LDM Radvilų giminės portretų salėje eksponuojami kunigaikščių Radvilų portretai, sukurti XVIII a. viduryje. Prieš 200 metų Mykolas Kazimieras Radvila, pramintas Žuvele [157], pavedė Nesvyžiaus rūmų dailininkui Gerškei Leibovičiui (1700–1770) grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus dvaro galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti 165 grafiniai portretai. Dailininkas Leibovičius, išraižė portretus vario plokštelėse. Ši technika tuo metu buvo plačiai taikoma tapybos kūrinių reprodukavimui. Bet Leibovičius buvo savamokslis dailininkas, todėl ne visi raižiniai jam pavyko vienodai gerai. Daugelis veidų yra panašūs, ir tik nedaugelyje estampų išryškinti individualūs Radvilų bruožai.

Nežiūrint to, portretų galerija yra svarbus kultūros ir istorijos paminklas, supažindinantis mus su gimine, neturėjusia sau lygių XVI–XVII a. Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime ir nepraradusia reikšmės bei garsėjusia savo turtais ir XVIII amžiuje.

Giminės pradžia buvo siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje berniuką, kurį užaugino vardu Radvila. Taip, susiejant vardą su žodžių „rado vilko“ šaknimis, buvo bandoma pagrįsti istorinę Radvilos vardo kilmę.

Istorikų duomenimis Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada, miręs 1477 metais. Jis ir laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde ir pirmasis ja rašėsi jo sūnus – Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju [8]. Mikalojus Senasis, miręs 1509 metais, buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, palaidotas Vilniuje Bernardinų bažnyčioje.

Įdomu pažymėti, kad Mikalojaus vardas buvo labai populiarus Radvilų giminėje. Giminės legenda pasakoja, kad prosenelis Radvila kartu su kitais Lietuvos didikais dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos krikšto ceremonijoje Krokuvoje 1385 metais. Radvila buvo pakrikštytas Mikalojumi, ir nuo tada, laikantis tradicijos, pirmagimiai sūnūs giminėje krikštijami šiuo vardu.

Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais. Vyriausiasis sūnus – Mikalojus Radvila [12] – Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada buvo gavęs iš karaliaus Aleksandro Goniondzo–Raigardo žemes, todėl vadinamas Goniondzo–Raigardo šakos pradininku. 1518 m. šv. Romos imperijos valdovas Maksimilijonas suteikė jam Goniondzo ir Medilo kunigaikščio titulą. Tačiau Mikalojaus sūnūs įpėdinių nepaliko, todėl ši pirmoji kunigaikščių Radvilų šaka gana greitai nutrūko.

Antrasis Mikalojaus Senojo sūnus – Jonas Radvila [57] – Nesvyžiaus–Olykos šakos pradininkas.

Ir jauniausias brolis – Jurgis Radvila [26] – tapo Biržų–Dubingių šakos pradininku. Jurgis Radvila – Lietuvos didysis etmonas pasižymėjo kaip kariūnas. Ne veltui buvo pramintas „Lietuvos Herakliu“. Po tetos mirties jis paveldėjo Biržus, kurie tapo šios Radvilų giminės šakos tėvonija. Greta Jurgio Radvilos portreto matome jo šeimos narius: žmona – Barbora Radvilienė [27], dvi dukros – Ona Elžbieta ir Barbora Radvilaitė [29] – Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė – žymiausia moteris Radvilų giminėje. Barbora buvo jauniausia šeimoje. 16–os metų išleista už Stanislovo Goštauto – Naugarduko, vėliau Trakų vaivados. Ši sąjunga buvo dviejų įtakingiausių Lietuvos didikų šeimų sąjunga. Bet po 5 metų, nepalikęs palikuonių, paskutinysis Goštautas mirė, ir 1547 m. jauna graži našlė Barbora slapta susituokė su našlavusiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, o 1550 m. gruodžio 7 dieną Krokuvoje ji buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Tačiau po pusmečio Barbora mirė, manoma, nuo vėžio. Vykdydamas paskutinę velionės valią Žygimantas Augustas karalienės palaikus pervežė iš Krokuvos į gimtąjį Vilnių ir palaidojo Katedroje.

