Nuolatinė Prano Domšaičio kūrybos ekspozicija

zveju-valtys
Pranas Domšaitis. Žvejų valtys. 1935 m. Lietuvos dailės muziejaus eksponatas

Prano Domšaičio kūrinių kelias į Lietuvą: Lietuvių Fondo dovana

Vertingiausių iš Mažosios Lietuvos kilusio tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių kolekciją (apie 800 vnt.) Lietuvių Fondas (JAV) 1980–1982 m. įsigijo iš dailininko našlės Adelheidės Armhold-Domšaitienės.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvių Fondas 1989–2006 m. Lietuvai padovanojo ir Lietuvos dailės muziejui perdavė P. Domšaičio 665 kūrinių rinkinį, didžiąją dailininko kūrybos palikimo dalį.

P. Domšaičio kūrinių dovanojimo procesas vyko keliais etapais. 1989–1991 m. Lietuvių Fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 180 kūrinių. Visi gautieji paveikslai 1991 m. buvo eksponuoti muziejuje Vilniuje surengtoje P. Domšaičio tapybos parodoje. 1992 m. dalis parodos eksponatų buvo perkelti į muziejaus padalinį Klaipėdos paveikslų galeriją ir iki 2000 m. rodyti ilgalaikėje parodoje.

Tuo tarpu Lietuvių Fondas toliau savo lėšomis siuntė dovanojamus kūrinius į Lietuvą. 2001 m. Lietuvos dailės muziejus jau buvo gavęs 530 P. Domšaičio aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius.

2001 m. liepos 26 d. viename iš keturių Klaipėdos paveikslų galerijos komplekso pastatų buvo atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija. Atidaryme dalyvavo Lietuvių Fondo atstovas dr. Gediminas Balukas, atgabenęs iš JAV bronzinę atminimo lentą, skelbiančią kūrinių dovanojimo aktą Lietuvai (ją galima pamatyti ekspozicijoje) ir pirmos monografijos apie dailininką autorė Elsa Verloren Van Themaat-Klump (Pietų Afrikos Respublika).

2004 m. Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio vardu.

2006 m. P. Domšaičio rinkinys Lietuvos dailės muziejuje pasipildė dar 135 Lietuvių Fondo dovanotais kūriniais. Naujai gautų darbų parodos 2007 m. vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, 2008 m. jais buvo atnaujinta dailininko kūrybos ekspozicija.

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis buvo sukūręs iki pusantro tūkstančio darbų. Dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Lietuvoje keliolika dailininko paveikslų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, privačios institucijos ir asmenys. Didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje – P. Domšaičio kūrybos palikimas liko neišsklaidytas Lietuvių Fondo ir lietuvių bendruomenės JAV pastangomis.

Parengė  K. Jokubavičienė

 

Pranas Domšaitis: apie nuolatinę kūrybos ekspoziciją

Vienuolikoje nuolatinės ekspozicijos salių pristatomi 285 rinktiniai P. Domšaičio darbai. Didžiąją eksponatų dalį sudaro aliejiniai paveikslai, gana gausu pastelių, kiek mažiau akvarelių, rodomi keli piešiniai ir grafikos technikomis atlikti darbai, taip pat nedidelės siuvinėtos kompozicijos.

Ekspoziciją papildo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Klaipėdos krašte pagaminti baldai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių (ekspozicijos autorius Romualdas Budrys). Nedidelės, jaukios seno pastato erdvės tinka kameriškiems paveikslams, o baldai ir kiti taikomosios dailės eksponatai padeda kurti romantiško „dailininko namo“ atmosferą.

Pirmame aukšte eksponuojama Europos laikotarpio dailininko kūryba (1903–1948), antrame – Pietų Afrikos Respublikoje (1949–1965) sukurti darbai. Kūriniai išdėstyti chronologiškai, atskleidžiama nuosekli dailininko kūrybos raida. Portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos ir paveikslai bibliniais motyvais atspindi visus kūrybos laikotarpius nuo pirmųjų, 1905 m. nutapytų Kruopynų kaimo peizažų iki  Pietų Afrikos Respublikoje paskutiniaisiais gyvenimo metais sukurtų gamtovaizdžių, paveikslų bibliniais motyvais ir mįslingų kompozicijų su figūromis.

