Paroda „Laiko tėkmė“. Profesionalioji keramika iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

2019 m. vasario 20–2019 m. balandžio 14 d.

Fot. T. Kapočius

Lietuvos profesionalioji keramika išaugo iš turtingų liaudies meno tradicijų ir skaičiuoja 88-us metus nuo tada, kai 1931 m. Kauno meno mokykloje buvo įsteigta keramikos studija. Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejus turi sukaupęs apie aštuonis tūkstančius keramikos darbų, šioje parodoje rodome tik dalelę jų, norėdami pažvelgti iš laiko perspektyvos į profesionaliosios keramikos raidą, tendencijas, kaitą, pagerbti garsius kūrėjus, palikusius pėdsaką formuojant lietuvišką profesionaliąją keramikos mokyklą. Liudvikas Strolis, Valdemaras Manomaitis, Vaclovas Miknevičius, Jonas Mikėnas – pirmie-ji dailininkai, kurie pakėlė keramiką nuo amato iki profesionalaus meno lygio. 

 

Ketvirtu-septintu dešimtmečiais intensyviai formavosi tradicijos, kūrinys privalėjo būti ne tik meniškas, neprarandantis savo tautiškumo, bet ir funkcionalus. Be to, pokario metais buvo išplėtota keramikos pramonė, gaminanti utilitarinės paskirties dailiosios keramikos dirbinius. Keramikos cechai veikė Kauno, vėliau Vilniaus „Dailės“ kombinatuose, Kaune buvo atidaryta eksperimentinės dailiosios keramikos gamykla „Jiesia“. Šių įmonių produkcijoje dominavo įvairios paskirties buitiniai dirbiniai – servizai, puodynės, ąsočiai, vazos, bokalai, puodukai, lėkštutės – ir suvenyrai, kurie savo menine verte ir dizainu neatsiliko nuo pasaulinio meno tendencijų. 

 

Septintame dešimtmetyje atsiranda naujų tendencijų. Siekiama formos ir dekoro harmonijos, minimalizmo, lakoniškumo, orientuojamasi į dekoratyvinės, o ne į buitinės paskirties dirbinių kūrimą. Marija Bankauskaitė, Elena Tulevičiūtė, Danutė Gobytė, Juozas Adomonis, Aldona Ličkutė sukūrė daug įsimintinų kūrinių.

 

Septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto pradžioje įsivyravo skulptūrinė plastika, gyvosios gamtos formos, sintezė su architektūra. Indo formos darbai nebūtinai turėjo būti funkcionalūs, sumažėjo buitinės keramikos. Šio laikotarpio pradininkė – Liucija Šulgaitė.  

 

Devintame dešimtmetyje ėmė nykti žanrų ribos, atsirado konceptualusis menas, kartais vadinamas parodiniu. Šiame dešimtmetyje išaugo nauja keramikų karta, atsirado drąsių, novatoriškų asmenybių – tai Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Kostas Urbanavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Egidijus Šimatonis ir daugelis kitų. Jų meninė kalba turininga, kelianti daugialypių
asociacijų. Tai intelektuali kūryba, dvasinė, emocinė kalba.

 

Paskutiniu laikotarpiu modernistinės vertybės pynėsi su postmodernizmu. Keramikos menas įgavo eksperimentinį pobūdį, peraugo į objektus ir instaliacijas, atsirado kičo. Siekiant įtaigos, pramoniniai daiktai dažnai jungiami su moliu, naudojami žaidybiniai elementai.

 

Atskirai parodoje eksponuojami garsaus keramiko, pedagogo Mykolo Vrubliausko (1919–1992) darbai, pažymint jo gimimo šimtmetį.

 

Danutė Skromanienė

 

Arsenalo g. 3A, LT-01100 Vilnius
Tel. (8 5) 262 8080, (8 5) 212 1813
El. p. dziuljeta.ziugzdiene@gmail.com, tddm@muziejus.ldm.lt
Muziejus pritaikytas asmenims, turintiems judėjimo sutrikimų