Amžimnkų liudijimu Barbora Radvilaitė buvo viena šviesiausių Europos moterų, garsėjusi nepaprastu grožiu. Ji – viena iš nedaugelio istorinių asmenybių, kurios meilės ir gyvenimo istorija tapo legenda, amžiams įėjusi į Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Greta Barboros Radvilaitės matome jos ne mažiau garsaus brolio – Mikalojaus Radvilos Rudojo portretą [30]. Mikalojus mokėsi Vokietijoje, keliavo po Europą, o grįžęs į Lietuvą greitai kilo tarnyboje: Trakų vaivada, Lietuvos didysis etmonas, o po pusbrolio Mikalojaus Juodojo mirties ir Vilniaus vaivada, ir Lietuvos kancleris. 1547 m. šv. Romos imperijos valdovas Karolis V suteikė Mikalojui Rudajam ir jo palikuonims Biržų–Dubingių kunigaikščių titulą. Kaip ir tėvas Mikalojus Rudasis garsėjo karvedžio talentu, buvo vienas žymiausių kariuomenės vadų. Kaip vienas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės delegacijos vadovų dalyvavo Liublino seime ir gynė Lietuvos nepriklausomybę. Žinomas jo atkirtis lenkų didikų įrodinėjimams neva Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės... “.

Radvila Rudasis buvo perėjęs į kalvinizmą, globojo evangelikus reformatus, rūpinosi jų parapijų steigimu bei švietimu. Visi jo palikuonys liko ištikimi protestantų apeigoms, todėl Biržų–Dubingių Radvilų giminės šaka dar vadinama protestantiška.

Iš dviejų Mikalojaus Rudojo sūnų žymiausias yra jaunėlis – Kristupas Radvila Perkūnas [39] – Biržų bastioninės pilies statytojas. Jau nuo 17 metų Kristupas su tėvu dalyvaudavo mūšiuose, išgarsėjo kaip sumanus kariūnas, ne veltui buvo pramintas Perkūnu. Kaip Lietuvos didysis etmonas daug laiko praleisdavo karuose: tai ir 24 metus trukęs Livonijos karas, ir alinantis karas su švedais Zigmanto Vazos laikais. Kristupas Perkūnas rūpinosi tėvonijos žemėmis bei reformatų reikalais. Zigmantas Vaza, kaip aršus katalikas nekentęs protestantų, buvo priverstas skaitytis su etmono kariniais sugebėjimais, bet Perkūno sūnūs ignoravo, ir jie atsakė tuo pačiu.

Vyresnysis Kristupo sūnus – Jonušas Radvila [44] – istorikų pramintas rokošininku. Nuo jaunumės garsėjęs ūmiu, karštu būdu jis vienintelis iš Lietuvos didikų aktyviai dalyvavo 1606–8 m. maište (rokoše) prieš karalių Zigmantą Vazą.

Greta Jonušo kabojo žmonos – Sofijos portretas [45]. Dėl šios moters buvo kilęs didysis konfliktas tarp Radvilų ir Chodkevičių, vos nesukėlęs pilietinio karo. Kai Jonušas ir Sofija dar buvo vaikai, Kristupas Perkūnas ir Jurgis Chodkevičius, našlaitės Sofijos globėjas, buvo sudarę vedybų sutartį. Pagal ją, Jonušas ir Sofija, sulaukę pilnametystės, turėtų būti sutuokti. Bet atėjus metui Chodkevičiaus broliai atsisakė savo globotinę kunigaikštytę Sofiją Olelkaitę, turtingiausią Lietuvos nuotaką, išleisti už Jonušo. Radvilos kreipėsi į Tribunolą, ir Chodkevičiams buvo priteista išmokėti kompensaciją – 6 mln. grašių už sutarties nevykdymą. Atsakydami į tai Chodkevičiai griebėsi ginklo. Istoriniai dokumentai vaizdžiai pasakoja kaip dvi galingiausios Lietuvos giminės Vilniuje ruošėsi karui: didysis etmonas Radvila Perkūnas surinko apie 6 tūkstančius karių, o lauko etmonas Chodkevičius – virš 2 tūkstančių ir dar atgabeno 24 pabūklus. Ir tik vyskupo pastangomis ir karaliaus paliepimu buvo išvengta brolžudiško karo. Jonušas ir Sofija buvo sutuokti.