Lankytojai gali pasinaudoti audio gidais, kurie parengti lietuvių, anglų ir gestų kalba (video gidas), o prireikus daugiau informacijos apie P. Domšaitį (taip pat apie kitus galerijoje pristatomus lietuvių išeivijos dailininkus – skulptorių Vytautą Kašubą, tapytoją marinistą Česlovą Janušą), jos galima rasti pirmame galerijos aukšte įrengtame informaciniame terminale.

Nuolatinei P. Domšaičio ekspozicijai yra parengta edukacinė programa, skirta įvairioms amžiaus grupėms. Galerijoje veikiančiame knygų kioske galima įsigyti leidinių apie P. Domšaitį.

Parengė  K. Jokubavičienė

 

Pranas Domšaitis: gyvenimo ir kūrybos datos

1880 rugsėjo 15 d.

gimė Kruopynų kaime, Rytų Prūsijos (vok. Cropiens, Kropiens, rus. Gajevo, Kaliningrado sr., Rusijos Federacija) ūkininkų šeimoje.

Tėvai – Carlas Ludwigas Domscheitas (1852 02 16–1908 09 01) ir Mathilda Amande Therese Pottien (1861 01 16–1917 10 13).

Broliai: Ernstas (1882–1947), Otto (1884–1963), Fritzas Carlas Ludwigas (1886–1985); sesuo mirė kūdikystėje.

Augo kaimiškoje aplinkoje, nuo mažų dienų padėjo tėvams ūkyje.

1902–1903 

mokėsi Karaliaučiaus dailės akademijoje piešimo mokytojų skyriuje. Baigęs, metus dirbo piešimo mokytoju.

1905

Prieš tėvo valią, siekdamas tapti tikru dailininku, bandė stoti į Karaliaučiaus dailės akademiją, bet nepriimtas dėl „gabumų stokos“.

1906 liepos mėn.

nuvyko į Berlyną pas tapytoją Maxą Liebermanną ir parodė jam savo paveikslus. M. Liebermanno laiškas įtikino tėvą ir Akademijos vadovus.

1907 lapkričio mėn.

priimtas į Karaliaučiaus dailės akademiją, studijoms suteikta stipendija.

1907–1910   

Karaliaučiaus dailės akademijoje studijavo tapybą pas Ludwigą Dettmanną.

1908 rugsėjo 1 d.           

mirė dailininko tėvas. Palaidotas Kruopynų kaimo kapinėse, kapas neišliko.

1910–1911   

tobulinosi pas tapytoją Lovisą Corinthą Berlyne.

1911–1920

dalyvavo bendrose parodose Karaliaučiuje, Berlyne, Leipcige.

Prisijungė prie Mažųjų Kuršių dailininkų grupės (vok. Klein-Kuhren, rus. Filino).

Lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.

Studijų tikslais lankė Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos muziejus. Keliavo po Vokietiją, pabuvojo Žemaitijoje.

1912               

gavęs užsakymą nutapyti portretų, pusmetį praleido Sankt Peterburge (Rusija).

1914              

tapo Laisvojo secesiono nariu ir dalyvavo pirmoje grupės parodoje Berlyne. Norvegijoje lankėsi pas tapytoją Edvardą Munchą.

1917–1918   

įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas, tarnavo Tilžėje (vok. Tilsit, rus. Sovetskas).

1917 spalio 13 d.

mirė dailininko motina. Palaidota Kruopynų kaimo kapinėse, kapas neišliko.

1919              

surengė pirmas personalines parodas Ferdinando Möllerio galerijose Berlyne ir Breslau (lenk. Vroclavas, Lenkija).

Kuriam laikui išvyko į Bavariją, keliavo, ilgėliau apsistojo Mitenvalde. Pradėjo kolekcionuoti kalėdinių prakartėlių figūrėles.

