formos kryžių irgi vartojo kaip vergų ir krikščionių mirties bausmės įrankį. Romėnai niekuomet neteikė kryžiui simbolinės reikšmės: čia jis buvo tik negarbingas bausmės įrankis. Romėnų crux (iš cruciare - kankinti) buvo stulpas, iš viršaus pasmailintas, prie kurio pririšdavo ar prikaldavo mirties auką; vėliau pridėta ir skersinė sija. Tokį kryžių romėnai atnešė į Palestiną, ir čia jis buvo panaudotas Kristaus mirties įrankiu. Nuo šio momento kryžius tampa pačiu pagrindiniu ir plačiausiai paplitusiu krikščioniškuoju simboliu, kaip Kristaus kančios ir žmonių atpirkimo. Pirmaisiais amžiais po Kristaus mirties visoje Romos imperijoje sparčiai plito krikščionybė, nors ji ir buvo uždrausta. Persekiojimų laikais krikščionys viešai nerodydavo kryžiaus ženklo, kad išvengtų stabmeldžių ir žydų pasityčiojimo, kuriems kryžius buvo tik žemiausios paniekos ir negarbės ženklas. Šiuo laiku krikščionys stengėsi pridengti kryžių giminingomis figūromis - trišakio, inkaro, kartais svastikos, pagaliau Kristaus monogramomis, jį primenančiomis. Vos gavus tikėjimo laisvę, kryžiaus vartojimas krikščionių praktikoje iš karto pasidaro viešas ir visuotinas. O IV a. kryžių kaip krikščionybės simbolį ir kulto objektą oficialiai patvirtino 787 Nikėjos Susirinkimas. Vėliau kryžiumi imta žymėti kulto reikmenis, buvo statomi kryžiaus formos kulto pastatai, nuo VI a. juo imta ženklinti antkapius.

Susiformuoja svarbiausios krikščioniškojo kryžiaus formos: lotyniškasis kryžius - jo skersinė sija yra trumpesnė ir stačiąją kerta aukščiau jos vidurio; graikiškasis kryžius - abi sijos vienodo ilgio ir susikerta ties viduriu; stačiatikių kryžius - stačiąją siją kerta 3 skersinės.

Be visuotinai žinomų kryžiaus formų yra dar keletas variantų, kuriuos galime išskirti. Tai šv. Petro kryžius - apverstas lotyniškas kryžius. Petras, pasak Naujojo Testamento, vienas žymiausių apaštalų po Kristaus mirties propagavęs krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje, kur apie 64-67 m. m. miręs nukryžiuotas ant apversto kryžiaus kankinio mirtimi.

Konstantino kryžius susideda iš X ir P - pirmųjų graikiškų Kristaus vardo raidžių.

Šv. Andriejaus kryžius - X formos. Andriejus, vienas iš 12 apaštalų. Pasak Naujojo Testamento, Petro brolis. Galilėjos žvejys, Jono Krikštytojo, vėliau Jėzaus Kristaus mokinys. Pasak apokrifų, skleidęs krikščionybę Balkanuose, prie Juodosios jūros, tarp skitų. Nukryžiuotas Romoje ant X formos kryžiaus.

Šv. Antano kryžius - didžiosios T raidės formos ir krucifiksas.

Žuvis
Žuvis simboliškai siejama su vandeniu, t. y. su gyvybės elementu; daugelyje tautų yra vaisingumo bei mirties simbolis. Plačiai paplitęs žuvies talismanas, simbolizuojantis gyvybę ir vaisingumą. Tam tikrose Egipto vietovėse ir tam tikrais laikotarpiais kai kurių rūšių žuvys laikytos šventomis ir kartu pavojingomis bei kraupiomis.

Žuvis yra vienas seniausių slaptųjų Kristaus simbolių, iš pradžių tikriausiai dėl krikštijimo vandeniu, o vėliau dėl to, kad graikiškas žuvies pavadinimas (ichthys) laikytas Kristaus akrostichu - Iesous Theou (H)Yios Soter (Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas). Taip pat krikštyti krikščionys tapatinami su žuvimi, mat jie atgimę krikšto vandenyje ir plaukiantys gyvenimo jūroje. Žuvis - Kristaus įkūnijimas, gali būti ir sielos peno įvaizdžiu, o atvaizduose kartu su duona - Eucharistijos simboliu.