Vienintelis išgyvenęs Jonušo sūnus (nuo antros žmonos) – Boguslovas Radvila [47] paveldėjo karštą tėvo būdą. Jaunas Boguslovas studijavo Olandijoje, apkeliavo vos ne visą Europą, pasižymėjo Prancūzijoje kaip ūmus dvikovininkas, kartą iš kalėjimo jį ištraukė pats kardinolas Mazarinis. Boguslovas dalyvavo savanoriu Nyderlandų išsivaduojamuosiuose karuose prieš Ispaniją. Grįžęs į Lietuvą Boguslovas kaip vienas Lietuvos kariuomenės vadų kovojo pragaištinguose karuose su Švedija ir Rusija, rėmė savo pusbrolio Jonušo Radvilos veiklą.

Jonušą Radvilą [54] minėjome pasakojimo pradžioje kaip pirmą šių rūmų šeimininką. Jonušas, kaip ir jo senelis Kristupas Perkūnas, ir prosenelis Mikalojus Rudasis buvo talentingas karvedys, ambicingas politikas, viena ryškiausių tragiškos lemties asmenybių. Gavo puikų išsilavinimąVokietijos ir Olandijos universitetuose, anksti pradėjo politinę ir karinę karjerą. Vadovavo Lietuvos samdytajai kariuomenei, t. y. buvo lauko etmonas, o paskutiniaisiais metais – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada. Ta proga, kaip pamenate, ir buvo pastatyti Vilniuje šie Radvilų rūmai.

Jonušas Radvila nusipelnė savo mylimiesiems Kėdainiams, įsteigė popieriaus fabriką, spaustuvę, pastatė žmonos garbei cerkvę, rūpinosi kaip ir tėvai reformatais. Kėdainiuose vėliau ir buvo palaidotas greta savo garsaus senelio Kristupo Perkūno evangelikų reformatų bažnyčios mauzoliejuje. Labiausiai Jonušą išgarsino istorinė Kėdainių sutartis. Tada derybose su švedais Jonušas Radvila parodė daugiausia savarankiškumo ir politinio brandumo. Bet garsioji sutartis rezultatų nedavė, Jonušas užsitraukė nemalonių, buvo apšauktas išdaviku ir greitai mirė. Mirdamas Jonušas pavedė pusbroliui Boguslovui globoti savo vienturtę 15–metę dukrą Oną Mariją [48], vėliau ištekėjusią už jo. Jaunieji Radvilos rado prieglobstį Prūsijoje. Boguslovas buvo paskirtas Prūsijos generalgubernatoriumi. Ten, Prūsijoje, abudu ir mirė, palikę vienturtę dukrelę Liudviką Karoliną [49], paskutiniąją Biržų–Dubingių kunigaikščių Radvilų palikuonę. Taip XVII a. pabaigoje lietuviškoji protestantiškoji Radvilų šaka nutrūksta.

Dabar pakalbėsime apie Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių Radvilų šaką. Jos atstovų yra žymiai daugiau – virš šimto. Tai visi likę portretai, pradedant 57 numeriu. Nesvyžiaus ir Olykos žemes kaip kraitį Jonui Radvilai [57] atnešė trečia žmona – Ona Kiškaitė [60]. Ir tos valdos perėjo jų vyriausiajam sūnui – 

Mikalojui Radvilai, pramintam Juoduoju [66]. Mikalojus mokėsi Nesvyžiuje, vėliau Krokuvoje. Ä

 

 Æ 1547 m. šv. Romos imperijos valdovas Radvilai Juodajam ir jo palikuonims suteikė Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių titulą. Mikalojus Juodasis anksti pradėjo politinę veiklą, 35–erių metų paskiriamas Lietuvos kancleriu ir Vilniaus vaivada. Jis buvo lankstus politikas, kietas derybininkas, diplomatiniais kanalais rėmęs savo pusbrolio Mikalojaus Rudojo karinius veiksmus. Mikalojaus Juodojo pastangomis ir ryžto dėka Livonija 1561 m. buvo prijungta prie Lietuvos, o jis pats tapo pirmuoju Livonijos vietininku.

