XVI salė:
XXa. pradžios Lietuvos dailėje reiškėsi įvairios stilistinės
kryptys. Vyresnės kartos dailininkai tęsė XIXa. buitinio realizmo
tradiciją, jaunųjų, mokslus baigusių Vakarų Europos meno
centruose, kūryboje ryškėjo impresionizmo, simbolizmo, moderno
srovių poveikis.
Vilniuje svarbiausioji dailės mokymo įstaiga
tebebuvo Vilniaus piešimo mokykla, veikusi iki 1915m.. Nuo 1899m. Ivano
Trutnevo (1827-1912) padėjėju mokykloje dirbo Ivanas
Rybakovas (1870-po 1940), baigęs Peterburgo dailės akademiją.
Panašiu metu joje dirbti pradėjo lenkų tapytojas Stanislavas
Jarockis (1871-1944), dailę studijavęs Varšuvoje, Krokuvoje,
Paryžiuje, Miunchene ir Romoje. Jis į sausą akademinio lavinimo
sistemą įnešė gaivesnių postimpresionistinių ir secesijos
stilistikos vėjų. 1912m. mokykloje dirbti pradėjo dar vienas
Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Nikolajus Sergejevas
Korobovas (1881-po 1922).
Vilniaus piešimo mokykloje dailės pradmenis
gavo visa plejada XXa. pradžios Vilniaus dailininkų. Pažintį su
daile joje pradėjo akvarelistas ir fotografas Stanislovas Fleury
(1858-1915), tapytojas ir architektas Juozapas Kamarauskas
(1874-1946),
akvarelės technika nutapęs daug Vilniaus architektūros paminklų
ir jų rekonstrukcijų, Leiba (Levas) Antakolskis (1872-1942),
studijas tesęs Peterburgo dailės akademijoje. Vilniaus piešimo
mokykloje dailės mokėsi ir Boleslovas Buika (1878-1939).
Vėliau dailininkas studijavo Krokuvos dailės akademijoje, nuo 1902
ar 1903m. gyveno Paryžiuje. Savo kūrinius dailininkas eksponavo ne
tik Paryžiaus parodų salėse, bet siuntė ie į parodas Lenkijoje
ir Lietuvoje.
Po spaudos draudimo panaikinimo (1904m.) ir
1905m. revoliucijos atneštų permainų Vilnius (o ir visa Lietuva)
išgyveno audringą kultūrinį atgimimą. Steigėsi visuomeninės
ir kultūrinės organizacijos, buvo organizuojamos dailės parodos,
būrėsi vaidintojų rateliai, suaktyvėjo spauda, įvairiomis
kalbomis leidžiama periodika. Naujas reiškinys XX a. pr. Lietuvos
kultūriniame gyvenime buvo menininkų organizacijų atsiradimas ir
jų veikla. 1907m. įsisteigė Lietuvių dailės draugija, vienijusi
patriotiškai nusiteikusius lietuvių dailininkus, 1908m. -
internacionalinė Vilniaus dailės draugija.
Vilniaus dailės draugijos iniciatoriais ir
aktyviausiais nariais buvo Vilniuje gyvenę dailininkai Ivanas
Rybakovas, Juozapas Balzukevičius, Stanislovas Fleury, Levas
Antakolskis ir kt. Draugija turėjo dailės mokyklą, rengdavo
dailininkų susitikimus, organizavo kasmetines dailės parodas,
kuriose kartu su Vilniaus dailininkais dalyvavo svetur
studijuojantis jaunimas, taip pat dailininkai iš Varšuvos,
Krokuvos, Peterburgo, Miuncheno, Paryžiaus.
XXa. pradžioje kūrybinį kelią pradėjo 3-4
dešimtmetyje pasireiškusios savitos Vilniaus mokyklos
pradininkas Liudomiras Slendzinskis (1889-1980). Jis buvo jau
trečios kartos dailininkas Slendzinskių šiemoje (tapytojais buvo
jo tėvas Vincentas ir senelis Aleksandras). Dailės pradmenis
gavęs pas tėvą ir pas Ivaną Trutnevą vakarinėje piešimo
mokykloje, Liudomiras Slendzinkis studijas tęsė Peterburgo dailės
akademijoje. Didžiulės erudicijos, nepaprastai darbštus
dailininkas anksti surado savitą kūrybos braižą, kuris rėmėsi
puikiu italų renesanso dailės ir viduramžių meistrų tapybos
technologijos pažinimu.
