Paroda „Šiuolaikinė japonų kaligrafija ir tapyba tušu“

2017 m. liepos 11–rugpjūčio 27 d.

Matuoka Emiko. Karališkosios vynuogės

Japonų kaligrafija (shodō) ir tapyba tušu (sumi-e, suiboku-ga)

 

Japonų kaligrafijos ir monochrominės tapybos tušu istorija bei estetika yra neatsiejama nuo Kinijos, kurioje kaligrafija jau nuo Han dinastijos laikų (206 m. pr. Kr.–220 m.) tapo aukščiausiu iš 4 „tauriųjų“ menų (šalia muzikos, poezijos, ritualo), o vėliau – vienu iš trijų labiausiai vertinamų (san jue三绝) menų (šalia tapybos ir literatūros). Ir Kinijoje, ir Japonijoje kaligrafija buvo ir tebėra ypatingai vertinama dėl savo paradoksalaus dvilypumo: viena vertus, ji gali būti vadinama pačiu paprasčiausiu iš visų Rytų Azijos menų, nes naudoja minimaliausias išraiškos priemones – liniją ir tušą, taip įkūnydama aukščiausią meninės išraiškos lakoniškumą ir paprastumą. Kita vertus, būtent dėl šio paprastumo bei minimalizmo kinai ir japonai laiko kaligrafiją pačiu rafinuočiausiu, bene sunkiausiai suvokiamu menu, nes jo grožis slypi subtiliausiuose meninės išraiškos niaunsuose (linijos vibracijose, teptuko jėgoje, tušo atspalvių įvairovėje), kurių perteikimas ir suvokimas reikalauja ypatingo estetinio jautrumo ir dvasinio įžvalgumo. Nuo seniausių laikų buvo manoma, jog užrašytas hieroglifas turi perteikti ne tiek verbalinę informaciją, kiek, pirmiausia, tai, kas slypi už jo žodinės prasmės – paties kaligrafo sielos vibracijas, dvasinę būseną, intencijas ir asmenybės ypatumus, bendrai tariant, jo gyvybinės energijos (qi气) pulsavimą. Todėl kaligrafijos meno suvokimas sutelkiamas į patį rašymo procesą, kuris buvo traktuojamas ir kaip kosminės energijos (qi) bei priešingų kosminių jėgų bei savybių (yin-yang阴阳) sąveikos įkūnijimas, arba kosmoso raidos dėsningumų ir procesų atkartojimas, jo pilnatviškumo perteikimas. Toks kaligrafijos grožio suvokimas persidavė ir tapybai tušu (t. y. monochrominei tapybai), kuri remiasi tais pačiais kaligrafijos estetikos ir technikos principais, sutelkiančiais dėmesį į gyvybingumo perteikimą. Todėl kinai mėgo kartoti, jog „kaligrafija ir tapyba turi tas pačias šaknis“, kad visa tapyba kyla iš vieno brūkšnio arba linijos. Neatsitiktinai ankstyvuosiuose kinų tapybos teorijos veikaluose tapyba dažniau įvardijama žodžiu „rašymas“ (xie 写), o ne „tapymas“ (hua 畫), nes tapybos ritinėlis, komponuojamas kaip hieroglifas, buvo dažnai suvokiamas kaip tekstas, kurį reikia skaityti.

 

Tokį požiūrį į neatsiejamą kaligrafijos ir tapybos ryšį perėmė ir japonai. Jį puikiai atspindi ir šioje parodoje eksponuojami darbai. Šis ryšys įdomiai transformuojamas šiuolaikinėje avangardinėje japonų kaligrafijoje. Jos atstovai, kartais vadinami rašto dekonstruotojais arba „antirašto“ kūrėjais, panašiai kaip ir kinų kaligrafai modernistai bei avangardistai siekia pažvelgti į kaligrafiją labiau tapybiškai, pradėdami nuo pačių hieroglifų struktūros, kompozicijos ir baigdami tušo naudojimu. Jie siekia išeiti už paties hieroglifo formos ribų ir išryškinti magišką kaligrafinės linijos bei erdvės (arba tuštumos) išraiškingumo galią, kurią neva užgožia hieroglifų prasmė. Jų dekonstuoti hieroglifai ir tų hieroglifų įkvėptų naujų ekspresyvių formų eksperimentai, Japonijoje vadinami „tušo vaizdiniais“ (bokushō 墨象, tai ir alternatyvus avangardinės kaligrafijos įvardijimas), dar labiau nutrina ribą tarp kaligrafijos ir tapybos bei primena abstraktaus ekspresionizmo tapybą. Kiti šiuolaikiniai japonų kaligrafai, kaip matyti iš šioje parodoje eksponuojamų darbų, stengiasi išlaikyti tradicinius kaligrafijos stilius, idealus ir principus arba juos „atšviežinti“, derindami klasikines rašto formas su modernaus meno kontekstu ir išraiškos priemonėmis.