1920–1938

gyveno Berlyne.

Dalyvavo bendrose parodose Berlyne, Karaliaučiuje, Hamburge, Baden Badene, Miunchene, Štetine ir kitur, surengė personalinių parodų Vokietijoje (Esene, Berlyne), Turkijoje (Stambule). Studijų tikslais buvojo Balkanuose, Rumunijoje, Turkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Tunise.

Keliavo po Vokietiją (Bavarija, Šiaurės Fryzija), vasarodavo Kruopynuose, Geiduvoje (vok. Neuhäuser, rus. Mečnikov), Rūsiuose (vok. Rauschen, rus. Svetlogorsk), tapė Nidoje, Krante (vok. Kranz, rus. Zelenogradsk) ir kitose vietovėse.

Vokiečių dailininkų sąjungos ir Berlyno secesiono narys.

1920  

Kaune išsiėmė Lietuvos Respublikos vidaus pasą.

1921

surengė personalinę parodą Esene.

1925, 1927

Nacionalinė galerija Berlyne įsigijo aliejinius paveikslus „Pagarbinimas“ ir „Natiurmortas“.

1928 m. rugpjūčio 14 d.         

Paustininkų bažnyčioje (vok. Postnicken, rus. Zalivnojė) susituokė su dainininke Adelheide Armhold (1901–1992). Vėliau lydėdavo žmoną gausiose koncertinėse gastrolėse po Vokietiją ir kitas Europos šalis, kelionių metu lankė muziejus.

1937              

Nacionalsocialistų kampanijos prieš modernųjį meną metu paveikslai pašalinti iš  Nacionalinės galerijos Berlyne ir Miesto muziejaus Štetine (lenk. Ščecinas, Lenkija).

1938

paveikslas „Pagarbinimas“ eksponuotas kilnojamojoje parodoje „Išsigimęs menas“ (Entartete Kunst) Hamburge. Apie 1938 m. pradėjo pasirašinėti kūrinius lietuviška pavardės forma „Pranas Domšaitis“.

19391943              

iš Berlyno pasitraukė į Bavariją, vėliau į Austriją, apsistojo Karintijos žemėje (vok. Kärnten) prie Fakerio ežero (vok. Faaker See).

1943              

persikėlė į Austrijos Forarlbergo žemę (vok. Vorarlberg), kartu su žmona apsistojo Retiso (vok. Röthis) kaime.

1945              

Forarlberge susitiko su lietuvių dailininkais, 1944 m. pasitraukusiais iš Lietuvos.

1946–1948    

pirmą kartą kaip lietuvių dailininkas dalyvavo tarptautinėse dailininkų, karo pabėgėlių parodose Brėgence, Feldkirche, Insbruke.

Išsiėmė Lietuvos Respublikos užsienio pasą.

Gavo perkeltojo asmens statusą.

1949             

žmonai gavus kvietimą dėstyti dainavimą Keiptauno universiteto Pietų Afrikos muzikos koledže, emigravo į Pietų Afrikos Sąjungą, apsigyveno Keiptaune, surengė pirmąsias personalines parodas Pietų Afrikoje.

1950–1965   

gyveno Keiptaune, daug keliavo po šalį, intensyviai kūrė, rengė personalines parodas Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Stelenboše.

Dalyvavo bendrose parodose įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, Rodezijoje, lietuvių išeivijos dailės parodose Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje.

1951

tapo dailininkų sambūrio „New Group“ nariu.

1963

kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailę San Paulo bienalėje Brazilijoje.

1964

laimėjo prestižinį Pietų Afrikos dailės parodos apdovanojimą „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (angl. Artists of Fame and Promise).

1965 lapkričio 14 d.,

būdamas 85 metų, po ilgos ir sunkios ligos mirė savo namuose Keiptaune, Rosbanko priemiestyje. Palaidotas Keiptauno Plamstydo (angl. Plumstead) kapinėse.

Prano Domšaičio kūrinių kelias

19661976

pomirtinės P. Domšaičio kūrybos parodos surengtos Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Vredendalyje ir kt.

