Pilies g. 22

Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 22. 2018
Lietuvos dailės muziejus

Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 22 kiemas. 2018
Lietuvos dailės muziejus

Fotografas – Tomas Kapočius
Pilies g. 22 kiemas. 2018
Lietuvos dailės muziejus

1508 m. šį buvusį kunigaikščio Mykolo Glinskio namą iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo gavo vienas turtingiausių Lietuvos didikų ir žymiausių karvedžių Konstantinas Ostrogiškis. Nuo XVI a. pabaigos pastatas su erdviu kiemu pritraukia kultūros ir mokslo žmones. Spėjama, kad būtent čia buvo įsikūrusi viena pirmųjų Vilniaus spaustuvių, kurią įrengė reformatų knygas spausdinęs Danielius Łęczyckis. 1591 m. namą išsinuomojo pirmasis lietuvių spaustuvininkas Jokūbas Morkūnas, vertęs knygas į lietuvių kalbą, spausdinęs evangelikų-reformatų leidinius. 1599–1601 m. pastato šeimininku buvo taip pat reformacijos šalininkas, spaustuvininkas Joannesas Kartzanas. 1655 m., vykstant karui su Maskva, pastatas buvo nusiaubtas ir kurį laiką apleistas. Naujas namo istorijos etapas nuo 1683 m. siejamas su Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos veikla. Panaikinus Jėzuitų ordiną ir uždarius kolegiją, universitetui atitekusiame name apgyvendinti profesoriai ir studentai. 1781 m. statinių komplekse įkurta Vilniaus universiteto Medicinos kolegija, vėliau reorganizuota į Medicinos-chirurgijos akademiją, veikusią iki 1842 m. 1782 m. prancūzų botanikas ir medikas Jeanas Emmanuelis Gilibert’as kolegijos kieme įkūrė Vilniaus universiteto Botanikos sodą ir oranžeriją. Jo darbus tęsė gamtininkas ir keliautojas Johanas Georgas Adamas Forsteris, pirmasis pradėjęs Lietuvoje geologinius tyrimus, ir 1799 m. Botanikos sodą perkėlęs į Sereikiškes Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Šiame name taip pat dirbo ir gyveno medicinos profesoriai Stefanas Lorenzas Bisio, Jacques’as Briôtet, Ludwigas Heinrichas Bojanus, Jędrzejus Śniadeckis ir kiti. 1818–1828 m. čia gyveno ir pirmuosius eilėraščius parašė poetas Juliuszas Słowackis. Panaikinus Medicinos-chirurgijos akademiją, pastatą savo žinion perėmė generalgubernatoriaus kanceliarija. 1915 m. name įkurdinta vokiečių kariuomenė, veikė drabužių, batų, baldų, vaisių parduotuvės, kirpykla, alinė ir kavinė. Tarpukariu Vilniaus universitetas name apgyvendindavo profesorius – čia rezidavo filologai Janas Oko ir Janas Otrębskis, dailininkas Ferdynandas Ruszczycas ir kiti. Antrojo pasaulinio karo metais pastate atidarytas knygynas, toje pačioje vietoje esantis ir šiandien.

Asmenybės

Antoine Maurin (1793–1860)
Konstantinas Ostrogiškis (apie 1463–1530). XIX a. vid.
Popierius, spalvota litografija
Lietuvos dailės muziejus

KONSTANTINAS OSTROGIŠKIS (apie 1463–1530)

Vienas turtingiausių Lietuvos didikų Konstantinas Ostrogiškis 1508 m. iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1467–1548) gavo kunigaikščio Mykolo Glinskio namą (dabar – Pilies g. 22), kuriame įsikūręs vykdė etmono ir vietininko pietvakarinėse LDK žemėse pareigas. Išpažino stačiatikybę ir rėmė stačiatikių bažnyčią. Žymus karvedys ir politikas nusipelnė ne vieno valdovo pagarbos ir padėkos. Po sėkmingų kovų prieš totorius 1497 m. tapo LDK didžiuoju etmonu. 1500 m. kautynėse prieš Maskvos kariuomenę Smolensko žemėje pralaimėjus jo vadovaujamai kariuomenei, pateko į nelaisvę, bet 1507 m. grįžęs į Lietuvą, atgavo turtus ir aukštą padėtį. Vadovaudamas jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, kovose prieš Maskvą 1514 m. laimėjo Oršos mūšį.