Balandis
Balandį kaip simbolį galime pamatyti tiek religiniuose paveiksluose, tiek kasdieniniame gyvenime. Jo istorija skaičiuojama keletu tūkstančių metų. Balandis Mažojoje Azijoje siejamas su vaisingumo deivės Ištar arba Finikijoje Aštarės kultu. Graikijoje balandis buvo šventas Afroditės paukštis. Indijoje, kai kur ir germanų, tamsus balandis buvo laikomas sielos įvaizdžiu, mirties bei nelaimės paukščiu. Islamas balandį laiko šventu paukščiu, nes sakoma, jis saugojęs bėgantį Mahometą. Biblijoje Nojus po pasaulinio tvano paleidžia skristi tris balandžius, iš kurių vienas sugrįžta su alyvmedžio šakele - susitaikymo su Dievu ženklas ir nuo to laiko - taikos simbolis. Be to, baltas balandis yra naivumo ir tyrumo simbolis ir pirmiausia religiniame mene Šventosios Dvasios simbolis. Ankstyvoji krikščionybė savo metą vadino Mesijo epocha, kurioje išsipildžiusi Senojo Testamento pranašystė apie jo atėjimą. Jėzaus Kristaus gyvenimu žmogaus pavidalu ir mirtimi ant kryžiaus Šv. Dvasia pirmą kartą buvusi duota žmogui visiškai - kaip Kristaus siųsta ir kaip apie jį liudijanti. Nusileidusi ant apaštalų per Sekmines, Šv. Dvasia likusi neatsiejama nuo Bažnyčios, daranti veiksmingusjos sakramentus ir teisingą jos mokymą, kreipianti tikinčius į tikrąją tiesą. Religiniame mene baltas balandis ir reiškia Šv. Dvasią. Kartais jis gali būti ir pakrikštyto krikščionio arba kankinio (balandis su lauro lapu arba kankinio vainiku snape), arba sielos, susitaikiusios su dangum (pvz., tupintis ant gyvybės medžio arba ant indo su gyvybės vandeniu), simbolis. Iš keturių pagrindinių dorybių balandis simbolizuoja susivaldymą. Septyni balandžiai aplink kryžių reiškia septynias Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą ir dievobaimingumą. Balandis - dažnas simbolis ir kasdieniniame gyvenime. Žalioji Taika, tarptautinis judėjimas už aplinkos apsaugą, pasirinko emblema balandį su alyvmedžio šakele. Jis simbolizuoja taiką ir viltį.

Akis trikampyje

Skaičiai nuo amžių laikomi kosminės tvarkos išraiška. Toks įsitikinimas galbūt atsirado Babilonijoje, stebint tokius reguliarius kosminius reiškinius kaip diena ir naktis, mėnulio fazės ir metų ciklas. Daugelyje kultūrų skaičiams priskiriama simbolinė reikšmė. Skaičius trys, šventas daugumai religijų, susideda iš vieno ir dviejų, taigi apima visą gyvenimą ir patirtį. Tai gimimas, gyvenimas ir mirtis; protas, kūnas ir siela; praeitis, dabartis ir ateitis; vyras, moteris ir vaikas. Skaičius trys ypatingas ir krikščionybei. Ji skirtingai negu kitos religijos, pripažįsta dieviškąją trejybę kaip vieną būtybę, į kurią susiliejusios trys. Švenčiausioji Trejybė, pagrindinė krikščionybės dogma, galutinai suformuluota IV a. Ji skelbia, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse: “Dievas Tėvas, Dievas sūnus, Dievas Šventoji Dvasia”; bet ne trys Dievai, o vienas Dievas. Šioje Trejybėje niekas nėra ankstesnis ar vėlesnis, didesnis ar mažesnis, bet visi trys asmenys vienodai amžini ir lygūs. Naujasis Testamentas, ypač Evangelija pagal Joną, davė pagrindą asmens sąvokai pritaikyti santykio kategoriją. :tėvas vadinamas Tėvu ne savo atžvilgiu, bet Sūnaus; pats sau jis tiesiog Dievas”. Santykis nėra kas nors išoriška asmeniui, kaip žmonių pasaulyje, bet pats dieviškasis asmuo. Kas, gimdydamas sūnų, “atiduoda save”, yra dieviškoji prigimtis, o pats savęs atidavimo, gimdymo procesas yra Tėvas - grynoji funkcija. Dvasia suprantama kaip hipostatinė Tėvo - Sūnaus meilė. Švč. Trejybės įtakoje įveikus asmens kaip individo kaukės arba teisės subjekto (“vergas neturi asmens” - Romos teisė) sampratą, ėmė formuotis idėja asmens kaip besąlygiškai vertingos vienkartybės, išliekančios savyje ir realizuojamos AŠ-TU santykiu.