Abu pusbroliai Mikalojai rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje. Radvila Juodasis Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę, kur buvo išleista garsioji Brastos Biblija. Vilniaus priemiestyje, netoli savo valdų pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Ne be jo įtakos Lietuvos seime buvo sulygintos visų krikščionių didikų teisės. Mikalojus Radvila aktyviai gynė Lietuvos politinį savarankiškumą ir vientisumą, priešinosi Liublino unijos projektui, sakydamas, jog „... geriau mirtis, negu tokia unija“.

Radvila Juodasis – vienas garsiausių Radvilų giminėje ir žymiausių Lietuvos kanclerių, iš esmės – faktinis Lietuvos valdovas, turėjęs nepaprastai didelės įtakos karaliui Žygimantui Augustui. Ir pats karalius jį išskirdavo: Radvilai atvykstant į Krokuvą Žygimantas Augustas išvykdavo jo pasitikti už miesto, tarytum kitos valstybės valdovo. Karaliaus valia Mikalojui Juodajam buvo atiduotas saugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas, tokiu būdu Radvilos iki XVIII a. pabaigos buvo oficialiais Lietuvos valstybingumo ir stiprybės saugotojais (archyvas buvo saugomas Nesvyžiuje).

Kai Radvila Juodasis mirė sulaukęs 50–ties, popiežiaus legatas parašė: „... mirė žmogus, galingiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visuose tos valstybės kraštuose “.

Keturi Mikalojaus Juodojo sūnūs stiprino Radvilų giminės įtaką. Po tėvo mirties visi keturi grįžo į katalikybę, ir Vazų valdymo laikotarpiu Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščiai katalikai Radvilos buvo apgaubti karaliaus malone.

Vienas Radvilos Juodojo sūnų pasirinko dvasininko luomą. Tai Jurgis Radvila [72], po Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus mirties jo vieton paskirtas 23–ejų metų Jurgis Radvila. O 28–erių metų jis nominuotas kardinolu – pirmuoju kardinolu iš Lietuvos. Jaunasis kardinolas pasižymėjo sumanumu, taktu, diplomatiniais sugebėjimais, rūpinosi tėvynės reikalais, įsteigė Vilniuje pirmąją kunigų seminariją, į kurią, kaip jis pats nustatė, buvo priimami tik mokantys kalbėti lietuviškai.