 

Jan Rustem (1762–1835), Marcelli Januszkiewicz (1806–1859)
Augustas Bekiu (1771–1824). 1840–1858
Popierius, litografija
Lietuvos dailės muziejus

AUGUST BÉCU (1771–1824)

Medikas, Vilniaus universiteto profesorius, vakcinacijos pradininkas Lietuvoje. Kilęs iš Gardino. Mokėsi Vilniaus universitete, vėliau jame dėstė patologiją ir higieną. 1803 m. susipažinęs su vakcinacija nuo raupų, pirmasis pradėjo ją praktikuoti Lietuvoje. 1805 m. su kolegomis įsteigė Vilniaus medicinos draugiją. 1808 m. su Josephu Franku įkūrė Vakcinacijos institutą, gamino vakciną nuo raupų, skiepijo žmones. 1818 m. vedė Salomeą Słowacką ir tapo patėviu jos sūnui, būsimam poetui Juliuszui Słowackiui. Šeima apsigyveno Pilies g. 22 name. 1824 m. vasaros pabaigoje šiame name Bécu nutrenkė kamuolinis žaibas, įskriejęs pro atvirą antro aukšto langą. Vilniečiai kalbėjo, kad tai buvusi bausmė už tai, kad profesorius galimai įskundė studentišką Filaretų draugiją caro valdžiai. Šį įvykį poemoje Vėlinės (Dziady) interpretavo ir Adomas Mickevičius.

 

JACQUES BRIÔTET (1746–1819)

Gydytojas chirurgas, Vilniaus universiteto profesorius. Gimė Prancūzijoje, studijavo mediciną Paryžiuje, vėliau dirbo Paryžiaus, Liono ligoninėse. Į Vilnių atvyko 1777 m. pakviestas dėstyti anatomiją ir chirurgiją universitete steigiamoje Medicinos kolegijoje (dabar – Pilies g. 22). Vilniaus universitete įkūrė anatomijos kabinetą, ruošė anatomijos preparatus, kurie vėliau sudarė Vilniaus universiteto anatomijos muziejaus pagrindą. 1803–1810 m. vadovavo Vilniaus universiteto Chirurgijos katedrai. Vienas universiteto chirurgijos klinikos steigėjų. Iki 1819 m. gyveno Pilies gatvėje (dabar – Pilies g. 22).

 

JEAN EMMANUEL GILIBERT (1741–1814)

Prancūzų medikas, gamtininkas. Baigęs Monpeljė universitetą, dirbo gydytoju Lione, dėstė Liono universitete. 1775 m. atvyko į Gardiną, čia įkūrė pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veterinarijos ir medicinos mokyklą, botanikos sodą. 1781–1783 m. Vilniaus universitete dėstė gamtos mokslus, buvo pirmasis 1781 m. įkurtos Gamtos mokslų katedros profesorius. 1782 m. Pilies gatvėje (dabar – Pilies g. 22 kiemas) įsteigė Vilniaus botanikos sodą, kuriame buvo apie 600 augalų rūšių. Universitetui pateikė pirmuosius herbarus, gyvūnų ir paukščių iškamšų, iškastinių augalų ir gyvūnų liekanų rinkinius, mineralų kolekciją. Pirmasis moksliškai aprašė Lietuvos florą, todėl dažnai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu. 1782 m. profesorių bandyta nužudyti: jo žmoną nuvilioti norėjęs Gilibertʼo giminaitis pripylė į jo kavą nuodų, tačiau buvo pastebėtas studento Anupro Orlausko. Mokslininkas buvo išgelbėtas, o studento žygdarbiui paminėti nukaldintas medalis. 1783 m. Gilibertʼas grįžo į Prancūziją, revoliucijos metu trumpai buvo Liono miesto meru.

 

JOHAN GEORG ADAM FORSTER (1754–1794)

Keliautojas, gamtininkas, rašytojas. 1772–1775 m. dalyvavo antrojoje Jameso Cooko kelionėje aplink pasaulį. Nuo 1784 m. Vilniaus universitete dėstė mineralogiją, botaniką, zoologiją, paleontologiją. Tyrė krašto augmeniją, tvarkė universiteto botanikos sodą (dabar – Pilies g. 22 kiemas). Jo rūpesčiu 1787 m. botanikos sodo reikmėms buvo nupirktas žemės sklypas Sereikiškėse, nes Medicinos kolegijos kiemas pasirodė per mažas. 1787 m. išvyko dirbti į Vokietiją. Buvo viena ryškiausių vokiečių Apšvietos epochos figūrų, garsėjo progresyviomis pažiūromis. Parašė knygų, laikomas vienu modernios kelionių literatūros pradininkų.