Todėl neatsitiktinai Švč. Trejybės simbolika religiniame mene vaizduojama labai dažnai. Tai trikampis su akimi viduryje. Trikampio kampai simbolizuoja Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šv. Dvasią. Akis reiškia nuolat mus stebinčią ir saugančią visaregę Dievo akį. Akis jau nuo senovės įvairiose kultūrose simbolizuoja saulę, Dievo akį ir amžiną budrumą. Tai sielos langas ir kūno šviesa.

Gyvybės medis
Medis turi simbolinę reikšmę visose pasaulio kultūrose. Jis simbolizuoja Didžiąją Motiną - maitintoją ir globėją. Įsišaknijęs žemėje, medis siurbia iš jos vandenį, tapdamas pasaulio ašimi. Atskiri medžiai ar medžių rūšys kelia skirtingas asociacijas. Pvz., visžaliai medžiai reiškia nemirtingumą, vaismedžiai dažnai laikomi gyvybės medžiais, o miškai ar giraitės - magiškomis vietomis, kur vyksta paslaptingi ar svarbūs įvykiai. Daugelyje kultūrų kalbama apie gyvybės medį, kuris yra pasaulio centras ir ašis. Šis medis sieja dangų ir žemę, nes įsišaknijęs požemio pasaulyje, o šakomis siekia dangų - tai simbolizuoja tobulybės siekį. Skandinavai turi Igdrasilį, o budistai - bodi medį. Musulmonai melsdamiesi klūpo ant kilimėlių su išsiuvinėtais gyvybės medžiais.

Krikščioniškame religiniame mene medžio ar gyvybės medžio simbolika taip pat dažnai taikoma. Pasak Senojo Testamento pažinimo medis, pagundos simbolis, auga rojuje ir veda gėrio ir blogio pažinimo vaisius. Adomas, nusileidęs Ievos įkalbinėjimams ir atsikandęs obuolio, pažeidžia Dievo valią - tai reiškia nekaltumo praradimą ir nuopolį: Adomas praranda Dievo malonę ir žmonija pasmerkiama. Medis yra gyvybės simbolis. Teologijoje medis, kuris drauge su pažinimo medžiu stovėjęs dausos viduryje žmogui buvo uždraustas, prieiti prie Gyvybės Medžio reiškė netekti kūniško neramumo.

Religiniame mene gyvybės medis gali būti simbolizuojamas kaip kryžius, ant kurio auga lapai ir žiedai, simbolizuoja mirties nugalėjimą (antkapių mene, ant portalų), kaip rojaus simbolis daugiausia vaizduojamas palmės ar alyvmedžio pavidalu. Liaudies mene - gyvenimo simbolis ir populiarus puošybos elementas. Kristus kartais vaizduojamas nukryžiuotas ant pažinimo medžio Edeno sode - tai simbolizuoja jį kaip atpirkėją: pralietas dieviškas kraujas atneša žmonijai išganymą (Kristaus auka duoda tikinčiajam atpirkimo vaisių).

Parengė muziejininkė V. Korlienė
 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12