Garsiausias iš Radvilos Juodojo sūnų – vyresnysis – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis [91]. Pagal tradiciją pravardės kilmė siejama su šeimos viešnage Žygimanto Augusto rūmuose. Iškilmių metu karalius užėjęs į Radviloms skirtas patalpas ir ten radęs apsiverkusį mažąjį Mikalojų Kristupą. Ramindamas vaiką karalius pavadino jį vargšu našlaitėliu. Tai girdėjo rūmininkai, perpasakojo didikams, taip ir prigijo ši pravardė. Mikalojus Radvila Našlaitėlis Vakarų Europos universitetuose įgijo būdingą tų laikų bajorui išsilavinimą. 20–ties metų pradėjo valstybinę tarnybą. Tarnavo net keturiems valdovams – nuo Žygimanto Augusto iki Zigmanto Vazos. Aukščiausia Mikalojaus Kristupo pareigybė buvo Vilniaus vaivada. Nors ir buvo silpnos sveikatos, nevengė bajoro pareigos – dalyvauti karo žygiuose. Vieno mūšio metu buvo sužeistas kulka į galvą, buvo net apkurtęs ir ilgai gydėsi. O pasveikęs, tęsdamas duotus įžadus, išsiruošė į maldininko kelionę aplankyti Kristaus kapą. Šią kelionę Radvila Našlaitėlis aprašė knygoje, tapusioje savotišku bestseleriu ir perspausdintoje įvairiomis kalbomis (lietuvių kalba ji pasirodė tik mūsų laikais). Mikalojus Kristupas buvo pirmasis Lietuvos aristokratas, aplankęs kaip piligrimas Šventąją Žemę. Tais laikais keliauti į Jeruzalę – musulmonų kraštą, krikščionims buvo pavojinga, ypač turtingiems, už kurių išlaisvinimą musulmonai reikalaudavo išpirkos. Kristupas Našlaitėlis keliavo inkognito, kaip paprastas maldininkas. Toje kelionėje jis aplankė ir Egiptą, domėjosi balzamavimo paslaptimis, faraonų laidojimo tradicijomis. Net panoro į Lietuvą atsigabenti dvi mumijas. O kadangi egiptiečių įstatymai tai draudė, kunigaikštis ryžosi vežtis jas kontrabanda. Bet grįžtant Viduržemio jūroje kilo audra ir laivas, kuriuo plaukė Radvila su slaptu kroviniu, ėmė skęsti. Kunigaikštis pamanė, kaip vėliau pats rašė, kad tai Dievas jį baudžia už nedorą poelgį, ir išmetė į jūrą savo egzotišką krovinį. Jūra nurimo, ir laivas buvo išgelbėtas. Užrašus su balzamavimo paslaptimis Mikalojus išsaugojo. Šios žinios vėliau buvo panaudotos gimtinėje, ir Nesvyžiaus mauzoliejuje palaidoti kunigaikščių Radvilų palaikai net ir po kelių šimtų metų domino tyrinėtojus.

Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu tėvoninės Nesvyžiaus valdos tapo reikšmingu kultūros centru, Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių Radvilų pagrindine rezidencija. Jis pastatė Nesvyžiaus pilį, jėzuitų bažnyčią, kolegiją ir vienuolyną. Iš paveldėtų turtų sudarė lobyną, ginklų kolekciją, archyvą, biblioteką, paveikslų galeriją su protėvių ir gyvų šeimos narių atvaizdais. Jo rūpesčiu buvo organizuoti Lietuvos lauko kartografavimo darbai bei sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas tiksliausias tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.

1566 m. Brastos seimas Lietuvos bajorams suteikė teisę laisvai tvarkyti savo žemių valdas. Norėdami apsaugoti giminės didybę ir nuosavybę nuo žemių skaldymo ir kraičio dalinimo Mikalojus Kristupas kartu su dviem broliais sudarė sutartį ir Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių Radvilų valdas padalino į tris neskaldomus majoratus:

1) Nesvyžiaus majoratas atiteko Mikalojui Kristupui Našlaitėliui ir jo palikuonims;

2) Klecko majoratas – Alberto Radvilos [73] palikuonims;

3) Olykos majoratas – Stanislovui Radvilai [83] ir jo vaikams.

Gana greitai Olykos žemės buvo prijungtos prie Nesvyžiaus valdų, kadangi Stanislovo sūnūs įpėdinių nepaliko. Vienas jų – Albertas Stanislovas [88] – garsiausias Radvilos Juodojo anūkas. Albertas Stanislovas mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, studijavo keliuose Europos universitetuose. Išgarsėjo kaip publicistas: lotynų kalba parašė kelis istorinius veikalus, religinių knygų, atsiminimus. Albertas Stanislovas buvo žymus valstybės veikėjas – 33 metus jis buvo Lietuvos kancleriu, tai dvigubai ilgiau nei jo garbusis senelis. Kaip uolus katalikas jis buvo labai mėgiamas karaliaus Zigmanto Vazos. Radvila regėjo valdovo mirtį ir pažadėjo jam rūpintis ir ištikimai tarnauti jo sūnui Vladislovui Vazai, kurį irgi teko jam laidoti, o vėliau karūnuoti kitą sūnų – Joną Kazimierą. Taip kad ilgai ir dorai tarnavo visiems trims Vazoms. Palaidotas Albertas Stanislovas gimtoje Olykoje, kurios gerbūviui negailėjo lėšų: pastatė bažnyčią, įsteigė mokyklą, prieglaudą. Po jo mirties XVII a. pabaigoje Olykos majoratas perėjo Radvilos Našlaitėlio anūkui – Nesvyžiaus majorato savininkui.