 

Erin Corr (1805–1862), Jan Kazimierz Wilczyński (1806–1885)
Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis (1768–1838). 1848
Popierius, plieno raižinys
Lietuvos dailės muziejus

JĘDRZEJ ŚNIADECKI (1768–1838)

Chemikas, gydytojas. Studijavo mediciną ir chemiją Krokuvos, Paduvos universitetuose, tobulinosi Edinburge, Londone, Vienoje. Nuo 1797 m. gyveno (dabar – Pilies g. 22) ir dirbo Vilniaus universitete, vadovavo Chemijos katedrai, įkūrė chemijos laboratoriją. Po universiteto uždarymo 1832 m. dėstė Medicinos chirurgijos akademijoje, buvo Terapijos katedros profesorius ir vidaus ligų klinikos vedėjas, Medicinos chirurgijos akademijos viceprezidentas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų (1805) ir pirmasis jos pirmininkas. 1817 m. įsteigė Šubravcų (Nenaudėlių) draugiją. Sukūrė chemijos terminijos lenkų kalba pagrindus. Parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį Chemijos pradmenys (Początki chemiji, 1800). Jo studija Organinių būtybių teorija (Teorya jestestv organicznych, 1804–1811) laikoma vienu pirmųjų teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių pasaulyje. Paskelbė mokslinių darbų biologijos, chemijos, medicinos, geologijos, mineralogijos ir kitais klausimais. Nagrinėjo mitybos, diagnostikos ir gydymo klausimus, propagavo higieną, buvo Lietuvos pediatrijos pradininkas.

 

JULIUSZ SŁOWACKI (1809–1849)

Lenkų poetas, dramaturgas. Gimė Kremenecyje (dab. Ukraina), 1811–1814 m. su šeima gyveno Vilniuje, Vilniaus universitetui priklausančiame name (tėvas Euzebiuszas Słowackis buvo Vilniaus universiteto lenkų literatūros profesorius). 1814 m., po tėvo mirties, motina su sūnumi sugrįžo į Kremenecį. 1818 m. motina ištekėjo už Vilniaus universiteto profesoriaus Augusto Bécu, šeima apsigyveno Medicinos kolegijos name (dabar – Pilies g. 22). Čia gyvendamas jaunasis poetas parašė savo pirmąsias eiles. 1825–1828 m. Vilniaus universitete studijavo teisę. Nuo 1828 m. gyveno Varšuvoje, po pralaimėto 1830–1831 m. sukilimo emigravo. 1849 m. mirė Paryžiuje nuo džiovos. Parašė sonetų, eilėraščių, poemų, dramų, tragedijų, laikomas vienu didžiausių lenkų romantizmo poetų. Dailininko Ferdinando Ruszczyco rūpesčiu 1927 m. atidengta poeto paminklinė lenta ir biustas (skulpt. Bolesławas Bałzukiewiczius).

 

FERDYNAND RUSZCZYC (1870–1936)

Lietuvos tapytojas, grafikas, scenografas, pedagogas. Baigė tapybos studijas Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Dėstė Varšuvos meno mokykloje (tarp mokinių buvo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis) ir Krokuvos dailės akademijoje. Nuo 1908 m. gyveno Vilniuje, 1923–1934 m. buvo įsikūręs Pilies gatvėje (dabar – Pilies g. 22). Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, organizavo ir apipavidalino renginius, inscenizacijas, sukūrė scenovaizdžių, teatro kostiumų. Daug dirbo leidybinės grafikos srityje, iliustravo žurnalus, knygas. Rūpinosi Vilniaus kultūros paveldo reikalais. 1919 m. dalyvavo atkuriant Stepono Batoro universitetą, tapo universiteto Dailės fakulteto dekanu, iki 1932 m. jame dėstė.