XXa. pradžios Lietuvių dailėje ryškiai
sušvito skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio (1877-1919)
talentas. Baigęs Vienos architektūros mokyklą Vivulskis išvyko
į Paryžių, kur aukštoje dailės mokykloje lankė A. Mersje
skulptūros studiją. Studijuodamas Paryžiuje dailininkas
priklausė lietuvių studentų draugijai Lithuanika, dar
studijuodamas pradėjo dalyvauti Lietuvių dailės draugijos
parodose.
***
XVII salė: Ypač
reikšmingas postūmis lietuvių nacionalinės dailės raidai buvo
Lietuvių dailės draugijos įkūrimas 1907m. Ją steigė jauni
žmonės, amžiaus pradžioje studijavę ar jau baigę studijas
Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos aukštosiose dailės
mokyklose. Jie puikiai suprato, kad lietuvių nacionalinio meno
raidą varžo daugiau nei šimtmetį viešpatavusi carizmo
priespauda, kad lietuvių meno savitumą slopina tam tikruose
visuomenės sluoksniuose paplitusios lenkų kultūros tradicijos, ir
todėl pirmiausiai užsibrėžė uždavinį plėtoti lietuvių
nacionalinę kultūrą ir meną. Ypač populiari buvo idėja
suformuoti nacionalinį lietuvių dailės charakterį - iš jos
sąsajų su tautosaka, liaudies menu. Draugija rengė lietuvių
dailės parodas, nepaliaujamai rūpinosis liaudies meno rinkimu ir
propaganda, organizavo dailės ir muzikos kūrinių konkursus, dėjo
pastangas įkurti dailės muziejų. Pirmoji lietuvių dailės paroda
buvo atidaryta 1907m. sausio 9d. Vilniuje, visuomenės veikėjo,
inžinieriaus, pirmo legalaus lietuviško dienraščio Vilniaus
žinios leidėjo ir redaktoriaus Petro Vileišio namuose. Iki
1914m. Lietuvių dailės draugija surengė aštuonias parodas. Sunku
pervertinti jų reikšmę XXa. profesionaliajai lietuvių dailei -
Vilnius tapo jos gimimo vieta ir lopšiu, kuriame ji augo.
Pirmosiose lietuvių dailės parodose dalyvavo
patriotiškai nusiteikę dailininkai - Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis, Antanas Žmuidžinavičius, Petras Rimša, Kazanėje
gyvenęs Antanas Jaroševičius, Petras Kalpokas, tuomet
tebestudijavęs Miunchene, Adomas Varnas, gyvenęs Galicijoje
(Zakopanė), Petrapilyje studijavęs Juozas
Zikaras (1881-1944). Vėliau prie
jų prisijungė Justinas Vienožinskis, ėjęs mokslus Krokuvoje,
kiti lietuvių dailininkai. Parodos demonstravo gana platų
jaunųjų menininkų kūrybinių ieškojimų diapazoną - nuo XIXa.
pabaigos buitinio realizmo tradicijos tęstinumo iki savitų,
amžių sandūrai būdingų simbolizmo ir moderno atmainų.
Įžymiausias XXa. pradžios lietuvių dailės
reiškinys buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911)
kūryba. Baigęs Varšuvos ir Leipcigo konservatorijas, pasimokęs
F. Kauzico piešimo ir Varšuvos dailės mokyklose, jis greitai
pradėjo savarankiškai kurti ir dalyvauti parodose. Pirmosiose
lietuvių dailės parodose dailininkas eksponavo fantastinius -
simbolinius paveikslus ir jų ciklus, kuriuose atsiskleidė kaip
originalios vizijos, gilios minties ir plataus polėkio tapytojas.
Čiurlinio kūrinių stilius, susiformavęs simbolizmo, romantizmo
ir moderno dailės įtakoje, savitos jo paveikslų plastinės
metaforos kūrė gamtos slėpiningumo, paslaptingų aukštesniųjų
jėgų nuojautą.