 

Manoma, kad kaligrafijos menas pradėjo plisti Japonijoje nuo V a., pirmiausia kopijuojant kinų kaligrafijos pradininko Wango Xizhi (王羲之, 303?–361?) darbus ir rašto stilius, kurie nuo Tang dinastijos laikų (618–907 m.) Kinijoje buvo paversti oficialiu kaligrafijos meno etalonu. Tokiu etalonu jis išliko ir Japonijoje iki pat Edo laikotarpio pabaigos. Taigi jo bei vėlesnių žymiausių kinų kaligrafijos meistrų kopijavimas padėjo sukurti vadinamąjį kiniškąjį japonų kaligrafijos stilių (karayō唐様, paž. „Tang stilius“). Jo kūrimui darė įtaką ir budistinių sūtrų bei kinų poezijos kopijavimas, paveikęs ir kaligrafijos meno formavimąsi Japonijoje. Japonų kaligrafai taip pat perėmė pagrindinius kinų kaligrafijos (shufa書法) raštų stilius (pvz., antspaudų – jap. tensho, klerkų / oficialųjį – reisho, taisyklingąjį – kaisho, pusiau kursyvinį – gyōsho, kursyvinį / greitraštį – sōsho) ir rašymo priemones (vadin. „keturias brangenybes“ – bunbō shihō , kurias sudaro teptukas, tušas, tušo trintuvė ir popierius – tiesa, popieriaus gamybos technologija čia ilgainiui buvo pakeista, panaudojant specifines japoniškas medžiagas, kas turėjo įtakos ir kitokiai jo kokybei). Japonai perėmė ir kinų požiūrį į kaligrafiją kaip kaligrafo asmenybės veidrodį. Jis tapo itin svarbus dzenbudizmo vienuolių kaligrafijoje (vad. bokuseki – „tušo pėdsakai“). Vienuolio – dažniausiai mokytojo – mokiniui užrašytas ir įteiktas kaligrafinis tekstas pirmiausia buvo vertinamas dėl galimybės įkūnyti to mokytojo asmenybę – individualumą, ypatingą charizmą ir galią, kuriuos jis per savo kaligrafiją tarytum perteikė mokiniui. Tokio kaligrafijos darbo mistinį paveikumą dar labiau sustiprino religinis kontekstas (įteiktas tekstas – kaip mokinio pasiekimų ir mokytojo pasitikėjimo juo patvirtinimas, užrašytas tekstas – kaip mokytojo dvasinio praregėjimo įamžinimas) bei estetinė vertė. Dažniausiai tokie tekstai būdavo užrašyti ne taisyklingu, bet veikiau tą taisyklingumą laužančiu, itin individualizuotu raštu (vad. „metodu be metodo“), kuris Japonijoje susilaukė žymiai didesnio pripažinimo nei Kinijoje. Didžiausia ir vertingiausia bokuseki kolekcija iki šiol saugoma budistinėje Daitokuji šventykloje (Kioto mieste), kurioje galima rasti ne tik jos įkūrėjo Daitō Kokushi (Shūho Myōchō, 1282–1337) bei jo mokytojo Nanpo Shōmyō, bet ir kitų garsiausių meistrų – Ikkyū Sōjun, Kōgetsu Sōkan, Takuan Sōhō kaligrafijos darbus. Šių meistrų dėka kaligrafija buvo glaudžiai susieta su arbatos ceremonija, nes Momoyama laikotarpiu (1573–1603) Daitokuji tapo svarbiausiu vienuoliškuoju arbatos ceremonijos centru (joje palaidotas žymiausias japonų arbatos ceremonijos kanonų kūrėjas Sen no Rikyū). Šis kaligrafijos ir arbatos ceremonijos ryšys čia puoselėjamas iki šių dienų.

 

Vis dėlto šalia kiniškojo stiliaus japonai nuo X a. sukūrė ir savitą japoniškąjį stilių arba tradiciją – wayō 和様 (arba wayō shodō), kurio pradininkais laikomi „trys teptuko pėdsakai“ (sanseki) – Ono no Michikaze (Ono no Tōfū, 894–966), Fujiwara no Sukemasa ir Fujiwara no Yukinari. Jo atsiradimui daugiausia įtakos turėjo japoniškasis fonetinis skiemeninis raštas (kana), skirtas užrašyti kaitomų kalbos dalių galūnes ir tarnybinius žodžius, kurių neįmanoma perteikti kiniškais hieroglifais. Tačiau jį sudaro iš tų hieroglifų paimti grafiniai elementai, kuriuos užrašant mažesnis linijų kiekis buvo kompensuojamas didesniu jų plastiškumu ir judėjimo ekspresyvumu. Neatsitiktinai vieniems šio rašto kaligrafija, savotiškai išplėtojusi kiniškąjį greitraščio stilių, primena vėjyje besisklaidančius debesis, kitiems – per lango stiklą varvančius lietaus lašus, tretiems – į orą kylančius smilkalų dūmus. Tokiu būdu šis japoniškasis stilius gerokai praplėtė kaligrafinės išraiškos spontaniškumo, elegantiškumo ir ekspresyvumo ribas, kartu pažadindamas ne tiek verbalinį, kiek jutimišką kaligrafijos grožio suvokimą. Jis paskatino ir šiek tiek kitokį kaligrafijos stilių klasifikavimą – skirstymą į „moterišką“ ir „vyrišką“ raštą, taip pat išskiriami atskirų japonų kaligrafų stiliai.