Citatos

Mano butas yra pastate, kuris turi Collegii medici [dabar – Pilies g. 22] vardą. Kadaise tai buvo namas, kur jėzuitai apgyvendindavo savo išlaikytinius, jaunus žmones, kuriuos tėvai jiems palikdavo auklėti. Jis susideda iš įvairių, be tvarkos ir simetrijos prireikus vienas prie kito vis lipdytų pastatų. Toje pusėje, kuri į gatvę, gyvena p. Renjė [Nicolaus Regnier, 1746–1800; ], chirurgijos profesorius, buvęs kunigaikščio vyskupo kamerdineris. Virš jo įsikūręs p. Briotė [Jacques Briôtet, 1746–1819], sąžiningas prancūzas, anatomijos ir kartu praktinių chirurginių operacijų demonstratorius. Šalia Renjė į užpakalinę pusę gyvena Sartoris [Josephus Gerardus Sartorius, mirė 1799], italas, chymiae profesorius. Viename fligelyje gyvena profesorius Langmajeris [Josephus Langmayer, 1750–1810] (praxeos) [praktikuojantis gydytojas] iš Vienos, garbus, mažas vengras ir, kaip man atrodo, puikus savo dalyko žinovas; kitame – aš. Apačioje turiu virtuvę ir porą kambarėlių (ein paar Kammern); ir tą, ir tą pirma reikia remontuoti. Aukštu aukščiau yra biblioteka ir dvi mažytės kamarėlės, apšildomos bendra krosnimi, kur aš kol kas turiu savo rezidenciją, kad galėčiau būti su knygomis ir t. t. Apačioje dar yra didelis kambarys, priešais jį – gamtos kabinetas, bet dabar – laboratorium chemicum, ji dabar įrenginėjama; o gamtos kabineto eksponatai yra 2½ aukšte (1½ Treppenhoch), vieninteliuose dviejuose gyvenamuosiuose kambariuose, kuriuos taip galima vadinti ir kur aš ketinu apgyvendinti savo žmoną. Jau žinau, kad kliūčių nebus ir juos man vėl užleis. Trečiame aukšte (2 Treppenhoch) – vėl du maži kambarėliai, kur aš laisvai ranka pasiekiu sijas virš savęs (NB, viskas išklota sijomis, tik viename kambaryje yra grįstos grindys), ir virš bibliotekos – pora prastų kambarių tarnams. Už namo – sklypelis, keturiasdešimt žingsnių iš keturiasdešimties (vierzig Schritt ins Quadrat), tai – botanikos sodas, už jo – arklidės Langmajeriui ir man. Apie kabineto eksponatus neverta nė kalbėti. Užtat Žiliberas [Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814] paliko be galo daug herbaria, taip pat padaryta graži pradžia kaupti botanikos ir zoologijos knygas.

Georgo Forsterio laiškas Samueliui Tomui Zemeringui, Vilnius, 1784 m. gruodžio 12 d., p. 78.
Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, Vilnius: Mokslas, 1988.

***

Vakar gavau pirmąjį briedį. Tai buvo patelė, bet visiškai suaugusi. Ponas, kuris man jį padovanojo, paprašė užpakalinių kulšių, nes ši mėsa laikoma delikatesu. Taigi paprašiau ateiti mėsininką [į Forsterio namus, dabar – Pilies g. 22], liepiau nudirti odą ir žvėrį sukapoti, tačiau paprašiau palaukti ir nepjauti galvos, kol neateisiu pats. Tačiau kol skaičiau paskaitą, buvo nupjauta ir galva, ir aš negalėjau ištirti Caruncula [mėsos išaugos ant kaklo], apie kurią kalba Kamperis savo „Tract. over het rendier“. Vis dėlto apžiūrėjau galvą bei gerklę ir nustačiau (žvėriui buvo peršauta ryklė, taigi ten visur buvo pilna kraujo), kad čia paprasčiausiai nėra nė panašumo į tokį maišą, kaip elnio. Liežuvio kaulą išpjoviau kartu su Cartilag. thyroid [skydliaukės kremzlė]. Galvą ketinu, jei pavyks, atverti pjūklu, kad būtų galima išimti smegenis ir laikyti atskirai.

Georgo Forsterio laiškas Samueliui Tomui Zemeringui, Vilnius, 1786 m. gruodžio 7 d., p. 324.
Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, Vilnius: Mokslas, 1988.

***

Neaplenkiau ir Garbiojo pono Forsterio auditorijos; tas skundėsi Akademijos valdžia, kad tokiame ankštame bute jį įkurdino, nes ne tik spintos viena už kitos susigrūdusios, bet ir studentams labai ankšta, kaip minėjau, kambarys aštuonių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio. Labai man patiko Garbusis ponas Forsteris, kad trumpai ir aiškiai dėstė rodydamas įvairius akmenis ir mineralus. Turėjau malonumo aplankyti ponią Forster jos kambarėlyje, mačiau Garbiojo pono Forsterio tėvo, kuris išgarsėjo dalyvaudamas Garbiojo pono Kuko ekspedicijoje, portretą. Portretas tapytas Anglijoje garsaus dailininko; pono Forsterio fizionomija visiškai kitokia, nepanaši į jo. Įsivaizduok, broleli, flamandišką tableau, vaizduojantį olandus, sėdinčius prie sūrio ir kumpio su pypkėmis, o nosys ir veidai karmazininiai.