P. Domšaičio kūrybos paroda vyko Bylefelde (Vokietija, 1970).

PAR išleista pirmoji monografija apie dailininką (Elsa Verloren van Themaat, Pranas Domsaitis, Cape Town, 1976).

1978–1983  

P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Havajų universiteto galerijoje (Honolulu, JAV).

Lietuvių Fondas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P. Domšaičio kūrybos palikimą, 800 vnt. (1980–1982).

Dailininko kūryba pristatyta parodose Čikagoje, Čiurlionio galerijoje ir Lietuvių dailiojo meno instituto (Lithuanian Institute of Fine Arts) galerijoje.

1989–1992

Lietuvių Fondas padovanojo Lietuvai ir perdavė Lietuvos dailės muziejui pirmąsias P. Domšaičio paveikslų siuntas.

Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta gautų kūrinių paroda vėliau perkelta į LDM Klaipėdos paveikslų galeriją (veikė iki 2000).

1991–2001

Lietuvių Fondas toliau siuntė į Lietuvą dovanojamų P. Domšaičio kūrinių siuntas. 2001 m. buvo dovanota 530 kūrinių.

2001 m. liepos 26 d.

LDM Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolatinė Prano Domšaičio kūrybos ekspozicija, kuriai skirtas vienas iš keturių galerijos komplekso pastatų. Vienuolikoje salių eksponuoti 285 kūriniai.

2002–2005

Išleista pirmoji Lietuvoje monografija apie dailininką (Laima Bialopetravičienė, Pranas Domšaitis, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002).

Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio vardu (2004).

Prano Domšaičio galerijoje vyko Lietuvos menotyrininkų ir tarptautinės konferencijos, skirtos dailininko kūrybos tyrimams.

P. Domšaičio kūrybos paroda surengta Diuseldorfe (Vokietija).

Prano Domšaičio galeriją pirmą kartą aplankė dailininko sūnėnas Guntheris Domscheitas (Vokietija).

2006–2008

Kaliningrado srityje ir Klaipėdoje vyko tarptautinis Prano Domšaičio tapytojų pleneras-seminaras, kurio dalyviai ant dailininko gimtojo namo sienos Gajevo kaime pritvirtino atminimo lentą.

Lietuvių Fondas padovanojo dar 135 P. Domšaičio kūrinius (2006), jų parodos surengtos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Naujai gautais kūriniais atnaujinta nuolatinė kūrybos ekspozicija.

2010–2015

Prano Domšaičio galerija rekonstruota iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Po rekonstrukcijos pagerėjo meno kūrinių saugojimo ir eksponavimo sąlygos bei lankytojų aptarnavimo kokybė.

Gajevo kaime sudegė gimtasis P. Domšaičio namas (2012).

Išleistas P. Domšaičio kūrybos albumas-katalogas (Kristina Jokubavičienė, Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė / Reality of the Imagination, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2015).

Parengė  K. Jokubavičienė

Pranas Domšaitis: trumpai apie kūrybą

Iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas Pranas Domšaitis (1880–1965) yra vienas žymiausių lietuvių išeivijos tapybos atstovų, pasak Viktoro Vizgirdos, „ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Valstiečių sūnaus, Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinio, augusio ir brendusio dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – aplinkoje, kūryba formavosi, veikiama XX a. pr. Europos moderniosios dailės tendencijų, bendraujant ir dalyvaujant parodose su daugeliu garsių dailininkų, o kūrybinių kelionių maršrutai driekėsi per svarbius Vakarų Europos meno centrus.

Ilgo ir permainingo gyvenimo verpetuose P. Domšaitis nepamiršo lietuviškos kilmės, nuolat deklaravo ją, teigdamas, kad „lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai yra tikrai lietuviški“. Teiginius patvirtina ir ypatingas P. Domšaičio biografijos faktas – 1920 m. jis tapo jaunos Lietuvos Respublikos piliečiu, išsiėmė Kaune LR vidaus pasą, o apie 1938 m. pradėjo kūrinius pasirašinėti lietuviška pavardės forma „Pranas Domšaitis“.

