Laikrodžių muziejaus paroda „Vytis istorijoje ir dailėje“

2019 m. gruodžio 20 d. – 2020 m. kovo 31 d.

Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių muziejaus parodų ciklo „Laikrodžiai šalia karūnos“ pirmoji dalis skirta 2019 m. Liublino unijos 450–ųjų metų jubiliejui ir 2020 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30–mečiui paminėti.

 

Parodos ašis – pirmasis Lietuvos dailės muziejaus laikrodžių rinkinio laikrodis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės VYČIAIS, esančiais Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795) herbe. Laikrodis, pagamintas Meiseno karališkojoje porceliano manufaktūroje su vienu svarbiausių Lietuvos simbolių, inspiravo idėją aktualizuoti VYČIO tematiką ir surengti parodą apie VYČIO istoriją, heraldikos meninius aspektus, naudojimą taikomojoje ir vaizduojamojoje dailėje nuo seniausių laikų iki šių dienų.

 

Lietuvos raitelis VYTIS yra vienas seniausių ir retų valstybinių Europos herbų, kildinamų iš portretinių valdovų antspaudų. Antspaudai skirdavosi atvaizdu, spalva bei forma. Jie buvo įspaudžiami ant žalios, geltonos, rečiau juodos, o patys svarbiausi – ant raudonos spalvos vaško. Antspaudai pasižymėjo unikaliais atvaizdais bei įmantriais ornamentais ir atliko ne tik parašo, bet ir meninio elemento funkciją.

 

Lietuvos ir Žemaičių kronikose, rastose Tobolsko archyvuose, apie kunigaikštį Narimantą (1300–1348) rašoma: „…tas Narimantas savo antspaude turėjo herbą, kažkokį Raitelį, kurį padarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklu. Jame buvo pavaizduotas narsus vyras ant balto žirgo raudoname dugne, apnuogintu kardu, lyg kažką vytųsi…“ Rašytiniai istoriniai šaltiniai mini, kad raitelis ant žirgo kaip Lietuvos valstybės ženklas pirmą kartą buvo panaudotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto (1350–1430) valdymo laikais. Raitelis simbolizavo protėvių karžygio vėlę ir buvo vadinamas „Pagaune“. XV a. pradžioje apie milijono kvadratinių kilometrų Lietuvos, to meto bene didžiausios Europos valstybės, raitelis tapo jos herbu.

 

Viduramžiais atsirado pirmieji herbų sudarymo reglamentai, o iš jų kilo heraldikos menas ir mokslas. Heraldika apibrėžė, kad herbui privalomas skydas, kuriame naudojamos ribotos raiškos priemonės: du metalai – auksas ir sidabras, ir keturios emalės (spalvos) – raudona, mėlyna, juoda ir žalia (eilės tvarka pagal taurumą). Skydo dalijimai linijomis į skirtingų spalvų laukus vadinami heroldinėmis figūromis, o simboliai, esantys skyde, – mobiliosiomis figūromis. Iš herbų buvo kuriamos ir valstybės vėliavos, kurių standartus apibrėžia veksilologija – dailės, ženklų, istorijos, tradicijų bei simbolikos sritis.

 

Pirmosiose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistose lietuviškose monetose, vadintose denarais, raitelis atsirado XIV a. pabaigoje. Vienose monetose žirgas stovėjo, kitose – šuoliavo, raitelis jojo tai į kairę, tai į dešinę, vienoje rankoje jis laikė ietį, kitoje – kalaviją. Parodoje eksponuojamuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (1492–1506) valdymo laikais Vilniaus monetų kalykloje kaldintuose denaruose ir pusgrašiuose raitelis jau buvo daug meniškesnis: matomos žirgo ir raitelio, jau su šarvais, aprangos smulkios detalės. Žirgas jau pasuktas šuoliuojantis į kairę (heraldiškai – į dešinę), uodega visiškai pakelta. Raitelio skydas su dvigubu kryžiumi atsirado tik 1535 m., pradėjus kaldinti grašius.

 

Monetas, jų gamybos istoriją tiria istorijos mokslo šaka – numizmatika. Monetos tiriamos ir kaip graviravimo, štampavimo, liejybos, juvelyrikos amatų meno kūriniai.

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572) lietuvišką herbą su raiteliu pavadino žemaitiškos kilmės žodžiais: „waykitoias“ (vaikytojas) ir „waykimas“ (vaikymas). Žygimantas Augustas buvo ir pirmasis Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinės aristokratinės monarchijos jungtiniame herbe esantis lietuviškas raitelis matomas ant parodoje eksponuojamo laikrodžio. Lietuvos herbas, reprezentavęs valstybę daugiau negu keturis šimtmečius, buvo panaikintas 1795 m., kai Lietuva ilgiau nei 100 metų laikotarpiui pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Raitelis, kaip pasipriešinimo Rusijos tironijai simbolis, matomas ir ant 1863 m. sukilimo herbo.