Liudvika Byševska, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Ludwika Byszewska, Żurnal podróży do Wilna z roku 1786, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 77–78.

***

Bojanus, vienas mokyčiausių ir žymiausių Europos žmonių, impozantiškos figūros ir nuostabaus veido vyriškis, buvo Vilniaus universiteto veterinarijos profesorius. Visiems žinoma, jog Rusijoje (ir net Lenkijoje) veterinarija laikoma tiesiog šundaktaryste, o šundaktariai – apskritai niekuo nelaikomi. Kartą per Vilnių žygiavo kariuomenė. To korpuso generolo žmona turėjo špicą, kurį nepaprastai mylėjo. Tas vargšelis ėmė kelyje ir susirgo. Taigi kai ji atvyko į Vilnių, ėmė tuoj pat visų klausinėti, ar čia nesama šundaktario. Žydas, tarpininkas, norėdamas pasitarnauti tokiai didelei poniai, pasakė, jog čia yra garsus šundaktaris Bojanus. Taigi generolienė, žydui į palydą dar įdavusi kareivį, liepė surasti Bojanų. Rado jį dar su chalatu ir iškvietė gydyti špico. Bojanus nuoširdžiai nusišypsojo ir patikino, jog tikrai atvyks. Tad pasivilko auksu spindintį profesorišką mundurą, užsikabino visus profesoriškus ordinus ir, sėdęs į karietą, nuvyko ten, kur kviečiamas.
    Nesunku įsivaizduoti pono ir ponios generolienės susirūpinimą! Jiems pasirodė, jog už tokį vizitą ir penkių dukatų nebus gana! Bojanus paėmė pinigus ir, kaip vaikas šypsodamasis, grįžo namo.

Stanislovas Moravskis, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825), Vilnius: Mintis, 1994, p. 402.

***

1812 metais, kai Vilnių užplūdo prancūzai, armijai taip trūko patalpų, kad karininkai (be visų kitų piktnaudžiavimų) jėga įsibraudavo net į tokius namus, kuriuos pati prancūzų vadovybė buvo atleidusi nuo šios prievolės. Kaip tik prie pastarųjų išimčių priklausė ir universiteto profesorių butai. Vienas prancūzų pulkininkas įsiveržė į profesoriaus Bekiu butą, kai šio nebuvo namuose, ir be jokių ceremonijų ten įsikūrė. Bekiu grįžo namo ir, matydamas tokią padėtį, piktai pasakė pulkininkui:
    –Monsieur, je vous somme de décamper à lʼinstant. Ce logement est à moi. Je suis le professeur Bécu, membre de lʼuniversité*.
Pulkininkas, gulėdamas ant sofos, net nemirktelėjęs, visiškai šaltakraujiškai jam atsakė:
    –Ah! Ah! Monsieur, jʼen suis ravi! Vous êtes monsieur le professeur Bécu! Eh bien! Monsieur! Je lʼhonneur de vous prevénir de ma part, que fussiez-vous le professeur A-cul, C-ul, D-cul, F-cul, fussiez-vous même le cul de tout lʼalphabet, je nʼen ferai rien! – ir liko gyventi tame bute**.

* Prašom tamstą kaipmat išeiti. Šis butas priklauso man. Esu profesorius Bekiu, universiteto darbuotojas.
** Ak! Ak! Esu sužavėtas: tamsta esi profesorius Besubinis. Puiku! Savo ruožtu norėčiau tamstą įspėti, jog net jeigu tamsta būtum viso alfabeto subinė… man būtų į tai nusispjauti!
(Pokštas paremtas žodžių žaismu, panašiu tarimu: Bekiu – Becul, prancūzų k. užpakalis, subinė).

Stanislovas Moravskis, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825), Vilnius: Mintis, 1994, p. 408.