Muziejų lobiai, tapybos klasikų darbai, bet dar labiau gamta, paprasti žmonės, jų gyvenimas buvo svarbiausias dailininko įkvėpimo šaltinis ir studijų objektas. Kai likimo vingiai nuvedė į tolimąją Pietų Afriką, amžinąją žmogaus buvimo šiame pasaulyje temą P. Domšaitis savo kūriniuose išplėtojo iki transcendencijos gelmių. Nuo Baltijos pakrančių atsinešta valstietiškoji pasaulėjauta, lietuvių liaudies meno formų ir spalvų, Europos moderniosios dailės patirties, Pietų Afrikos gamtos bei tautų įvairovės įkvėpti meniniai impulsai išsiliejo poetinių vizijų ir mistikos kupinuose kūriniuose.

P. Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, darbus įvairiomis grafikos technikomis, piešė anglimi ir pieštuku. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažams ir religinėms kompozicijoms.

Mokytis dailės P. Domšaitis pradėjo tuo metu, kai Vokietijoje šalia dar populiaraus impresionizmo ryškėjo nauja – ekspresionizmo – kryptis. To laikotarpio paveiksluose piešinys realistinis, apibendrintas, koloritas artimas natūrai, vyrauja gimtojo krašto peizažai. Ankstyvąją dailininko kūrybą veikė Maxo Liebermanno ir iš Rytų Prūsijos kilusio Loviso Corintho tapyba.

Tapybinio realizmo stilistiką P. Domšaičio kūriniuose pamažu keitė ekspresionizmui būdinga vidinių išgyvenimų raiška. 1914 m. vasarą dailininkas aplankė Norvegijoje tapytoją ir grafiką Edvardą Munchą, vieną iš ekspresionizmo pradininkų. Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkas nuo idiliškų kaimo peizažų perėjo prie ekspresijos kupinų kompozicijų karo pabėgėlių ir biblinio Bėgimo į Egiptą tema. Jis paprastino ir apibendrino formas, daug dėmesio skyrė apšvietimui ir šviesai, dažnai fragmentavo figūras, tapė jas tarsi „išeinančias“ iš paveikslo erdvės, suteikdamas visumai nerimastingos ekspresijos. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo, ir išgyvenimų, tekusių jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią, atspindžiai.

Paveikslams bibliniais motyvais turėjo įtakos sąlytis su dailininkų ekspresionistų Emilio Nolde’s, Karlo Schmidt-Rottluffo, Maxo Pechsteino, Chaimo Soutine’o, Marko Chagallo kūryba. Kritikai, aptardami paraleles tarp minėtų menininkų ir P. Domšaičio kūrinių religiniais motyvais, pastebi, kad „Domšaitis, gilių religinių įsitikinimų skleidėjas, kalba tyliau, santūriau; jo figūros supaprastintos iki archetipų, užsisklendusios, kaip iš belaikio fantazijos pasaulio“.

Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis, kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, sulaukė 1919–1921 m., surengęs pirmas personalines parodas Berlyne, Breslau (lenk. Vroclavas, Lenkija) ir Esene. Jo darbus pirko Vokietijos muziejai ir privačios galerijos, o dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį naujos religinės tapybos viltimi, veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Scheffleris P. Domšaičio stilių apibūdino kaip „dvasinį impresionizmą“. Dailininko meninei manierai taikytas ir mistinio realizmo terminas.

XX a. trečio dešimtmečio P. Domšaičio tapyboje ryškėjo naujojo daiktiškumo (Neue Sachlichkeit) krypties įtaka. Jo kūrybai buvo būdingos lygia greta besivystančios ir kas keleri metai atgyjančios gana skirtingos meninės kalbos linijos.

