Gyvoji gamta XVII–XX a. I pusės dailėje

2016 m. birželio 4–2017 m. birželio 4 d.

gamta_800
Jules Edmond Masson (1871–1932). Elniai. Andrejaus Balyko kolekcija. Fot. Antanas Lukšėnas

Gyvūnai dailėje vaizduojami nuo seniausių laikų. Nuošaliose Pietų Prancūzijos ir Ispanijos grotose išliko pirmykščių žmonių ant uolų nupieštų jaučių, elnių, arklių, bizonų, ožių ir kitų gyvūnų atvaizdų, kuriems jau 30–40 tūkst. metų. Laukinių ir naminių gyvūnų gausu Mesopotamijos, Egipto ir kitų senovės civilizacijų dailėje. Dažni jie ir krikščionių mene. Viduramžių dailėje gyvūnai vaidino daugiau pagalbinį vaidmenį – buvo vaizduojamų scenų dalyviai ar abstrakčias idėjas perteikiantys simboliai, o renesanso menininkai susidomėjo jais pačiais, ne tik norėdami kuo tiksliau ir natūraliau pavaizduoti juos savo kūriniuose, bet ir tikėdamiesi įminti gyvosios gamtos paslaptis.

 

Gyvūnų atvaizdai ypač populiarūs tapo XVII a. Flandrijoje ir Olandijoje. Atsirado dailininkų, kurie tapė beveik vien tik gyvūnus arba dramatiškas medžioklės scenas. Jie laikomi animalistinio žanro (lot. animal – gyvūnas) pradininkais.

 

Medžioklė buvo mėgstama kilmingųjų pramoga. Miškingose vietovėse valdovai ir aristokratai statėsi medžioklės pilis ir paviljonus, rūmuose įrengdavo medžioklės kambarius. Jiems dekoruoti reikėjo medžioklę vaizduojančių dailės kūrinių. Taigi gyvūnų tapytojams darbo netrūko.

 

Svarbų vaidmenį medžioklėje vaidino šunys. Greiti ir ištvermingi, ilgai grobį galintys persekioti medžiokliniai šunys buvo kilmingųjų pasididžiavimas, jų turtas, minimas net testamentuose. Užsakovų pageidavimu mylimiausi augintiniai buvo įamžinami natiurmortuose prie medžioklės trofėjų arba portretuose, stovintys prie šeimininko kojų. XVIII a. pradėti tapyti ir pačių šunų „portretai“.

 

Kaip gyvos būtybės su aistromis ir džiaugsmais, baimėmis ir kivirčais vaizduoti ir kiti gyvūnai. Populiarios buvo ekspresyvios peštynių, humoristinės paukščių koncertų scenos. Valdovai ir turtingiausi didikai turėjo privačius žvėrynus – juose laikė liūtus, tigrus, dramblius, kupranugarius, gazeles ir kitus egzotiškus gyvūnus. Savo augintinius jie taip pat užsakydavo įamžinti dailės kūriniuose.

 

XVIII a. populiarėjant žirgų sportui, vis dažnesne animalistinės dailės tema tapo žirgai. Daugelis žirgų tapytojų ir patys buvo puikūs jojikai, todėl savo modelius gerai pažinojo.

 

Gyvūnai buvo svarbus peizažinės tapybos elementas. Olandų peizažuose dažniausiai vaizduotos karvės. Čia jos tapo ekonominio šalies klestėjimo, prie kurio nemažai prisidėjo pienininkystės ūkis, ženklu. Saulėtosios Italijos gamtos fonas geriausiai tiko idiliškiems peizažams su piemenimis, ožkomis ir avimis, perteikusiems žmogaus ir gamtos harmoniją, kaimo gyvenimo idilę.

 

Baroko epochoje gyvūnus dažniausiai vaizdavo tapytojai, o XIX a. šią temą ypač pamėgo skulptoriai. Prancūzijoje net susiformavo animalistinės skulptūros mokykla, kuriai atstovavo Antuanas Lui Bari, Pjeras Žiulis Menas, Žiulis Muanjė ir kt.

 

Parodoje eksponuojamos XIX–XX a. I pusės animalistinės tematikos skulptūros ir keletas XVII–XIX a. paveikslų iš privačios Andrejaus Balyko kolekcijos ir Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

 

 

Dalia Tarandaitė

Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. / faks. (8 46) 410 416; tel. (8 46) 410 412
domsaitis.galerija@muziejus.ldm.lt

Taip pat žiūrėkite

Edukacija

Edukacija parodoje „Gyvoji gamta“