***

Į vakuojančią astronomo stebėtojo vietą pasiūlėme nusipelniusį Krokuvos universiteto profesorių Joną Sniadeckį (vyresnįjį chemijos profesoriaus brolį). Jo paskyrimą sankcionavo pats imperatorius, nes Sniadeckis reikalavo ypatingų sąlygų, būtent: 3000 rublių sidabru atlyginimo, 800 rublių kompensacijos už pensiją, kurios neteko Krokuvoje, įsitvirtinęs Rusijoje. Jonas Sniadeckis buvo mažas kresnas žmogelis, žilais plaukais, nors ir nelabai senas. Gatvėje jį visuomet lydėdavo tarnas. Kraštelis nosinaitės visad kyšodavo iš jo kišenės. Dėl savotiško nervingumo jis niekaip nenustygdavo vietoje.

Jozefas Frankas, Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius: Mintis, 2001, p. 116.

***

Su filomatais ir filaretais Slovackis neturėjo ryšio, nes buvo bent dešimtimi metų jaunesnis; be to, sklido gandas – rodos, nelabai pagrįstas, – kad jo patėvis Augustas Bécu suvaidino byloje nepavydėtiną vaidmenį. Tremiamas į Rusiją Mickevičius buvo užėjęs į jo namus atsisveikinti, tačiau tuos namus jau buvo ištikusi bėda: pro langą trenkęs perkūnas nudėjo miegantį profesorių ir ištirpdė sidabrinių rublių krūvelę šalia jo lovos. Įvykis atrodė toks simboliškas, jog Mickevičius neatsispyrė pagundai Drezdeno Vėlinėse atvaizduoti Bécu kaip Novosilcevo šnipą, o jo mirtį – kaip teisingą atpildą Judui. Slovackis jam to neatleido.

Tomas Venclova, Vilnius: asmeninė istorija, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011, p. 106.

***

Judita Vaičiūnaitė. Kiemas

Jau tamsą liečia tavo žvilgsnis –
lietaus lašais langai sužvilgs,
ir tu regėsi vakare
lyg nemirtingą akvarelę,
kurią kažkas migloj užmiršo,
poeto biustą namo nišoj
ir svyrantį sidabro gluosnį,
ir marmuriniam amžių sluoksny:
TU MIESZKAŁ JULIUSZ SŁOWACKI,
ir jausi, kaip širdis tau tvaksi,
ir, prasiskleidus liūties šydui,
senam eilėrašty pražydusi
ramunė vėl linguos žolėj,
o, kiek spalvų tau švies žaliai,
regėsi: astrai, flioksai žėri,
ir užmirštoji oranžerija
egzotiškais šešėliais šlama,
šitam žydėjime vešliam
ir tu paliksi savo žingsnį,
kurį kas nors čia atpažins.

Judita Vaičiūnaitė, Gatvės laivas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 67.

***

Tų pačių metų rudenį Ruščicas man pranešė, kad keičia butą. Jau seniai buvo pamirštas tylus prieškarinės būstinės Užupyje žavesys ir Ruščicas pirmuosius ketverius profesoriavimo metus gyveno ankštame ir nepatogiame bute Universiteto g. Nr. 7, nes neturėjo laiko pasirūpinti geresniu, nors turėjo tokią teisę. Priešingai – kitiems kolegoms sugebėjo parūpinti geras valdiškas patalpas, o save vis nukeldavo į patį galą, dėl ko sulaukdavo kantrios ir supratingos ponios Ginos priekaištų. Kai man pranešė naujieną, nenorėjau tikėti, kad tai tiesa, tad Ruščicas mane, kaip netikintį Tomą, turėjo nusivesti į vietą ir ten, Pilies gatvės namo Nr. 24 kieme, su triumfatoriaus mina parodyti savo būsimą lizdą. Butas nebuvo pats geriausias, nors pakankamai erdvus ir atitiko mūsų skonį – senų puikių kaštonų eilė kieme, vaizdas pro jų viršūnes į Šventojo Jono bažnyčios stogo kraigą ir tradicijos: prieš šimtą metų čia gyveno profesorius Bekiu, jaunas Julijus Slovackis glaudėsi pas patėvį, o Vilčinskio albumo raižinys to paties kiemo fone vaizdavo Andrių Sniadeckį. Tas savo buto teigiamybes mylimas mokytojas man išvardijo jaudulio pilnu balsu ir nepaprastas džiaugsmas spindėjo jo akyse, tarsi jam būtų padovanoti Alhambros ir Eskorialo rūmai ir dar pridėti kabantys Semiramidės sodai. Ruščico susijaudinimas persidavė ir man, žvelgiau į viską nepaprastai patenkintas, buvau sužavėtas jo mokėjimu susirasti sau buveinę ir net nekilo abejonių dėl buto praktiškumo. Į viską žvelgėme grynai iš dekoratyvinio taško, o Ruščicas kitados, dar prieš karą, panašiai rinkosi butą Užupyje: tik apsilankius Vežynskiui ir aprobavus išimtinai puikų vaizdą į Bernardinų sodą ir Altariją, jis nutarė apsigyventi ir per vieną dieną pasirašė sutartį. O čia dar buvo labai brangūs ir laimingai atrasti Mickevičiaus laikų švietalai. Džiaugėmės abu it vaikai. Tačiau ponia Gina buvo kiek mažiau nei mes sužavėta tų naujų apartamentų teigiamomis ypatybėmis ir, regis, troško mažiau istorinės patinos ir daugiau šiuolaikiškų patogumų. Galiausiai nusileido savo vyro norams ir polinkiams, nes vadovavosi taisykle, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Kasdienius reikalus tvarkė pati ir rūpinosi, kad po sunkaus darbo ir rūpesčių jis galėtų atsikvėpti.