P. Domšaitį dramatiškai palietė 1933 m. Vokietijoje prasidėjusi kampanija prieš modernųjį meną, nacionalsocialistų pavadintą „išsigimusiu“. Jo, kaip ir kitų modernistų, kūriniai buvo metami iš muziejų, rodomi „išsigimusio meno“ parodose. Beveik dešimtmečiui dailininko kūryboje įsivyravo gamtos vaizdai ir gėlių natiurmortai. Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis atgavo dvasios pusiausvyrą. Pokarinėje Austrijoje sutikęs lietuvių dailininkus, pasitraukusius iš Lietuvos, jis pirmą kartą dalyvavo tarptautinėse dailininkų, karo pabėgėlių, kūrybos parodose kaip lietuvių menininkas.

1949 m. P. Domšaitis išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Prasidėjo naujas dailininko gyvenimo ir kūrybos etapas. Pirmuosius penkerius metus P. Domšaitis daug keliavo, stebėjo, analizavo naują aplinką ir tiksliai perteikė įspūdžius, vaizduodamas gamtą, vietos gyventojų kasdienybę ir šventes.

Apie šešto dešimtmečio vidurį P. Domšaičio tapyba keitėsi. Nusistovėjo peizažų struktūra, kuriai būdingas aukštas žiūrėjimo taškas, trys planai ir viduriniajame komponuojamas pagrindinis motyvas – keliautojų grupelės ar mažos trobelės. Būdingas sunkus, gilių žemės spalvų koloritas su skambiais, beveik grynų spalvų proveržiais. Autoriaus pojūčius perteikė tarpinės brėkštančios dienos, prietemos po saulėlydžio, artėjančios audros būsenos. Pietų Afrikos gamtos įkvėpti peizažai ir figūrinės kompozicijos yra apibendrinti, stiprios spalvinės raiškos darbai.

Pietų Afrikoje, po daugelio metų pertraukos dailininkas grįžo prie paveikslų bibliniais motyvais – Bėgimo į Egiptą, Apreiškimo, Pagarbinimo, Nukryžiavimo, – tapusių tikru jo kūrybos apvainikavimu.

Vėlyvajame laikotarpyje P. Domšaitis visą dėmesį sutelkė į spalvą, spalvinių plotų ir figūrų ritmą. Apibendrintos, statiškos figūros apibrėžiamos tamsiais ir šviesiais kontūrais, persmelkiamos šviesos srautų. Ritmiška planų kaita, lyg amžinybėje sustingę toliai, neapibrėžti siluetai, judantys sutemose, šviesos pluoštai, kovojantys su tamsa, ramios, šviečiančios miglos kuria paslapties ir magijos kupiną pasaulio viziją.

Gyvendamas Keiptaune, dailininkas atsidėjo vien tapybai, sakydavo neturįs laiko niekam kitam, tik „dirbti, dirbti, dirbti“. Jis nuolat rengė personalines parodas, aktyviai dalyvavo bendrose parodose šalyje ir už jos ribų, nenutraukė kontaktų su JAV, Kanadoje apsistojusiais lietuvių išeivijos dailininkais, dalyvavo jų rengiamose parodose. Pietų Afrikos Respublikoje P. Domšaičio vardas ir kūryba tapo neatsiejama šalies moderniosios dailės istorijos dalimi.

Dailininkas tikėjo esąs tik tarpininku, kuriam Apvaizda suteikė išskirtinę dovaną – gebėjimą realybės vaizdais perteikti tai, ko nemato akys. Šia dovana, kasdien patirdamas tapymo džiaugsmą, P. Domšaitis dosniai dalijosi visą gyvenimą. Tapybos džiaugsmo atšvaitai dailininko kūriniuose nepalieka abejingų ir šiandien.

 

Žvelgiant į P. Domšaičio kūrybos palikimą, prasmingai nuskamba Haroldo Haydono (JAV) žodžiai: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis Praną Domšaitį, nes jisai, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nežiūrint kur jie beatsidurtų…“

 

K. Jokubavičienė

Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. / faks. (8 46) 410 416; tel. (8 46) 410 412
domsaitis.galerija@muziejus.ldm.lt

Taip pat žiūrėkite

Edukacija

Edukacija Prano Domšaičio kūrybos ekspozicijoje

Galerija

Prano Domšaičio galerijos ekspozicijos fragmentai