Aktyvus lietuvių dailės parodų dalyvis buvo Antanas
Žmuidzinavičius (1876-1966), dailę studijavęs Varšuvoje ir
Paryžiuje. Dailininkas tapė realistiškus, kartais kiek
idealizuotus, romantinės nuotaikos Lietuvos sodžiaus peizažus,
buities scenas, nacionalinio charakterio ieškodamas visų pirma
vaizduojamame motyve. Reikšmingas tokio tipo kūrinys - kompozicija
Per kiaurą naktį. Žmuidzinavičius sumanė jį kaip
studento portretą, tačiau visuomenė suvokė kaip apibendrintą
paveikslą visų jaunųjų lietuvių inteligentų, kurie vargdami,
alindami sveikatą, siekė mkslo, šviesesnės ateities savo
kraštui. Akademistinius, buitine realistine maniera nutapytus
peizažus parodose eksponavo Tadas Daugirdas (1852-1919), Jonas
Mackevičius (1872-1854). Iš Miuncheno atsiųstuose Petro
Kalpoko (1880-1945) peizažuose buvo pastebima nemažai ir
naujų to meto tapybos tendencijų - spalvinis skambumas,
dekoratyvumas.
Pagrindiniai skulptūros atstovai parodose buvo
Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Petras Rimša (1881-1961)
išgarsėjo kaip patriotinės simbolikos skulptūrų autorius.
1908m. Antrojoje lietuvių dailės parodoje eksponuotas Artojas,
panašiai kaip Lietuvos mokykla 1864-1904, tapo laikmetį
apibendrinančiu paveikslu, reiškiančiu vargstančios, tačiau
priespaudai besipriešinančios tautos idėją, okartu - vitališką
ryšį su gimtąja žeme, valtiečio darbo, jo gilaus vidinio
atkaklumo įprasminimą. Juozas Zikaras (1881-1844) greta
demokratinėmis tendencijomis pasižymėjusisų žanrinių
skulptūrų kūrė tipizuotus įvairių nuotaikų biustus (Mąstytojas).
***
XVIII salė: Nuo
1912m. savo kūrinius į Lietuvių dailės parodas siuntė Justinas
Vienožinskis (1886-1960), tuo metu studijavęs Krokuvos dailės
akademijoje. Struktūriško piešinio, saikingai apibendrintuose Vienožinskio
natiurmortuose buvo juntami postimpresionistinės tapybos atgarsiai.
Prigesinto kolorito, nuotaiką akcentuojančius
peizažus parodose eksponavo Adomas Varnas (1879-1979),
dailę studijavęs Krokuvoje ir Ženevoje. Pirmųjų parodų
laikotarpiu dailininkas sukūrė taip pat keletą realistinių,
romantinės nuotaikos portretų. Drobėje Porinis portretas
dailininkas pavaizdavo gamtininką L. Vailionį ir tapytoją J.
Vienožinskį, gretindamas ir priešpastatydamas dvi veiklias,
skirtingų temperamentų asmenybes.
Pirmosiose lietuvių dailės parodose su savo
skulptūromis dalyvavo ir Kajetonas Sklėrius (1876-1932).
Sulptūrą dailininkas studijavo barodo A. Štiglico centrinėje
techninio piešimo mokykloje Peterburge. Baigęs mokslą,
1904-1915m. jis gyveno ir dėstė dailę Liepojoje. Neturėdamas
sąlygų nuosekliai užsiimti skulptūra, Sklėrius pradėjo lieti
akvareles, pamėgo šią kūrybos ryšį ir šiandien yra labiau
žinomas ne kai skulptorius, o kaip talentingas akvarelistas.
Lietuvių dailės parodų idėją entuziastingai
rėmė Kazimieras Stabrauskas (1869-1929). Gimęs lietuvių
kilmės bajorų šiemoje, 1894m. baigęs Peterburgo dailės
akademiją jis savitai reiškėsi lenkų dailėje. Stabrausko
kūryba turi nemažai sąsajų su simbolizmo daile, tapytojas mėgo
fantastinius siužetus, jo kūrinių stilistikoje jungėsi secesijos
bruožai ir klasikinių formų stilizacija. Būdamas Varšuvos
dailės mokyklos direktoriumi, dailininkas dėstė ir M.
K.Čiurlioniui. Stabrauskas dalyvavo beveik visose Lietuvių dailės
draugijos parodose, savo autoriteteu, brandžia, įspūdinga kūryba
praturtino lietuvių dailės sąjūdį, kėlė jo prestižą.