 

XIX a. viduryje Simonas Daukantas pasiūlė herbe vaizduotam karžygiui naujadarą – „vytis“. „Vytį“ didžiąja raide, jau kaip herbo pavadinimą, pradėjo naudoti Mikalojus Akelaitis 1884 metais.

 

Taip „Vytis“ tapo visuotiniu herbo pavadinimu. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir Vytis vėl tapo Lietuvos Respublikos herbu. Tačiau neilgam. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo ženklai. Tačiau Vytį, kaip lietuviškumo simbolį, pogrindyje naudojo kovotojai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

 

Vytis vėl atgimė 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, kuriame rašoma, kad atkuriamas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. 

 

Tos pačios dienos įstatymu buvo įteisintas Lietuvos valstybės istorinis herbas – Vytis.

 

Lietuvos Respublikos herbas – VYTIS, kaip ir valstybinė vėliava bei himnas, turi politinę ir teisinę reikšmę, bylojančią apie tautos sukurtą valstybės istorinį tapatumą. Heraldikos ženklai visada buvo reikšmingas emocinis faktorius, telkiantis žmones ne tik laisvės kovoms, bet ir kasdienybėje – pažymint reikšmingiausias tautos ir valstybės istorines datas. Nacionalinę, valstybinę simboliką, nuolat primenančią savosios politinės būties ištakas ir esamybę, per amžius kūrė gabiausi šalies įvairių sričių dailininkai ir meistrai.

 

 

LAIKRODIS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LAIKRODŽIŲ RINKINIO PIRMASIS EKSPONATAS SU VYČIU

Laikrodis su lietuviškais Vyčiais, esančiais Abiejų Tautų Respublikos herbe, pagamintas Vokietijoje, Meiseno karališkojoje porceliano manufaktūroje. Porcelianinį laikrodžio korpuso modelį 1745 m. sukūrė vieni žymiausių šios manufaktūros meistrų – dailininkas Johannas Joachimas Kändleris (1706–1775) ir modeliuotojas Johanas Friedrichas Eberleinas (1695–1749). Tai patvirtina ant porcelianinio laikrodžio korpuso apačios esantis modelio numeris – 452 ir Meiseno karališkosios manufaktūros ženklas – mėlyni sukryžiuoti kardai. Laikrodžio porceliano dalys lipdytos ir tapytos rankomis.

 

Ant laikrodžio korpuso nugarinės dalies metalinių durelių vidinės pusės išgraviruota monograma „Aloys Seidel in Meissen“ nusako šio laikrodžio laikrodininko autorystę. 

 

Laikrodžio mechanizme yra užrašas „LENZKIRCH“. Tai laikrodžių įmonė, kurioje buvo pagamintas mechanizmas. Įmonė, įkurta 1851 m. Vokietijoje, Badeno Lenckircho kaime, veikė iki 1932 metų.

 

Remiantis Meiseno manufaktūros gaminio modelio numeriu bei sukryžiuotų kardų ženklo modifikacija ir užrašu ant mechanizmo, buvo padaryta išvada, kad šis laikrodis pagamintas Meiseno porceliano manufaktūroje 1850–1924 metų laikotarpiu.

 

Pagrindinis laikrodžio akcentas – Abiejų Tautų Respublikos (1569–1791) herbas su Vyčiais – susiformavo Abiejų Tautų Respublikos pirmojo valdovo – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Ant laikrodžio šis herbas atsirado Augusto Stipriojo (1670–1733) dėka, kai šis Saksonijos kurfiurstas 1697 m. buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos karaliumi ir jo pastangomis 1710 m. įkurta Meiseno karališkoji porceliano manufaktūra.

 

Šioje manufaktūroje pradėta europietško porceliano gamyba išgarsėjo dėl puikios dirbinių kokybės ir konkuravo su iki tol dominavusiu kinietiško porceliano importu. Manoma, kad eksponuojamas laikrodis buvo pagamintas pagal specialų užsakymą vienam iš XIX a. Abiejų Tautų Respublikos jubiliejų paminėti (tai galėjo būti Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo 300 metų jubiliejaus proga).

 

Šio laikrodžio tyrimo, kurį atliko Laikrodžių muziejaus vedėjas Romualdas Martinkus, faktus patvirtino Meiseno porceliano Manufaktūros archyvaras, istorinių rinkinių vadovas dr. Peteris Braunas ir istorinės kolekcijos tyrėja Sylvia Braun, taip pat Meiseno porceliano Fondo generalinė direktorė Anja Hell ir mokslinė bendradarbė, kuratorė Susanne Bochmann.

 

 

Paroda veiks iki 2020 m. kovo 31 d.

 

 

Parodos rengėjas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių muziejus.

 

Parodos partneriai: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centras, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos banko Pinigų muziejus, Vyčio paramos fondas.

Liepų g. 12, LT-92114 Klaipėda
(8 46) 410 413, (8 46) 410 414
(8 46) 410 417
laikrodziu.muziejus@muziejus.ldm.lt
www.muziejai.lt/klm/index.htm