Ruščico pasitenkinimas buvo suprantamas: vieta dvelkė senove ir teikė peno fantazijai, žadino mintis ir atsiminimus. Prisilietimą prie tų garbinamų žmonių pėdsakų „prieš šimtą metų“ palengvino puikūs augalų ir architektūros aptaisai. Niekada nepamiršiu didelio jo džiaugsmo, sumišusio su dievobaimingu susižavėjimu vietos grožybėmis. Jis man iškart pareiškė, kad čia tarp vidurinių pirmojo aukšto rytinės sienos langų bus įmūrytas Slovackio biustas. Ir tikrai, prabėgus metams biustas pasirodė ovalioje nišoje, o žydintys kaštonai žvalgėsi į Ruščico langus ir išmargino Julijaus atvaizdą marmuriniu šviesos ir tamsos žaismo tinklu. Kiti žmonės, apsigyvenantis naujame bute, galvojo apie kanalizaciją ir tekančio vandens čiaupus. Jis gi rinkosi kaštonus ir Slovackį.

Jan Bułhak, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p. 165–166.

***

Tuo metu pas Ruščicą dirbo virėja, sena, negraži Magdalena, tipiška Vilniaus „boba“, ir ta simbiozė pasireikšdavo įvairiais būdais, apie kuriuos vėliau, vaikiškai džiūgaudamas, jis mums pasakodavo. Kartą Magdalena paliko atviras virtuvės duris ir išėjo į lauką paplepėti, sugrįžo tik po kokios valandos. Visą tą laiką butas buvo vien Dievo globoje. Jai grįžus, šeimininkas mėgino švelniai išaiškinti, kad negalima taip elgtis, nes butą gali apiplėšti vagys, bet Magdalena turėjo savo nuomonę ir piktai pareiškė: „O kas gi jį apvogs, tą butą!“ Ji nuoširdžiai supyko ant savo pono, kad tas nesupranta tokių paprastų dalykų. „Aš gi tik pas turką buvau nuėjusi“, – įtikinamai aiškino, o tai reiškė, kad išėjo tik trumpam pirkti bandelių turkų kepykloje, ketindama netrukus sugrįžti, ir nematė reikalo užrakinti duris. Kitą kartą negalėjo susitvarkyti su daugybe lankytojų, kurie išeidavo it musę kandę, nes surasti poną namuose buvo nelengva. Tad norėdama įtikti rado genialią išeitį ir, nepasitarusi su Ruščicu, ar tas laikas nebus jam per ankstyvas, visiems paskyrė susitikimą septintą valandą ryto. Ryte apdairiai jį pažadino septintą valandą, nežinodama, kad buvo ką tik atsigulęs, ir nusiuntė į saloną, kur tarsi dantų gydytojo laukiamajame sienas ramstė keletas nelaimėlių. Beliko visus patenkinti. Kai Ruščicas apie tai pasakojo, negalėjo tverti iš juoko.

Jan Bułhak, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p. 169–170.