Pagyvėjusiame Vilniaus meniniame gyvenime
pažymėtinas Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) pasirodymas.
Rusijoje pagarsėjęs lietuvių kilmės dailininkas, vienas
ryškiausių Meno pasaulio grupės atstovų dažnai
lankydavosi Lietuvoje, yra nutapęs nemažai Kauno ir apie 70
Vilniaus peizažų. 1907m. Vilniuje jis surengė savo kūrinių
parodą Vilniaus vaizdai.
***
XIX salė: XXa.
pradžios lietuvių dailėje aktuali nacionalinio savitumo idėja
paskatino susidomėjimą tautosaka, liaudies menu. Uoliausiai
tautodailę rinko ir propagavo Antanas Jaroševičius (1870-1956),
baigęs Peterburgo Štiglico dailės mokyklos taikomosios dailės
skyrių. Nors gyveno Kazanėje, vasaromis jis atvykdavo į Lietuvą,
piešė etnografinius motyvus, liaudies meno pavyzdžius. Lietuvių
dailės parodose dailininkas eksponavo pieštus ir akvarele lietus
gamtovaizdžius, lietuviškų kryžių ir koplytstulpių projektus,
knygų vinječių piešinius. Ypač reikšmingi buvo jo kryžių
piešiniai, kuriuos 1912m. savo lėšomis draugija išleido atskiru
albumu Lietuvių kryžiai.
Išskirtine figūra XXa. pradžios Vilniaus
kultūriniame gyvenime buvo Ferdinandas Ruščicas (1870-1936).
1897m. baigęs Peterburgo dailės akademiją dailininkas grįžo į
gimtąjį Bogdanovo dvarą (netoli Ašmenos, apie 70km. nuo
Vilniaus). Bogdanovo ir Vilniaus apylinkės tampo pagrindiniu jo
tapybinės kūrybos įkvėpėju. Tuo metu dailininkas sukūrė
reikšmingiausius savo kūrinius, kuriuose plėtojo savitą
romantinio simbolinio peizažo stilių. Tapė dailininkas taip pat
architektūros paminklus, interjerą (Auksinis kambarys).
1904-1907m. Ruščicas dėstė Varšuvos dailės mokykloje, kur jo
mokiniu buvo ir M. K. Čiurlionis. 1908m. ilgesniam laikui įsikūrė
Vilniuje, aktyviai įsujungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Anot
Česlovo Jankovskio, Jokios eitynės, jokios iškilmės, joks
visuomeninis ar liaudiškas renginys, kai Ruščicas apsigyveno
Vilniuje be jo nebeapsėjo. Ruščico talentas atsikleidė
įvairiose kūryvos srityse, jis dirbo ne tik tapybos, bet ir
grafikos srityje, apipavidalino įvairius renginius, teatro
vaidinimus. 1909m. jis sukūrė dekoracijas ir kostiumus Juliaus
Slovackio Lillos Venedos inscenizacijai Nunos Mlodziejovskos
teatre, kuris tuo metu glaudėsi buvusios parodos paviljone
Bernardinų sode prie Vilnelės. Simbolinės, scenoje vykstančiam
veiksmui nuotaiką kuriančios dekoracijos ano meto Vilniaus teatre
buvo drąsus, novatoriškas sprendimas, sulaukęs kuo palankiausių
kritikos atsiliepimų. Apie šį vaidinimą, praėjus dvidešimt
aštuoniariems metams po premjeros, Marija Aleksandrovičiova
rašė: Meno kerai tuomet taip giliai sujaudino netgi labiausiai
atsparius grožio poreikiui žiūrovus, kad toji naktis Vasaros
teatre prie Vilnelės kaip gražiausias teatrinis įspūdis
šiandien tebegyvena senųjų vilniečių prisiminimuose.
Ferdinandas Ruščicas nebuvo tiesiogiai susijęs
su Vilniaus lietuvių kultūriniu judėjimu, bet neabejotinai jam
prijautė. Ko verta vien jo kalba prie M. K. Čiurlionio kapo ar jo
paties redaguotame Tygodnik Wilenski išspausdinti keli
straipsniai apie lietuvių meną ir kultūrą.