Kiek vėliau kitam Našlaitėlio anūkui atiteko Klecko majoratas. Taip XVII a. pabaigoje dviem Radvilos Našlaitėlio anūkams perėjo beveik visos tėvoninės Radvilų žemės. Jaunėlis anūkas – Dominykas Mikalojus Radvila [107] – LDK kancleris pradėjo naują kunigaikščių Radvilų Klecko šaką. Jo palikuonys gyvi ir šiandien. Jų galima sutikti Lenkijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Argentinoje ir kitur.

O vyresnysis anūkas – Mykolas Kazimieras Radvila [142] tęsė Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių Radvilų šaką, gyvavusią iki XIX a. pradžios.

Žymiausias jo anūkas – bendravardis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė [157]. Jį minėjome pradžioje kaip šios portretų galerijos fundatorių. Mykolas Kazimieras buvo ramaus, taikingo būdo ir Lietuvoje buvo labai populiarus ir vertinamas už teisingumą. Jį dažnai kvietė tarpininkauti kitų ginčuose. O pravardė atsirado dėl jo mėgstamo, pastoviai įterpiamo žodelio „žuvelė“. Mykolas Kazimieras buvo Vilniaus vaivada ir paskutinis Radvilų giminėje didysis etmonas. Portrete pavaizduotas su didžiąja buože rankose. Jis buvo turtingiausias Lietuvos ir Lenkijos didikas, paveldėjęs ne tik Nesvyžiaus–Olykos Radvilų, bet ir gausius Sobieskių turtus po karaliaus Jono Sobieskio ir jo sūnaus mirties, mat Mykolo Kazimiero senelė Kotryna Sobieska [143] buvo karaliaus sesuo. Be to, po brolio mirtiesm jam atiteko ir tėvoninės Biržų Radvilų valdos, kurias brolis sugebėjo išpirkti.

Mykolo Kazimiero laikais Nesvyžius išgarsėjo kaip kultūros centras. Ir čia nemažą vaidmenį suvaidinojo žmona – Uršulė Pranciška Radvilienė [158] iš Kaributų Višnioveckių giminės. Uršulė buvo didžiai išsimokslinusi moteris, rašytoja, parašė nemažai dramos veikalų, kuriuos pati statė Nesvyžiaus dvaro teatre.

Paskutinis šioje portretų galerijoje – jų sūnus Karolis Stanislovas Anupras Radvila [165]. Berniukas augo išdykęs, šeimos padavimas pasakoja, kad skaityti išmoko šaudydamas į taikinį su raidėmis. Karolis buvo turtingiausio tėvo turtingiausias vaikas. Jau nuo 13 metų dalyvavo seimuose ir teismuose. Dėl savo linksmo būdo buvo mėgstamas bajorijos, jį vadino Nesvyžiaus Bakchu, o dėl nuolat įterpiamų žodžių „pone mielasis“ („panie kochanku“) buvo pramintas Radvila Pone mielasis. Karolio Stanislovo politinė veikla sutapo su Žečpospolitos nuosmukiu ir valstybės padalijimu. Radvila priešinosi Stanislovo Augusto Poniatovskio – paskutiniojo respublikos valdovo elekcijai, dėl ko buvo apšauktas išdaviku, jo dvarai konfiskuoti, bet vėliau Jekaterinos II grąžinti.

Karolio Stanislovo sūnėnas – Dominykas Radvila, miręs 1813 m. buvo paskutinis Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščių Radvilų palikuonis bei paskutinis šių rūmų savininkas, šiuos rūmus, kaip minėjome pradžioje, jis ir padovanojo Vilniaus labdarių draugijai.

Tekstą ir Radvilų giminės portretų sąrašą parengė Gražina Rutskienė