 

Japonijoje kaligrafija tapo ne tik vienu labiausiai vertinamų menų, bet ir savotišku gyvenimo būdu. Tą patvirtina ir pats jos pavadinimas – shodō 書道, kuris pažodžiui reiškia „teptuko kelią“ ir atskleidžia jos glaudų ryšį su kitais savitais japonų menais ar gyvenimo būdu – arbatos ceremonija (sadō, chadō), kovos menais (budō) – tokiais kaip aikidō, kendō, dziudo (jūdō). Be to, kiniškasis žodis dao 道(jap. dō), reiškiantis kelią, metodą ar būdą, nurodo į saviugdos arba savęs perkeitimo procesą, padedantį pasiekti nušvitimą, t. y. atsiverti pasauliui tokiam, koks jis yra, neprimetant jam savo požiūrio, nuostatų ir matymo. Neatsitiktinai Japonijoje kaligrafija, kaip ir kiti menai, buvo stipriai veikiama dzenbudizmo praktikos (ir atvirkščiai – ją paveikė). Dzenbudistai laikė meną ir nušvitimo metodu, ir nušvitusios sąmonės išraiška, padedančia praregėti kitiems (žiūrovui). Tai būdas akimirksniu „pagauti“ tiesą ir ją spontaniškai, tiesiogiai perteikti arba rezervuotai ir netiesiogiai apie ją užsiminti – viena kaligrafine linija ar ženklu, vaizdiniu, vienu gėlės žiedu. Antai arbatos ceremonija ilgainiui pradėta laikyti meditacijos būdu, skirtu pasauliečiams, kitaip tariant, dzenbudistų vienuolių meditacinės praktikos pakaitalu (atitinkamai arbatos skonis laikomas tapačiu „dzen skoniui“, arbatos gėrimas – būdu pasiekti nušvitimą arba „arbatos samadhi“). Iš esmės visa arbatos ceremonija reiškia palaipsnį pasinėrimą į absoliučią ramybę, kurioje išsilaisvinama nuo savojo „aš“. Atitinkamai ir visa aplinka, kiekviena jos detalė ar momentas yra labai svarbūs ir glaudžiai susiję vienas su kitu, nes padeda palaikyti ir kurti dzenbudizmo dvasią. Tai ir į arbatos namelį vedantis takelis bei sodas („rasota žemė“), ir takelio akmenys, arbatos ceremonijos sodas, šulinys rankoms plauti, ir tokonomoje patalpinti meno kūriniai – kaligrafijos ar tapybos ritinėlis. Nuo XV a. buvo teigiama, kad pats tinkamiausias ritinėlis tokonomai – tai dzenbudistų meistro kaligrafija (bokusheki). Vėliau itin išpopuliarėjo „vienos eilutės“ posakiai (ichigyō mono) – keli užrašyti hieroglifai ar žodžių junginiai, kurie turėjo perteikti tam tikrą dzenbudizmo mintį ir padėti suvokti tikrovę tokią, kokia ji yra (pvz., užrašas „Kai pamatau arbatą, geriu arbatą; kai pamatau ryžius, valgau ryžius“). Jie taip pat gali perteikti autoriaus – vienuolio kaligrafo dvasinę įžvalgą (vad. „bemintiškumo“ – mushin būseną, kuri atsispindi kad ir Musō Soseki (1275–1351) užraše „Jokios dvasinės prasmės“). Šio tipo kaligrafija šiandien neabejotinai sudaro japonų kaligrafijos aukso fondą.

 

Loreta Poškaitė

 

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Tarptautinė kaligrafijos ir tapybos asociacija

 

Partneris: Japonijos ambasada Lietuvos Respublikoje

 

Projektą iš dalies finansuoja:   

 

Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius
Tel.: (8 5) 262 8080, (8 5) 212 1813
El. paštas: linas.bubnelis@muziejus.ldm.lt, tddm@muziejus.ldm.lt
Muziejus pritaikytas lankyti asmenims, turintiems judėjimo sutrikimų

Taip pat žiūrėkite

Galerija

Parodos „Šiuolaikinė japonų kaligrafija ir tapyba tušu“ atidarymas