Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“

2017 m. birželio 30–rugpjūčio 20 d.

Kazys Varnelis. Žinia. 1973

Paroda pristato itin reikšmingą Kazio Varnelio kūrybos dešimtmetį, kurio metu susiformavo savitas šio dailininko tapybos braižas ir jis ėmė eksperimentuoti su erdvinėmis konstrukcijomis.

 

Peržengęs keturiasdešimtmetį ir jau pagarsėjęs kaip bažnyčių interjerų dekoratorius, K. Varnelis iš naujo atrado save kaip dailininką, visų pirma – tapytoją. Jis greitai sulaukė pripažinimo Čikagoje, kur buvo apdovanotas prestižiniais Čikagos meno instituto apdovanojimais, o 1970 m. surengė personalinę parodą novatoriškame Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje ir netrukus kitą – 1974 m. Milvokio meno centre. Tiesa, dailininkas prisijungė prie moderniosios tapybos jau šio judėjimo pabaigoje, tad ir jo sėkmė nebuvo ilgalaikė. Niekada nesekęs mada, jis nenorėjo prisitaikyti prie tuomet jau ėmusio augti susidomėjimo popmenu ar postmodernizmu.

 

Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines, tačiau šešėliavimu praturtintas formas. Įgijęs klasikinį išsilavinimą ir patirties kuriant vitražus, jis vertino šviesą ir tyrinėjo ją kaip priemonę, padedančią sukurti gilumos įspūdį ne tradiciniu linijinės perspektyvos būdu. Jis rėmėsi šviesos šaltiniu, menamai esančiu viršutiniame kairiajame drobės kampe. Ši šviesa atsispindi kiekvienoje nutapytoje formoje: šviesus monochrominis tonas viename jos krašte visuomet pereina į tamsesnį kitame, taip sukurdamas gylio, paviršiaus įdubimo ar išgaubimo iliuziją. Struktūriškos geometrinės formos dalija drobę griežtai, bet įvairias būdais. Tokie kūriniai iš esmės kvestionuoja drobės plokštumą, nors ir neatmesdami galimybių, kurias teikia trimatės erdvės iliuzijos kūrimas – tapybos konvencijoms tuo pat metu metamas iššūkis, ir jos yra pritaikomos.

 

Paveiktas 1965 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje surengtos parodos „Atliepianti akis“ įspūdžių, dailininkas itin domėjosi percepciniu kūrinių poveikiu žiūrovams. 7 deš. pab.-8 deš. pr. kūrinių serijoje jis tyrinėjo opmeno teritoriją, išryškindamas ir vėl panardindamas formas perspektyvoje, sukeisdamas vietomis vaizdą ir foną, pasitelkdamasmoiréefektą, kurį žmogaus akyse sudaro kūriniai, sukonstruoti iš daugelio mažų formų. Šie raštai buvo modernūs, tačiau jie taip pat priminė tradicinio lietuvių liaudies meno elementus, kurių K. Varnelis nepamiršo, nors tuomet jau buvo pragyvenęs JAV bent dvidešimt metų.

 

Kaip ir kitiems to meto amerikiečių menininkams, tokiems kaip Donaldas Juddas, Frankas Stella ar dailininko bičiulė Aleksandra Kašuba, K. Varneliui rūpėjo žengti už paveikslo plokštumos ribų, tačiau jis nenorėjo pasitelkti įprastų skulptūros priemonių. K. Varnelis ėmėsi, kaip pats vadino, „eksperimentų erdvėje“: kūrė spalvingus objektus, artimesnius konstruktyvizmui nei minimalizmui. Savo erdvinius kūrinius dailininkas traktavo kaip architektūrinius darinius, surenkamus iš vietinėje parduotuvėje lengvai įsigyjamos medienos.

 

1978 m. dailininkui persikėlus į neorenesansinę Villa Virginia, kūrybingiausias jo veiklos periodas baigėsi. Tiesa, ten gyvendamas, jis išrutuliojo unikalų asmeninį požiūrį į postmodernizmą, tapusį skiriamuoju paskutiniųjų trijų jo gyvenimo dešimtmečių veiklos bruožu. K. Varnelis rado savą susitaikymo su istorija būdą, originaliai komponuodamas kūrinius radikaliai skirtingoje istorinėje aplinkoje. Tą patį pakartojo ir Vilniuje, persikėlęs čia gyventi 1998 m.

 

K. Varnelis kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams. Šiais didelio formato abstrakčiais kūriniais jis siekė praturtinti modernistines erdves ir kartu jas gerbė. Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą po 1974 m. Milvokio meno centre vykusios personalinės parodos K. Varnelio kūriniai eksponuojami tokioje aplinkoje, kuriai jie buvo tikslingai sukurti. Ekspozicija sukurta pagal paties dailininko taikytus jo kūrinių eksponavimo principus.

 

Parodos kuratorius ir architektas: Kazys Varnelis (jaunesn.).

 

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kazio Varnelio namai-muziejus.

 

Kūrinius parodai skolino: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kazio Varnelio namai-muziejus, Rolandas Valiūnas.

 

Projektą iš dalies finansavo:

 

 

 

Rėmėjai:

 

 

 

 

 

Informacinis rėmėjas:

Konstitucijos pr. 22,
LT-08105 Vilnius
Svetainė www.ndg.lt

Taip pat žiūrėkite

Galerija

Parodos „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“ spaudos konferencija ir atidarymas