***

Kai 1923 metais Ruščicui universitetas pagaliau skyrė didsenį butą Pilies g. nr. 24, tai ant stačių ir senu įpročių plačių medinių laiptų jis sukrovė visą eilę didelių, nuo karo metų klajonių neišpakuotų skrynių. Jose buvo sukrauta dalis jo archyvo. Kita, reikalingesnė ar aktualesnė dalis buvo sudėta jo bute lentynose, ant stalų, kartais net ant kėdžių ir grindų. Prie sienų kaip tikrame archyve kilo ištisos popierių šūsnys. Visa tai atrodė grėsmingai ir beviltiškai. Atrodė, kad tie įsigalėję popieriai užvaldė jų šeimininką, jis it plunksnomis jais apaugo, kad galų gale jie gali ant jo užgriūti ir prislėgti. […] Bėgo metai, pas Ruščicą įeidavai pro platų, dangų siekiantį, neišpakuotų dėžių prigriozdintą laiptinės narvelį. Galų gale prie to pripratome. Svečiai ir, suprantama, namiškiai nustojo stebėtis ir manė, kad skrynios yra būtinas laiptų dekoro atributas, tarsi dekoratyviniai kubai teatre. Pasinaudodamas proga, tarsiu keletą žodžių apie butą, nes, pasakodamas apie puikų kiemą ir tradicijas, taip džiuginusias Ruščicą, nepaminėjau interjerų. Juos geriau apžiūrėjau Ruščico ligos metu, kada jau nebuvo to jo kasdienio skubėjimo. Suprantama, butas didelei šeimai nebuvo labai patogus ir turėjo šiokių tokių trūkumų. Užtat jis buvo senovinis, būdingas aštuonioliktajam amžiui, kambariai buvo dideli ir žemi, grindys nevienodo lygio, buvo įtaisyta daugybė įvairiausių užkaborių ir podėlių, siauri mediniai laiptai į mezoniną, aplink tvyrojo istorinis pelėsių kvapas, kurio įtraukus išsiplėsdavo kiekvieno senojo Vilniaus mylėtojo šnervės. Nenuostabu, kad jį mėgo ir Ruščicas. Jau sirgdamas, jis gyveno kampiniame kambaryje, kurio langai išėjo į dvi puses, ir dar kartą bandė man gestais ir vienskiemeniais žodžiais paaiškinti, kad būtent pro štai šį langą žaibas nutrenkė profesorių Bekiu.

Jan Bułhak, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p. 206.

***

Priešais bažnyčios apsidę, sklype Nr. 24, yra puikių rūmų kiemas. XVII amžiuje pastatytame name buvo įsikūrusi universiteto Medicinos kolegija. Čia pat buvo ir Julijaus Slovackio patėvio profesoriaus Bekiu butas. Dabar tame name gyvena Stepono batoro universiteto Menų fakulteto įkūrėjas profesorius ferdinandas Ruščicas. Vilniaus grožio puoselėtojas ir propaguotojas negalėjo išsirinkti tinkamesnės charakteringos vietos savo buveinei. Erdvus, dar Mickevičiaus ir Slovackio laikus menančių kaštonų priaugęs kiemas užima visą kvartalą tarp Šventojo Mykolo ir Literatų skersgatvių. Kaštonų šakos beldžiasi į Ruščico langus, o iš kiemo gilumos virš medžių viršūnių matyti Šventojo Jono bažnyčios frontonas ir ant stogo voliutų priklaupę sparnuoti angelai. Čia kaštonų viršūnes vainikuojantis, angelais puoštas stogas yra vienintelis miesto pėdsakas. Už vartų dunda triukšminga gatvė, o Ruščico namų kieme storos sienos nuslopina jos aidą ir sukuria tylią kaimo idilę. Žvilgsnis užkliūva už stovinčio sienos nišoje tarp langų Slovackio biusto, o mintys nuskrieja į senuosius laikus… Čia, priešais Šventojo Jono bažnyčią, dalyvaujant karaliui, XVII amžiuje poetui motiejui Sarbievijui buvo suteiktas daktaro vardas. Kiemą mynė Jundzilo, Sniadeckio ir kitų Vilniaus mokslo šviesulių kojos… Vilčinskio albume yra raižinys, vaizduojantis Andrių Sniadeckį, stovintį bažnyčios fone tame pačiame kieme, o gilumoje išraižyti vartai, pro kuriuos ir šiandien einame pas Ruščicą… Sarbievijus, Slovackis, Jundzilas, Sniadeckis, Ruščicas… Kaip garbingai išsirikiuoja tie vardai ir iškalbingai liudija neišsenkamas žemės ir miesto galias, niekad neblėstančią dvasios liepsną…

Jan Bułhak, „Vilniaus peizažas“, Dvidešimt šešeri metai su Ruščicu, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014, p. 314–315.

© Visos teisės saugomos. 2020